1931 m. balandžio pabaigoje Vilnių, kuris tuo metu priklausė Lenkijai, sukrėtė didžiausias, kiek žinoma, potvynis miesto istorijoje. Jis įsimintinas ne vien dėl Venecijai būdingų vaizdų, bet ir dėl potvynio padarinių, kurie tyrėjus atvedė prie karališkosios kriptos Katedros požemiuose atradimo. 15min kviečia prisiminti šį ypatingą sostinės įvykį.
Pavasarį Vilniuje tirpstant ledo lyčių sangrūdoms Neris patvindavo kasmet. Tačiau tais metais potvynis buvo didesnis negu įprastai. Upė, išėjusi iš krantų, užliejo žemesnes miesto gatves.
„Neris ir Vilnelė išsiliejo iš krantų ir užliejo Bernardinų ir buv. Puškino sodus ties Katedra ir visą Katedros aikštę. Ties Katedros durimis vanduo pakilęs apie pusę metro. Susisiekimas eina valtimis. Dėl to nutraukta autobusų susisiekimas linija Jurgio prospektas – Antakalnis. Užlieta Vilnius-Lyda ir Vilnius-Daugpilis geležinkeliai. Vanduo dar kyla“, – 1931 m. balandžio 25 d. rašė „Lietuvos žinios“.
Miesto gyventojai tikėjosi, kad vandens lygis stabilizuosis ir nustos kilti. Tačiau vanduo kilo ilgiau negu tikėtasi.
Aukščiausias vandens lygis buvo užfiksuotas 1931 m. balandžio 26 d. Jis siekė 825 cm. Tai rieškia, kad Neries lygis buvo 8 m 25 cm aukštesnis negu įprastai.
„Svarbiausios gatvės ir aikštės po vandeniu. Šeštadienį vakare vandens masės pasiekė taip pat elektros stotį ir miestas neteko šviesos. Sugriuvo eilė apsemtų namų. Kadangi vandens lygis Nery aukščiau Vilniaus mažėja, esama vilties, kad padėtis kiek pagerės. Vilniuj paskelbtas apsiausties stovis“ – 1931 m. balandžio 27 d. pirmajame puslapyje rašė „Lietuvos žinios“.
Buvo apsemti Vilniaus rajonai nuo Antakalnio iki Žvėryno. Vanduo visiškai nuo miesto atkirto dabartines T.Vrublevskio, Tilto, Žygimantų gatves.
Potvynis tęsėsi apie savaitę. Visą šią savaitę nemažai daliai miesto gyventojų teko po miestą plaukioti valtimis ar savadarbiais plaustais. Miesto gyvenimas beveik sustojo. Miesto valdžios suburtas potvynio komitetas skelbėt, kad nuo potvynio nukentėjo apie 10 tūkst. miesto gyventojų.
Be pastogės liko keli tūkstančiai miesto gyventojų. Tuo metu didžioji dalis Vilniaus pastatų buvo mediniai, ir upei juos sugriauti buvo lengva. Upe plaukiantys sugriautų namų stogai dužo atsitrenkę į Žaliąjį tiltą.
Vanduo buvo apsėmęs ir Katedros aikštę. Arkikatedros požemiai buvo užlieti iki lubų. Kai kurios požemių sienos suskilo.
Paradoksalu, bet būtent tai atnešė ir naudos. Po potvynio buvo pradėti Katedros rūsių valymo ir tvarkymo darbai. Jų metu rasta karališkoji kripta su LDK didžiojo kunigaikščio Aleksandro Jogailaičio ir dviejų LDK didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto žmonų Barboros Radvilaitės ir Elžbietos Habsburgaitės palaikais.
Restauruojant Katedrą, jie buvo perkelti į specialiai įrengtą mauzoliejų po šv. Kazimiero koplyčia.
Vilniaus magistratas po potvynio iškart kreipėsi į centrinę Lenkijos valdžią, prašydamas pinigų potvynio žalai likviduoti. Tam buvo skirta apie 10 mln. zlotų.
Apie potvynį ir šiandien primena ant Vrublevskių bibliotekos sienoje esančio akmens įrėžtas rėžis, žymintis ribą, iki kurios buvo pakilęs vanduo 1931 m.
Vilniuje stovi ir apie potvynį primenantis paminklas. Jį galima rasti Maironio gatvėje, netoli tilto į Užupį. Tai paminklas, skirtas 16-mečiam lenkų berniukui Mečislavui Dordzikui. Potvynio metu jis gelbėjo skęstantį žydų berniuką, tačiau nuskendo jie abu.
Nedidelis tamsaus granito paminklas atidentas 1934 m. Ant jo lenkų kalba iškalti žodžiai, kurie skelbia kad Amatų mokyklos moksleivis Mečislavas Dordzikas, gelbėdamas Chackelį Charmacą, žuvo didvyrio mirtimi.
Archeologų ir istorikų teigimu, nors 1931 m. potvynis buvo įsimintiniausias, seniau Vilnius potvynių, kurių metu patvindavo Katedros aikštė, sulaukdavo neretai. Tai rodo, pavyzdžiui, žymės ant atstatytų Valdovų rūmų rūsių sienų.
Dabar tokio masto potvynis pasikartoti jau negalėtų. Ties Minsku Neris buvo užtvenkta, ten susidariusios marios surenka dalį Neries baseino vandens. Upės krantai – paaukštinti. Tačiau pavojus, kad Neris kada nors išsilies iš krantų, egzistuoja.