Publikuota: 2013 balandžio 7d. 21:03
Savaitraštis „15min“

LDK istorija: Algirdo antroji žmona Julijona – savo valandos sulaukusi našlė

Pagoniškos Lietuvos laikais viešajame politiniame gyvenime dominavo vyrai. Dėsninga, kad XIII–XIV a. istorijos šaltiniuose neminimi daugumos Lietuvos valdovų žmonų vardai.
Algirdo žmonos Julijonos palaikai gali ilsėtis Polocko Šv. Eufrosinijos vienuolyje.
Miestai.net nuotr. / Algirdo žmonos Julijonos palaikai gali ilsėtis Polocko Šv. Eufrosinijos vienuolyje.

Daugiausia patikimų žinių turime apie karaliaus Mindaugo žmoną Mortą, kuri buvo krikščionė. Jai nemažai dėmesio skyrė riterių kultūros terpėje atsiradusi Eiliuotoji Livonijos kronika. Bet nieko nežinome nei apie Traidenio, nei apie Vytenio žmonas, o apie Gedimino sutuoktinę (ar sutuoktines) išliko tik miglota žinia jo paties laiške, kad Vilniuje ir Naugarduke pastatytose bažnyčiose pranciškonai turi melstis dėl „sūnų ir mūsų žmonų“ išganingos apsaugos.

Tokiame skurdokame peizaže turime dar vieną išimtį – antrąją Algirdo žmoną Julijoną.

Algirdo korta galios žaidime

Julijona gimė apie 1325 metus. Jos motina – Haličo kunigaikščio Jurijaus duktė Anastasija. Julijonos vaikystė nebuvo linksma. 1326 metais totoriai nužudė jos dėdę Dmitrijų, 1327 metais jie nusiaubė Tverės žemes, o 1339 metais  nužudė tėvą Aleksandrą ir brolį Fiodorą.

Tuo metu totoriams uoliai tarnavę Maskvos kunigaikščiai buvo vis grėsmingesni Tverės kunigaikščių priešai. XIV amžiuje Maskvos kunigaikščių šeima pasižymėjo vienybe. Kaip tik jos stigo gausiai Tverės kunigaikščių giminei. Netekusi tėvo Julijona pateko į Maskvos kunigaikščio Semiono Išdidžiojo globą. Tai įvyko 1347 metais, kai šis vedė Mariją – vyresniąją Julijonos seserį.

1349 metais Julijonos gyvenime įvyko svarbus įvykis – jos rankos panoro Lietuvos valdovas Algirdas. Kodėl Algirdas pasirinko būtent Julijoną?

Tie metai Algirdui ir kitiems lietuvių kunigaikščiams buvo nesėkmingi. 1348 metais lietuvių kariuomenė patyrė skaudų pralaimėjimą mūšyje su kryžiuočiais prie Strėvos upės. 1349 metais Haličą paveržė Lenkijos karalius Kazimieras III.
Algirdo pastangos susimokyti su totoriais prieš Maskvą taip pat nuėjo vėjais – chanas Džanibekas pas jį atkeliavusį Algirdo pasiuntinį – didžiojo kunigaikščio brolį Karijotą – ir jo palydą suėmė ir perdavė tiesiai Maskvos kunigaikščiui Semionui.

Algirdo prašymai ir sidabro dovanos padėjo – valdovo giminaičiai ir kiti lietuviai buvo paleisti. Kitu žingsniu, mezgant Lietuvos ir Maskvos kontaktus, tapo Liubarto piršlybos pas Semioną, per kurias buvo prašoma kunigaikščio dukterėčios Olgos rankos.

Piešinys iš tinklalapio ldkviduramziai.lt/Algirdas Julijoną vedė siekdamas politinių tikslų.
Piešinys iš tinklalapio ldkviduramziai.lt/Algirdas Julijoną vedė siekdamas politinių tikslų.

Iškart po to „Lietuvos didysis kunigaikštis Algirdas atsiuntė savo pasiuntinius, kad jie nusižeminę prašytų didžiojo kunigaikščio Semiono išleisti už jo savo svainę, kunigaikštytę Julijoną“.

Semionas apie šį reikalą pranešė metropolitui Teognostui, klausė, ar galima taip daryti. Metropolitas atsakė teigiamai. Intriga kilo svarstant, ar galima už pagonio ištekinti krikščionę. Pasirodė, kad galima. Algirdui Julijona buvo svarbi kaip Lietuvai draugiškai nusiteikusios Tverės kunigaikščių giminės atžala, turinti bent teorines paveldėjimo teises į pietvakarių Rusios žemes, dėl kurių lietuviai aktyviai konkuravo su lenkais ir vengrais.

Šešiolikos vaikų motina

Atvykusi į Lietuvą ir tikriausiai daugiausia laiko leidusi Vilniuje Julijona ilgam išnyko iš istorinių šaltinių akiračio. Algirdą žmona tikrai džiugino. Anot Jano Tęgowskio tyrimų, nuo 1351 iki 1375 metų Julijona savo vyrui padovanojo 8 dukteris ir 8 sūnus.

Ko gero, visi (žinomi) vaikai sėkmingai įveikė tais laikais ypač pavojingus pirmuosius gyvenimo metus. Tai rodo, kad jų motina turėjo geriausias sąlygas gimdyti ir auginti vaikus. Kaip ji juos auklėjo, sunku pasakyti, nes XV amžiaus lenkų kronikininko Jono Dlugošo pasakojimai esą visi jos sūnūs puoselėjo stačiatikių papročius, yra perdėti.

