Teksto autorius Gytis Kapsevičius

Apynių kvapas Joniškėlyje, arba Ketvirtoji aludarių karta

Net jei alaus nemėgstate, greičiausiai vis viena žinote, kad Šiaurės Lietuva, o ypač – Biržų, Pasvalio, Joniškio regionai nuo seno garsėja naminio alaus tradicijomis. Kitados tuo mėgėjiškai užsiimdavo reikšminga dalis krašto gyventojų, o atsiradus galimybei kurti verslus, laimę bandė nemažai naujų alaus daryklėlių. Visgi rinka daro savo – iki šių dienų išliko tik patys stipriausi. Viena tokių yra Joniškėlio miestelyje 1994 m. Algimanto ir Aldonos Rimkevičių įkurta įmonė „Joalda“, kuriai jau vadovauja įkūrėjų sūnus Darius.

„Joalda“ – vienintelė Joniškėlio miestelio alaus darykla. Faktinė įmonės įkūrimo data tam tikra prasme yra tarsi ledkalnio viršūnė – už 27 metų formalaus darbo kaip uždaroji akcinė bendrovė slypi mažiausiai keturios aludarių kartos. Jau daugiau nei dešimtmetį šią tradicijų estafetę perėmęs dabartinis „Joaldos“ vadovas Darius Rimkevičius.

Istorija apie Rimkevičių šeimos alaus daryklą – kol kas paskutinis 15min ciklo „Verslo dinastijos: Įpėdiniai“ pirmos dalies, trukusios keturis mėnesius ir papasakojusios 17 šalies įpėdinystės istorijų, tekstas.

 

„Joalda“

Veikla: alaus ir giros gamyba

Apyvarta 2020 m.: 220 tūkst. eurų

Darbuotojų skaičius: 7

Įkurta: 1994 m.

Šeimos verslo pradininkas: Algimantas Rimkevičius

Darius Rimkevičius

Amžius: 42

Išsilavinimas: Šiaulių universitetas, ekonomika

Pirmosios pareigos šeimos versle: vadovas

Vadovavimą verslui perėmė: 2010 m.

Laisvalaikis: aktyvus poilsis (kelionės, dviračiai, žygiai, tenisas), verslo knygų skaitymas

 

Dėdė alumi vaišino ir prezidentą A.Smetoną

Bet grįžkime prie mūsų 17-ojo įpėdinio ir Joniškėlyje įsikūrusios alaus daryklos. Jei nežinotum adreso, greičiausiai to, kad Joniškėlyje yra alaus darykla, nepasakytum. Vieni galbūt įsivaizduotų senų raudonų plytų pastatą, su prie durų pastatyta sena dekoratyvine statine, kiti tikriausiai ieškotų erdvaus paprastos architektūros statinio, kuriame būtų galima patogiau gaminti alų didesniais kiekiais. „Joalda“ yra abiejų variantų mišinys. Vienintelė nuoroda, kad ūkiniuose pastatuose šalia didelio gyvenamojo namo yra įsikūrusi alaus darykla yra šalia įvažiavimo stovinti kelių metrų aukščio „alaus dievo“ skulptūra.

Tiesa, ūkiniai pastatai gali klaidinti. Nors iš išorės jie neatrodo erdvūs, tačiau pagrindinis darbas vyksta rūsyje, kur įtaisyta keliolika plieninių talpų, skirtų alui virti. Rimkevičiai gamybai naudoja ir antrą aukštą, o dalyje pirmojo aukšto įrengta nedidelė degustacijoms skirta salė.

Kaip prisimena įmonės įkūrėjas Algimantas, susidomėjimą alaus gamyba jis perėmė iš savo dėdės Antano. Šis vienu metu turėjo pareigą saugoti tuometinį Lietuvos prezidentą Antaną Smetoną. Sakoma, kad šeimos gamintu alumi vaišintas ir pats valstybės vadovas.

Tai, kad aludarių krašte šiuo amatu bent jau savo reikmėms užsiiminėdavo ne vienas gyventojas, stebinti neturėtų. Aludariai buvo ir dabartinio įmonės vadovo, Algimanto sūnaus Dariaus proseneliai, alų kartais virdavo ir jo seneliai iš mamos pusės bei senelio brolis iš mamos pusės. Tad galima tvirtai sakyti, kad aludarystė – jau ketvirtos kartos užsiėmimas.

Alaus darykla „Joalda“
Žygimanto Gedvilos nuotr.

Ilgametės naminio alaus tradicijos Šiaurės Lietuvos regione nenutrūko ir sovietmečiu, tačiau galimybė oficialiai užsiimti alaus gamyba atsirado tik po 1990 m.

Pirmasis bendrovės gėrimas buvo užmaišytas paprastame mediniame kubile ir nukoštas į medinę statinę. Apie modernesnę gamyklą tuomet nebuvo nė svajojama.

