Kelionė į Černobylį: miestas su nustojusia plakti širdimi, nė vieno parsivežto suvenyro ir nepavykęs „selfis“

Važiuoti per Lenkijos ir Ukrainos sieną tenka ne pirmą kartą. Puikiai pamenu, kai kartą, po kokių aštuonių valandų laukimo pasienyje, sau pasakiau: daugiau niekada. Tačiau maždaug prieš dvi savaites ir vėl teko atsidurti čia, kur milžiniškos eilės, o kantrybė vysta tarsi ne pirmos jaunystės rožės. Nors, tiesą sakant, šį kartą laukimas nepasirodė toks varginantis. Galbūt todėl, kad kelionės tikslas buvo Černobylio zona.

Kodėl žmones traukia tokios kelionės? Vietos, kuriose nėra smėlėtų paplūdimių, kalnų, pasaulio stebuklų ar įspūdingos gamtos?

Šią vietą, matyt, savotiškai pažadino ir šiemet pristatytas didelio populiarumo sulaukęs serialas „Černobylis“.

Be to, dar vasarą teko kalbinti ir šiam serialui kostiumus kūrusią lietuvę kostiumų dailininkę, o prieš pat kelionę lankytis ir viename Kauno butų, kuriame taip pat buvo filmuoti serialo fragmentai.

Todėl noras pamatyti Černobylį man vieną dieną tiesiog ėmė ir atėjo. Nors sakoma, kad norint pajusti, ten reikia pabūti ilgiau, tačiau man vienos dienos pajutimo tikrai užteko.

Esu pratusi keliauti dabartyje. Į praeitį nuvykti tenka gerokai rečiau.

Kelionė į Černobylio zoną
Kelionė į Černobylio zoną

Užbėgant įvykiams už akių turiu pasakyti tai, ką man sakė viena pašnekovė. Pažinti istoriją ir ją suprasti verta. Ir reikia. Bet tik tiek. Istorijos nereikia perspausti.

Todėl, stovėdama ant Pripetės miesto šešiolikaukščio namo stogo ir bandydama pasidaryti selfį, pagavau save begalvojančią: kodėl? Ir ar tai išties yra ta vieta? Selfintis?

Tai buvo vienintelis, ne visai pavykęs selfis Černobylio zonoje.

Černobylio multimedijai
Černobylio multimedijai

Apgriuvusiais laiptais nejaukiai nusileidau žemyn. Vis stengiausi neužminti ant jokio stiklo, kurių daugiabučio laiptinėje apstu. Nes kai iki nejaukumo tylu – vieno ne ten žengto žingsnio garsas girdėti toli. Ir tada jautiesi vienas visame mieste, griaunantis jo užmigusią mirtį ir išduodantis tylą.

***

Kad sugrįžau laiku atgal, pirmą kartą labai aiškiai pajutau prieš įžengdama į „Duga“ antenų kompleksą. Čia vis dar yra Leninas. Štai jis.

Kelionė į Černobylio zoną
Kelionė į Černobylio zoną

Skelbiama, kad vien šiemet Černobylio zonoje apsilankė jau 100 tūkst. turistų.

Tai, kad didžiausios tokio tipo avarijos visoje branduolinės energetikos istorijoje vieta yra tapusi traukos centru, suprasti galima dar net neįvažiavus į zoną – jos prieigose įrengti suvenyrų kioskai, kur turistams siūloma įsigyti marškinėlių, magnetukų, radiacijos matavimo prietaisų, dujokaukių.

Į Černobylį keliavome mikroautobusu per Lenkiją. Mat nors per Baltarusiją arčiau, tačiau vykstant per Lenkiją nereikia vizų. Nenorintiems laukti pasienio eilėse galima skristi iki Kijevo. Iš Ukrainos sostinės į Černobylio zoną taip pat organizuojamos ekskursijos. Savarankiškai legaliai į teritoriją patekti nepavyks, o keliautojų grupę lydėti privalo pareigūnas.

Įžengiant į zoną visiems yra išdalijami prietaisai, rodantys radioaktyvumo lygį. Štai tokie.

Černobylio multimedijai
Černobylio multimedijai

Nors teritorijoje radiacijos lygis yra stipriai sumažėjęs, tačiau užterštų vietų čia netrūksta. Tarkim, Pripetės mieste esanti aikštelė, į kurią po avarijos Černobylio atominėje elektrinėje buvo vežami radioaktyvūs daiktai. Čia yra ir kaušas, kuriuo buvo renkamos reaktoriaus nuolaužos. Kaušas atrodo štai taip.

Kelionė į Černobylį
Kelionė į Černobylį

Ranką su dozimetru įkišus į kaušo vidų, šis parodo didelį užterštumo lygį.

***

Lankantis zonoje draudžiama dėti daiktus ar patiems sėstis ant žemės, liesti daiktus, nuklysti nuo patvirtinto turistinio maršruto, patariama neglostyti čia esančių šunų ir kačių, valgyti atvirame ore, rūkyti tam neskirtose vietose.

***

Bet Černobylio šunys pasiilgę meilės.

Kelionė į Černobylį
Kelionė į Černobylį

Ką galima pamatyti per vieną dieną? Gana daug. Tai – Černobylio miestas, kurį nuo elektrinės skiria apie 15 kilometrų. Iki nelaimės čia gyveno apie 14 tūkst. žmonių. Nors jis liko negyvenamas, tačiau kai kuriuose languose dabar dega šviesa. Šiame mieste dabar gyvena zoną aptarnaujantys žmonės bei elektrinės darbuotojai. Dar čia stovi paminklas Leninui. „Nekyla ranka jo fotografuoti“, – fotografuodamas pasakė vienas keliautojų.

