Mokydamasi dvyliktoje klasėje pirmą kartą pamačiau Cezario Graužinio režisuotą spektaklį „Meilės misterijos“ pagal Rogerio Vitraco pjesę. Tai buvo tikras siurrealistinis sapnas scenoje – keistas, absurdiškas, kupinas netikėtų vaizdinių, juodojo humoro ir sapniškos logikos. Vitraco tekstas, Graužinio interpretuotas, virto hipnotizuojančiu meilės ritualu, kuriame aistra maišėsi su absurdu, poezija su grotesku, o kasdienybė staiga virsdavo keisčiausiomis, nerimą keliančiomis vizijomis. Spektaklis kvepėjo laisve, pavojumi ir tuo ypatingu jausmu, kad žiūri kažką, ko iki galo neleista suprasti – kažką, kas tuo pat metu traukia ir trikdo.