„Kai gamyba buvo registruota oficialiai, gaminome alų mediniuose kubiliukuose. Mūsų gamybos apimtys tuo metu buvo maždaug 300 litrų per vieną gamybos ciklą. Pagamindavome ir kol visko neišparduodavome, tol nepradėdavome gaminti naujos partijos“, – sakė D.Rimkevičius.

Alaus darykla „Joalda“
Žygimanto Gedvilos nuotr.

Žingsnis po žingsnio „Joaldos“ gėrimai populiarėjo, o kai nuo 2000 m. į verslą jau įsitraukė Darius, jis kartu su tėvais ėmėsi iniciatyvos atnaujinti alaus daryklą: buvo rekonstruotos daryklos patalpos, investuota į naujus įrenginius bei technologijas. 2004 m. įrengtas naujas alaus virimo cechas, jam specialiai pagamintos specialios fermentacijos bei brandinimo talpos. 2010 m. „Joalda“ įsigijo naują alaus filtravimo, pilstymo bei pakavimo įrangą. Tai suteikė galimybę išplėsti asortimentą ir rinkai pasiūlyti alų PET taroje.

Pamažu per du su puse dešimtmečio, įmonė pavirto į tai, kuo yra šiandien. „Uždirbtus pinigus po truputį investuodavome į plėtrą, be jokių bankų paskolų, be nieko, nedideliais žingsneliais“, – pasirinkta strategija didžiuojasi D.Rimkevičius.

Alaus darykla „Joalda“
Žygimanto Gedvilos nuotr.

Įtrauktė ne skonis, o sudėtingas ritualas

Paklausus, kas patraukė D.Rimkevičių į aludarystės verslą, atsakymą gali nujausti ir pats – tradicija. Pašnekovas prisimena, kad aludarystė vienaip ar kitaip buvo šalia jo nuo senų dienų.

„Kartu su tėvuku alų pradėjome daryti nuo mažų dienų, kartu eidavome į ūkinį pastatą, kuriame stovėdavo mediniai kubiliukai. Viską iš jo jau buvau kaip ir išmokęs. Mokėjau ir užsalinti, ir išplikyti kubilus, paruošti pačiai gamybai, padaryti alų, ir galų gale sukošti gatavą produktą į bačkutes. Nuo mažų dienų tie procesai įsiskiepijo, man patiko su tėčiu darbuotis. Pamilsti tą darbą, jis tampa tavo gyvenimo dalimi, taip tas aludarystės tradicijas ir tęsiam“, – teigė Darius.

Tiesa, jis prisimena, kad alaus skonis jam net nepatiko. Jį viliodavo gaminimo procesas, kuris būdavo daug vaizdingesnis, rituališkesnis, tačiau kartu ir sudėtingesnis nei šiandieninis.

Alaus darykla „Joalda“
Žygimanto Gedvilos nuotr.

Sulaukęs pilnametystės jis į aludarystę pasuko ir oficialiai, o 2010 m., šalyje dar jaučiantis finansų krizės padariniams, perėmė bendrovės vairą. „Banžiau po truputį įmonę auginti. Ji, aišku, nėra didelė, bet mažais žingsneliais mes save populiariname, reprezentuojame įvairiose šventėse. Atrodo, gal ir nepadarai visko idealiai, bet žinai, kad pats tai padarei su savo produktais. Man patiko ieškoti naujų klientų, naujų pardavimo kanalų. Kai yra šeimos verslas, turi žiūrėti viską – gamybą, rinkodarą, prekybą, tenka būti visų galų specialistu“, – šypsosi įpėdinis.

Jo tėvas vis dar gelbsti įmonės veikloje ir aludarystės žiniomis mielai dalijasi su čia atvykstančiomis ekskursijomis, kurių prieš pandemiją būdavo ne taip ir mažai. Algimantas svečius supažindina su alaus gamybos procesu, technologijomis, atsako į jų klausimus.

„Einu senyn, todėl jeigu yra kas perima, jaunimas su savo jaunom galvom, reikia tik džiaugtis. Džiaugiuosi, kad jis paėmė, o aš atidaviau visą tą verslą. Dabar, kai kas atvažiuoja į svečius, priimi, papasakoji apie alų“, – džiugiai pasakoja Algimantas.

Citata

Kaimo ir krafto susitikimas Joniškėlyje

Per pastaruosius dešimtmečius verslas vis augo, tuo pačiu mažėjo ir gamybiniame pastate likusios laisvos vietos. Nors įmonė skaičiuoja jau 27-uosius metus, gamybos ir pardavimo strategija per tą laiką pasikeitė net keletą kartų. Prie virsmo prisidėjo konkurencija, valstybės sprendimai, demografiniai pokyčiai kaimuose ir daugybė kitų veiksnių.

Įmonės veiklos pradžioje buvo gaminamas nefiltruotas alus mediniuose kubiluose, Joniškėlio krašte dar vadinamas tiesiog „moliu“.

