Nuomonė. Ko vertas mūsų oranžinis patriotiškumas

Žinote, kartais būtų smagu suskaičiuoti, kada padaugėja trispalvių ant automobilių, zujančių gatvėmis: po lengvos pergalės ar... po varžybų su makedonais. Turbūt tikrosios vertybės išryškėja tuomet, kai, anot kolegos, nebelieka nieko kito, tik vieniems kitus guosti, jog... krepšinis – tik žaidimas. Ko gero toks būtų objektyviausias  išmatuoti tikrąjį tėvynės meilės jausmą  ir norą ja didžiuotis – patikrinti savo jausmus prieštaringomis aplinkybėmis. 

Kodėl patriotiškumą siejame tik su pergalėmis krepšinio arenose?

O su kuo daugiau sieti?

Na, pasižiūrėkime, kas dabar yra „laimės žiburys“ statistiniam lietuviui? Vyriausybė, vis labiau veržianti mokesčių kilpą (tik ne ant savo klerkų ir ne ant oligarchų kaklo)? Kasdien vis labiau apsimeluojantys, iš partijos į partiją bėgiojantys ir persidalijantys vietas prie lovio politikai? Prezidentė, grasinanti karatistės kumšteliu?

Na taip, Dalia Grybauskaitė išlieka pasitikėjimo TOP-uose, ji – tautos moralinis autoritetas. Lenkiu galvą. Bet medaus mėnesio efektas baigėsi. Aiškiai matome, kad nei prezidentė, nei joks kitas ponas Dievas nesuvaldo gilėjančio „Sodros“ pelkyno, iki 40 proc. brangstančių dujų pasiutpolkės, Ignalinos atominės klastūnyno, jei jau Hario Poterio stebukliniais terminais kalbėsime. Kai diplomatai imituoja esantys geresni už austrus, paleidusius M.Golovatovą, tuo pat metu bučiuojantys Baltarusijos režimo čiuptuvus, imi suvokti, kad Lietuvos valdžia ir Tėvynė su romantizuotom vertybėm yra skirtingi dalykai. Deja, nesame mes geresni už kitus.

Pažvelkime į svarbesnius rezonansinius Lietuvos įvykius: sostinės mero pasivažinėjimai šarvuočiais, naujų partijų atsiradimai tėra efektingas bet ne efektyvus cirkas ir masalas žiniasklaidai. Arba vieno kiemo naujienos, žvelgiant globaliau. Žengiama daugybė žingsnių, kurie tampa vienos dienos naujiena, bet iš esmės mūsų gyvenimo nekeičia. Tai kuo tikėti? Specialiaisiais efektais be turinio? Žiburių nėra. Jie arba emigruoja, arba yra tiek padorūs, kad nenori viešumo. Lieka tik krepšinis.

Tos augančios sąmatos yra prastos ir visai nepatriotiškos vadybos rezultatas.

Brangios nacionalinės statybos

Statybos visad yra NAUJIENA: nuo Vasiukų laikų iki Nemuno salos superprojekto Kaune. Deja, net ir pustuščių arenų, kurių dydžiu giriamės, statybos buvo gerokai atskiestos šaukštu deguto. Panašiai kaip Nacionalinio stadiono. Tauta mato arba nujaučia didelius pinigų srautus, cirkuliuojančius kažkur šalia, nuspėja, kad tos augančios sąmatos yra prastos ir visai nepatriotiškos vadybos rezultatas. Bet... ateis rinkimai, vėl didžioji dalis rinkėjų parsiduos populizmui. Viską pamiršime.

Statysime naujus objektus. Važinėsime šarvuočiais, skraidysime oro balionais, už dyką dalinsime ledus ir kitaip reklamuosimės – kad tik toliau nuo esmės. O jei lengvatikiai ir neparsiduos, tai pinigų bei įtakos persiskirstymas įvyks tradiciniu koaliciniu principu, kai politikos katės staiga ima poruotis su pelėmis ar net žiurkėmis. Ir vėl lenkiu į tą pačią pusę – mūsų merginos niekad nenusirengs dėl A.Kubiliaus (na tegul dėl A.Zuoko ar šokančio Ž.Šilgalio) taip kaip rusės kvailioja dėl V.Putino. Bent jau dėl L.Kleizos juk ne viena išprotėjusi. Nėra tikėjimo, aistros, beprotybės. Mūsų politika frigidiška, slidi ir neįdomi.  

Mūsų politika frigidiška, slidi ir neįdomi.

Tai kuo tada tikėti? – klausiu jau antrą kartą. Kas mums gali praskaidrinti ekonominio ir kalendorinio, be to dar ir provincialaus Lietuvos rudens nuotaikas? 

Jei taip brangiai mokame už garbę vadintis Lietuvos valstybe, ar bent jau krepšinio tauta, tai būtų gerai bent „EuroBasket 2011” metu mažytį malonumą pajusti. Tas gėris turėjo būti pergalės „EuroBasket 2011” ir pasaulinės žiniasklaidos liaupsės: neva kaip puikiai surengtas čempionatas, kokia neatrasta šalis turistams ir kokia fantastiška krepšinio komanda (jeigu žiūrėsime iš propagandinės pusės)!