Skirtingai nei Algirdo vaikų iš pirmosios santuokos, Julijonos sūnų vardai – lietuviški. Tai rodo, kad jie buvo pagonys. Tik vėliau kai kurie sūnūs, jau suaugę ir gavę valdyti Rusios žemes, priėmė stačiatikių krikštą. Dukros, regis, taip pat buvo krikštijamos tik prieš ištekinant jas už vyrų krikščionių. Taigi Julijonos įtaka Algirdo dvarui buvo ribota, nepaisant XVI amžiuje atsiradusių legendinių pasakojimų.

2012 metų kovą, restauruojant Polocko Šv. Eufrosinijos vienuolyno Viešpaties atsimainymo cerkvę, rastas toks įrašas: „Kovą, šv. Aleksijaus dieną mirė didžioji kunigaikštienė Julijona.“ Taigi galbūt šiame vienuolyne palaidota  1391 metais mirusi Algirdo žmona?

Po Algirdo mirties Julijonos autoritetas tiek šeimoje, tiek tarptautinėje arenoje pastebimai išaugo. Jį galbūt galima lyginti su „karalienės motinos“ Elžbietos įtaka sūnui – Vengrijos karaliui Liudvikui I Didžiajam.

Tačiau skirtingai nei ši valdovė, Julijona turėjo konkurentą. Tai didysis kunigaikštis Kęstutis, kuris nesiruošė taikstytis su tuo, kad jo įtaka Vilniaus dvare menksta. Kai kilo konfliktas tarp Jogailos ir Kęstučio, Julijona nesvyruodama palaikė sūnų. Su Kęstučiu jos santykiai buvo blogi.

Bet pastaruoju metu kai kurių rašytojų gaivinamos mintys apie Julijoną, kaip Kęstučio mirties kaltininkę, yra perdėtos, nes pagrindiniai valdžios svertai buvo Jogailos ir artimai su juo bendradarbiavusio brolio Skirgailos rankose.

1379–1382 metų sutartyse tarp Vokiečių ordino ir Jogailos, neretai minimi jo ir broliai, Vilniaus vietininkas Hanulas, bet motina Julijona minima retai. 1382 metais sudarytoje Dubysos sutartyje Julijona minima, bet taip atsitiko veikiausiai dėl to, kad Ordinui rūpėjo naudingą sutartį patvirtinti kuo platesniu Lietuvą valdančios šeimos pritarimu.

Šioje sutartyje Julijona vadinama prakilniu „vyriausiosios Lietuvos karalienės“ titulu.

Stačiatikiško Lietuvos krikšto kampanija

Kaip didelį Julijonos politinės įtakos ženklą istorikai linkę vertinti apie 1383 metus sudarytą sutartį su Maskvos didžiuoju kunigaikščiu Dmitrijumi. 1626 metų dokumentų registre, atpasakojant Maskvos didžiojo kunigaikščio Dmitrijaus Ivanovičiaus ir Julijonos Algirdienės susitarimą dėl Jogailos vedybų su Dmitrijaus dukra Marija, pažymima: „Didysis kunigaikštis turi jam atiduoti savo dukrą, o didysis kunigaikštis Jogaila turi būti jų valioje, priimti stačiatikišką krikštą ir apie savo krikščionybę paskelbti visiems žmonėms.“

Šios sutarties reikšmė perdėta. Sutartis sudaryta ne Jogailos, bet Julijonos vardu, todėl ji negalėjo būti Jogailą saistantis dokumentas. Tad neatsitiktinai neliko šios sutarties implikuojamų reiškinių pėdsakų.

Kita vertus, jei ši sutartis nėra maskvietiškas falsifikatas, ji rodo toli siekiančias Julijonos svajones savo naujosios tėvynės atžvilgiu. Tuo metu, kai brėško katalikiškos Lietuvos perspektyva, Julijona dar norėjo, kad jos vaikai ir visa Lietuva taptų stačiatikiais, kaip ir ji pati. Tokios viltys galutinai žlugo 1386 metais, kai Jogaila pasikrikštijo ir vedė Lenkijos karalienę Jadvygą. Julijonai neliko ką veikti Vilniuje, ji išsikėlė į Rusios žemes.

Manoma, kad paskutines dienas ji praleido Vitebske. Prieš metus atsirado naujų duomenų. Restauruojant Polocko Šv. Eufrosinijos vienuolyno Viešpaties atsimainymo cerkvę rastas toks įrašas: „Kovą, šv. Aleksijaus dieną mirė didžioji kunigaikštienė Julijona.“

Kadangi metraščiai byloja, kad Julijona mirė 1391 metais, perskaičius šį įrašą paaiškėjo, jog ji žemišką kelionę baigė kovo 17 dieną. Taigi galbūt šiame vienuolyne palaidota Algirdo žmona?

VIDEO: LDK istorija
Skaityti visus komentarus 4
Komentuoti straipsnį
PRISIMINTI
ATSTATYTI
Pranešti klaidą
Pažymėkite klaidą tekste, pele paspaudę kairijį pelės klavišą
Užpildykite klaidos formą ir išsiųskite
Komentuoti
* - privalomi laukai

Komentaras įrašytas

Naujausi komentrai

Komentarų nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Kategorijos pabaiga
Skaitomiausios naujienos
 

LITEXPO parodos

Saugukelyje.lt

Iš pirmų lūpų Twitter