Nerijus Kesminas: Lietuviškas futbolo pasjansas

Pirmasis įspūdis – jokios opozicijos neliko. Juolab kad ir kandidatų registravimas vyko vogčiomis: federacija sako, kad futbolo visuomenę informavo, ši neprisipažįsta gavusi reikiamos informacijos. Triuškinantis smūgis futbolo disidentams suduotas suspendavus Vilniaus apskrities futbolo federacijos ir jos lyderio R.Vaigino veiklą, todėl dabar viskas tarsi ir paprasta kaip dukart du: kovo 17-ąją, rinkimų ir 42-ojo L.Varanavičiaus gimtadienio dieną, G.Babravičius ir J.Kvedaras švenčių proga savo kandidatūras atsiims, o lietuviškas futbolas klestės kaip klestėjęs, jei, suprantama, jo grožio negadins kokios nors Lichtenšteino rinktinės, įžūliai nesutinkančios mums pralaimėti, vizitai.

Tik ar tikrai bus taip? Knaisiodamasis skalbinių dėžėje vardu Lietuvos futbolas, pradedi tuo abejoti.

Pirmas dalykas, badantis akis, yra L.Varanavičiaus nervingumas. „Jei opozicija – bėgiojanti žurnalistika, aš nelaikau jos opozicija“. „Nelabai suprantu, apie ką mes šnekame. Kas tai –  Seimo ar Lietuvos prezidento rinkimai? Kodėl dėl šios datos turėtų būti informuojami žurnalistai, politikai, Seimo nariai?“. „Šurmulys kilo dėl to, kad informacija skleidžiama neįsigilinus į situaciją“.

Visa tai – L.Varanavičiaus teiginiai. Jei rinkimų rezultatai būtų sutartiniai, panašių laužų dabartinio prezidento uodegigalyje liepsnoti neturėtų. Bet jie liepsnoja, o G.Babravičius tvirtina einąs valdyti futbolo sąmoningai, žinodamas, ką pasiūlyti.

Vienoje barikadų pusėje – L.Varanavičius. Kitoje – neįtikėtina, bet, atrodo, tikrai G.Babravičius

Atsakymai į L.Varanavičiaus retoriką turėtų būti tokie. Pirma: bėgiojanti žurnalistika – visada opozicija. Darinys, vertas bent jau ne mažesnės pagarbos už federaciją, negalinčią apsispręsti, koks jos metų biudžetas – 7 ar 22 mln. Lt. Opozicija, kuri negali tiesiogiai pakenkti tarptautinių futbolo struktūrų finansiškai maitinamai LFF, bet pajėgi bent jau durti pirštu į aplinkybes, leidžiančias įtarti, kad L.Varanavičius savo morale nė iš tolo neprilygsta Jėzui Kristui.

Antra – jei visuomenė nori žinoti, reikia jai leisti disponuoti informacija. Aišku, galima ir neleisti. Bet tada nereikia stebėtis, kai ištikimiausia Lietuvos futbolo gerbėjų armija per šalies rinktinės rungtynes ima skanduoti: „Jei Liutauras (praleistas žodis), tai paplok“ (ir tribūna ploja). Praleistą žodį sudaro 10 raidžių, pirma – „p“, trečia – „d“, aštunta – „t“. Jei nebuvote Kaune per rungtynes su čekais ir negirdėjote, galite bandyti atspėti.

Trečia – atsitiktiniai žmonės gal ir neįsigilino, bet tie, kurie gyvena futbolu, puikiai žino, apie ką kalbama. Vienoje barikadų pusėje – L.Varanavičius. Kitoje – neįtikėtina, bet, atrodo, tikrai G.Babravičius, drąsiai teigiantis, kad „Liutauras turbūt nebebus prezidentas“. Ir, kortų žaidimų terminologija, džokeris – J.Kvedaras. Žmogus, kuris kažin ar susivilios privilegija tapti LFF prezidentu, bet panaudos visą įmanomą įtaką tam, kad šias pareigas gautų jam parankesnis kandidatas.

Kita vertus, faktas yra ir tai, kad daugumos A lygos klubų vadovai dievagojasi nieko nežiną apie vidinę trintį federacijos viršūnėse. Farsas? Gal. Karas? Atsakymas tas pats – gal. Bet karas būtų įdomiau už farsą. Bent jau turėtume viltį, kad mušdamiesi tarpusavyje futbolo valdininkai  pabandys ką nors nuveikti žaidimo labui.