Artūras Račas: Istorinė Lietuvos pergalė prieš Rusiją?

Autorius: Artūras Račas / Laikraštis „15 minučių“

Didinti straipsnio tekstą Mažinti straipsnio tekstą

2012 metų sausio 27-oji Lietuvos kalendoriuje nuo šiol turėtų būti žymima kaip atmintina diena. Atminti ją reikia todėl, kad ne kasdien lietuviai savo noru nusprendžia atimti iš savo tautiečių teisę dalyvauti Olimpiadoje, o ypatinga ji todėl, kad tas sprendimas galbūt žymi esminius dalies visuomenės mentaliteto pokyčius.

Jei kas neprisimena, tai 27-ąją Tautinio olimpinio komiteto generalinės asamblėjos sesijoje buvo nuspręsta penkiakovininkei Donatai Rimšaitei neleisti Londono olimpiadoje atstovauti Rusijai.

Istorinė Lietuvos pergalė prieš Rusiją? Įrodėme, kad net ir būdami maži, esame išdidūs ir saugome savo tautinį orumą? Pademonstravome tautai ir visam likusiam pasauliui, kad vertybių ir pinigų kovoje laimi vertybės? Neabejoju, kad būtent taip ar panašiai LTOK sprendimą vertina nemaža dalis Lietuvos piliečių.

Nemaža dalis visuomenės, ypač vyresnioji jos dalis, taip ir neišmoko pripažinti kitiems teisės rinktis.

O kaip gi kitaip? Mes (Lietuva) ją auginome, sudarėme sąlygas treniruotis, gyventi, kvėpuoti, naudotis mūsų visų sporto salėmis, vežiojome į pasaulio ir Europos pirmenybes ir už laimėtas pergales net ordiną įteikėme, o ji, nedėkingoji, numojo į visa tai ranka ir išvažiavo ieškoti, kur geriau. Ir dar kur išvažiavo. Neteisinga, ir turi būti tinkamai įvertinta, ar ne? Kad ne tik D.Rimšaitei, bet ir visiems kitiems būtų pamoka.

Su D.Rimšaite mums pavyko. Ji dar jauna ir todėl ilgai prisimins, jog siekti geresnio gyvenimo yra pavojinga. Ir net nesvarbu, ko sieki: meilės, daugiau galimybių ar daugiau pinigų. Svarbu tai, ką apie tavo siekius galvoja kiti ir ką jie gali. Šiuo konkrečiu atveju galėjo atimti galbūt vienintelę gyvenime galimybę dalyvauti olimpiadoje. Vėlgi – pati kalta: niekas nevertė, pati pasirinko ir pasirinko neteisingai.

O kur tas mentaliteto lūžis, vertas būti įrašytu į kalendorių? Mano nuomone, jis akivaizdus: LTOK generalinės asamblėjos balsavimo rezultatai – geriausias įrodymas, kad nemaža dalis visuomenės, ypač vyresnioji jos dalis, taip ir neišmoko pripažinti kitiems teisės rinktis. Rinktis, kaip jie patys nori, o ne kaip reikia kitiems.

Atrodo, kad ta dalis tam tikrą laiką bandė žaisti demokratiją, bet tikriausiai pavargo ir nusprendė nebevaidinti. Bandymas įpiršti visiems vienodą šeimos sampratą, nuspręsti, kaip visiems būtų geriau kaupti savo pensiją – to paties nuovargio ženklai.

Būtų galima nekreipti dėmesio ir palaukti, kol suveiks natūrali atranka. Tačiau D.Rimšaitės atvejis kužda, kad tai gali būti pavojinga. Nes nubaudus D.Rimšaitę, logiška būtų bausti ir R.Šiškauską, kuris nebenori žaisti Lietuvos rinktinėje ir, užuot padėjęs „Rūdupiui“ ar „Sakalams“, dėl didesnių pinigų vilki raudonus CASK marškinėlius. Vėliau – ir L.Kleizą bei J.Valančiūną. Už tai, kad jie nežaidžia Kėdainiuose, ir visus kitus sportininkus, atstovaujančius ne Lietuvos klubams.

Po to logiška būtų sugalvoti, kaip tinkamai įvertinti visus tuos, kurie, kaip D.Rimšaitė, „išdavė“ Lietuvą ir išvažiavo ieškoti laimės į Didžiąją Britaniją, Airiją, Ispaniją, Norvegiją. Gal uždrausti jiems grįžti ar atimti pensijas iš jų tėvų? Juk ir juos auginome, mokėme, leidome kvėpuoti Lietuvos oru. Bet ar tada tiems, kurie jau neturi iš ko pasirinkti ir negali niekur išvažiuoti, pasidarytų lengviau?