Deja, nei vienas iš trijų išvardytų punktų jau nebegalioja. Čempionatas surengtas studentišku principu, kai egzaminui baigiama ruoštis paskutinę naktį (vėluojančios statybos, anuliuojami konkursai, kėdžių istorijos ir pan.). O BBC ir CNN apie „EuroBasket 2011” išsamiau pranešė tik tuomet, kai Makedonija eliminavo mūsų rinktinę. Bet tai reklama jau nebe Lietuvai, jei teisingai supratote. Taigi ši oranžinė patriotiškumo bambagyslė pakirpta.

Ar turime patriotiškumo propagandą?

Taupydamas jūsų laiką į klausimą atsakysiu trumpai. Aišku, kad ne. Krepšinis galėtų būti tikroji propaganda, galingesnė už politiką ir menus: maža šalis nugali dešimtį kartų didesnes, pakutena padus net amerikiečiams, rusams. Lemia ne pinigai ir įtaka, bet aistra ir tikėjimas. Tačiau būtent šios dvi minėtos šalys ir turi stipriausią propagandą, kiekvieno šalies piliečio DNR įtvirtinančio tiesą: mes esame ypatingi, mūsų valdžia viską daro teisingai, mūsų kraujyje cirkuliuoja čempionų genai. Šiuo principu paremta didžioji dalis didžiųjų valstybių žiniasklaidos ir meno, ypač komercinio kinematografo (rusų ir amerikiečių filmai apie karą, tarkime). 

Žinoma, Lietuvoje netrukus pasirodys legendinio „Tado Blindos“ holivudiška versija. Va, čia tai šūvis į dešimtuką, pasijusime svarbūs kaip tauta. O ką dar galima pateikti kaip pavyzdį, skatinantį didžiuotis Lietuva? Kas mus vienija ir verčia užriesti lietuvišką nosį aukštyn? Projektas „Vilnius – Europos kultūros sostinė“, Valdovų rūmai, pustuščiai tarptautiniai oro uostai, šalį aplenkiančios investicijos, nusėdančios kad ir Rygoje? Kai pažvelgi į mūsų pasiekimus bent jau nuo Trijų kryžių kalno, o dar geriau – iš lėktuvo skrydžio, pasijunti nejaukiai. Atrodo, kad nevyksta nieko reikšmingo ne tik pasauliui, bet ir mums patiems, piliečiams.

Netekties sindromas

Gal kiek netikėtas vingis, bet bent jau aš didžiausiu Lietuvos patriotu pasijutau ne per „Eurolygos“ transliacijas ar „EuroBasket 2011“. Keisti pojūčiai apėmė, kai anapilin iškeliavo poetas Justinas Marcinkevičius. Visi tapo patriotais pagarbiai tylėdami, o ne rėkdami ir stumdydamiesi eilėse prie bilietų.

Tik liko tuštuma toje vietoje, kur stovėjo Katedra. Pažinę Poetą ar bent kartą su juo pabendravę tikrai turėjo kuo didžiuotis.

Galbūt natūralu, kad patriotais pasijuntame kažko  netekę: dainiaus, spaudos (po 1963 m. sukilimo), TV bokšto (sausio 13-ąją), krepšinio tautos aureolės (2011-aisiais). Gal todėl galima džiaugtis, kad su Lietuva dabar liko tie tikrieji, o ne prisiplakėliai, visad pasirengę ieškoti kaltų? Ir iš pralaimėjimų bandantys daryti politiką.

Kiekvienas pabandykime atsakyti patys sau į kelis klausimus TAIP arba NE. Tuomet suvoksime, kas yra kas: patriotas, vartotojas ar vadinamasis statistinis lietuvis?

1. Ar neišsižadate Tėvynės tuomet, kai ji juodinama, ypač po pralaimėjimų?
2. Ar dorai mokate mokesčius? Net ir puikiai suprasdami, kad jūsų pinigai klerkų paskirstomi neefektyviai, o kartais ir nusikalstamu būdu?
3. Ar mokate daugiau nei vien tik paskutinę „Tautiškos giesmės“ eilutę?
4. Ar kartais statote automobilius neįgaliems skirtoje vietoje, pats nebūdamas invalidas?
5. Ar nuorūkas ir augintinių išmatas paliekate ant šaligatvio? O gal, blogiausiu atveju, įsidedate į maišelį ar kišenę?
6. Ar  kraujo duodate už dyką?
7. Ar mokate rašyti ir kalbėti gimtąja kalba geriau nei V.Romanovas lietuviškai, ar savo išeiviją ginate nuoširdžiau nei V.Tomaševskis lenkus, ar tautinius šokius išmanote geriau nei V.Uspaskichas „čiačiotkas“?
8. Ar, prisidengdami šventais tikslais, kartais bandote išgauti naudos ir sau asmeniškai?

Į tuos pačius klausimus pabandykite vėl atsakyti prasidėjus šildymo sezonui arba susipliekus „Žalgirio“ ir „Lietuvos ryto“ fanams. 

Jei atsakymais skirsis labai nedaug, galite būti ramūs. Vadinasi mūsų patriotiškumas tikrai ne vienspalvis, bet sveikai trispalvis.