Kelionė į Černobylį
Kelionė į Černobylį

Dar viena įdomi vieta – radiolokacinių antenų, kurios sukurtos siekiant fiksuoti objektus už įprasto radaro horizonto ribų, kompleksas „Duga“ ir aplink esančios buvusios mokomosios bei administracinės patalpos.

Apie šias antenas sukurta ir sąmokslo teorijų. Tarkime, kad Černobylio katastrofa surengta tyčia, taip norint nuslėpti radaro konstrukcijos trūkumus, dėl kurių šis deramai neveikė. Dar kita sąmokslo teorija teigia, jog „Duga“ yra minčių valdymo įrenginys, klimato kontrolės įtaisas ar kosminis švyturys ateiviams. Ši vieta atrodo taip.

Kelionė į Černobylį
Kelionė į Černobylį

Antenos atrodo tikrai įspūdingai. Yra ir aukščio nebijančių žmonių, kurie konstrukcijomis užlipa gana aukštai. Čia būta ir nelaimingų atsitikimų.

***

Kelionės metu taip pat aplankėme Černobylio zonos nelegalų bazę Kopači kaime, kurios prieigas žymi apie radiaciją įspėjantys informaciniai ženklai, taip pat buvusią „Jupiter“ gamyklą, penktojo reaktoriaus aušinimo kaminą. Štai kaminas.

Kelionė į Černobylį
Kelionė į Černobylį

O taip kaminas atrodo iš vidaus.

Kelionė į Černobylį
Kelionė į Černobylį

Stabtelėjome, žinoma, ir prie pačios elektrinės bei išvydome sarkofagą. Milžinišką gaubtą, kuris uždengė sprogusį Černobylio atominės elektrinės reaktorių.

Jausmas būti čia – keistas. Tai buvo viena iš tų vietų, kur aiškiau nei aiškiai suvokei, tarsi tau kažkas būtų įpjovęs pirštą: viskas vyko iš tikrųjų ir taip arti. Vyko čia, kur dabar esi. Kur skubėjo gaisrinės. Kur baigėsi kai kurių žmonių gyvenimai. Antrame nuotraukos plane – sarkofagas. Pirmame – administracinės elektrinės patalpos. Viskas visai greta.

Kelionė į Černobylį
Kelionė į Černobylį

Daugiausia laiko praleidome Pripetėje. Mieste, kuris savo dydžiu panašus į Alytų. Štai ji.

Kelionė į Černobylį
Kelionė į Černobylį

Būtent Pripetė prieš kelionę mane ir domino labiausiai. Nes niekada dar nebuvau mačiusi mirusio miesto.

Kas nutinka, kai miestas nebetenka žmonių? Tada jis lieka gedėti. Tokia man ir pasirodė Pripetė – iki šiol gedinti. O ruduo tik dar labiau apnuogino miesto vienatvę.

Kelionė į Černobylį
Kelionė į Černobylį

Medžiai tarsi saugo miesto privatumą, kurio, nukritus lapams, visai nebelieka. Be žmonių miestas tapo tik prisiminimų kapinėmis.

Žmonės, galvodami, kad laikinai, iš savo namų ir miesto išėjo 1986 metų balandžio 27 dieną. Tada buvo 14 valanda.

Kelionė į Černobylį
Kelionė į Černobylį

Čia liko atvertos ir gaisrinės padalinio, iš kurio netrukus po avarijos išvyko pirmieji ekipažai, durys. Štai jos.

Kelionė į Černobylį
Kelionė į Černobylį

Vėliau mieste nustojo veikti liftai, niekas neužtraukė naktinių užuolaidų. Laiškininkas neatnešė kasdieninių laikraščių, o po to surūdijo pašto dėžutės.

Kelionė į Černobylį
Kelionė į Černobylį

Miesto baseine kiek vėliau, žinoma, nebeliko vandens.

Černobylio multimedijai
Černobylio multimedijai

Vakarais čia niekas nepašvietė gatvių. Neišvežė šiukšlių. Nustojo suktis karuselės.

Kelionė į Černobylį
Kelionė į Černobylį

Vaikų žaidimų aikštelės tapo nebenaudojamomis konstrukcijomis.

Ir iki šiol čia pastatai vis labiau savyje užrakina viską, ką turėjo. Butai, kuriuose gyveno žmonės, šiandien tėra išplėšytos ir išdraskytos erdvės.

Černobylio multimedijai
Černobylio multimedijai

Ir keistai paaiškinamas jausmas juose būti. Kaip ir miesto gatvėse dar pamatyti numestą žaislą ar prakiurusį puodą.

Černobylio multimedijai
Černobylio multimedijai

Miestas sustojo – turbūt panašiai taip, kaip nustoja plakti širdis. Jo tiesiog nebeliko.

Černobylio multimedijai
Černobylio multimedijai

Ar norėčiau dar kartą ten sugrįžti? Turbūt ne. Nes stovintis laikas man nepatinka. Labiau mėgstu plakančias širdis.

Tačiau pabūti ten tą vienintelį kartą buvo šimtą kartų verta. Tam, kad dar labiau mylėtum vietą, kurioje gyveni. Ir kasdien gertum laisvę, kuri atrodo tokia savaime suprantama.

Iš Černobylio į namus neparsivežiau jokio suvenyro. Nelabai žinau, kur namuose jiems atrasčiau vietos. Ir dėl ko?