Ne paslaptis, kad pirmiausia „Joalda“ alų gamindavo vietiniams klientams, tačiau aludarių strategiją paveikė ir laikinai įvestas draudimas gaminti stipresnį nei 7,5 proc. alų, reikalavimai gėrimus pilstyti tik į leistino dydžio ir medžiagų talpas. Ilgainiui, keičiantis vartotojų poreikiui, įmonėje buvo įdiegtos naujos technologijos, modernizuota gamyba, rekonstruotos patalpos ir pasiūlytos naujos gėrimų rūšys.

Alaus darykla „Joalda“
Žygimanto Gedvilos nuotr.

Per daugiau nei du su puse dešimtmečio kito ir įmonės pardavimo strategija. Kaip minėta, iš pradžių dirbta su kaimo barais, tačiau bėgant laikui jie ėmė užsidarinėti. „Joaldos“ pardavimo kanalai mažėjo, todėl reikėjo sugalvoti, kur produkciją pardavinėti toliau. Tuomet įmonė ėmėsi pilstyti alų į plastikinius butelius ir tiekė parduotuvėms.

„Mes pradėjome vežioti alų po parduotuves, bet tuo laiku įsivėlėme į konkurenciją su didžiaisiais gamintojais. Tuo metu būdavo gaminamas stiprus alus. Kaimo parduotuvėlėse pirkėjai norėdavo nusipirkti stipraus ir pigaus alaus, kitaip jo neparduosi. Mes su didžiaisiais negalėjome konkuruoti kaina, nes jų savikainos stipriai žemesnės nei mūsų. Mes iš tų parduotuvių turėjome pasitraukti ir galvoti kaip dirbti toliau“, – prisimena įmonės vadovas.

Dabartinė įmonės pasirinkta strategija yra derinti vadinamąjį kaimišką ir kraftinį alų. „Anksčiau buvo populiarus kaimiškas alus, bet žmonės prie jo nėra tiek pripratę. Bandome apjungti tai, kas buvo kaimiška su kraftiniu alumi ir padaryti viduriuką. Mūsų alus turi kaimiško alaus užuominų, bet kartu turi ir įdomesnių kraftinio alaus skonių“, – sakė D.Rimkevičius.

Alaus darykla „Joalda“
Žygimanto Gedvilos nuotr.

Gaminant tokio tipo alų, kuris tradiciškai yra brangesnis, konkuruoti kaina yra sunku. Todėl įmonė didinti savo populiarumą nutarė per įvairius renginius, šventes, festivalius, siekdama išsiskirti kaip nedidelė alaus daryklėlė, siūlanti autentišką alų. Tokia strategija įmonė vadovaujasi jau 6-7 metus ir, pasak D.Rimkevičiaus, iki pandemijos jiems sekėsi neblogai.

Tad šiandien išgrynintame „Joaldos“ asortimente likę tik šeši į stiklinius 0,5 l. butelius pilstomi šeši gėrimai – penkios alaus ir viena giros rūšis. Nors šie gėrimai šiandien jau daugiau kraftiniai nei kaimiški ir nei vieno nepriskirtum prie labai stipraus, sąsaja su praeitimi išlaikoma ne tik per ilgametes aludarių šeimos tradicijas, tačiau ir per gėrimų pavadinimus. Pavyzdžiui, viena alaus rūšis pavadinta žymiausio Lietuvos knygnešio, kilusio iš šių kraštų Jurgio Bielinio garbei. Dar dvi alaus rūšys dedikuotos regiono istorijai, menančiai pusiau mitinę Joniškėlio respubliką ir vietinį dvarą.

Alaus darykla „Joalda“
Žygimanto Gedvilos nuotr.

Neapleista ir šeimyna – „Jogilės“ gira yra pavadinta D.Rimkevičiaus dukros garbei. Asortimente anksčiau būta ir „Jorio“ giros, kuriai vardą netiesiogiai suteikė jaunėlis sūnus Joris. Anksčiau būdavo gaminamas ir „Rimkevičių“ alus.

Atėjus COVID-19 pandemijai daugelis švenčių nebebuvo rengiamos ir pagrindinis „Joaldos“ pardavimo kanalas praktiškai išnyko. Įmonės vadovui į situaciją eilinį kartą teko žvelgti lanksčiai. Bendrovė susitarė su vienu didžiuoju Lietuvos prekybos tinklu, kad jų produkciją pardavinėtų savo lentynose. Šiuo metu ieškoma ir kitų pardavimo kanalų, galvojama apie eksportą.

Pandemija ne tik privertė keisti pardavimų strategiją, tačiau ir nukelti gamyklos plėtrą. Rimkevičiai šalia savo namų yra išpirkę dar vieną nemažą sklypą, kuriame jau pradėti naujo cecho statybos darbai.

Ginklai už alų

Nors Šiaurės Lietuvoje į aludarystę, kaip į šeimos verslą, greičiausiai žiūrima kur kas liberaliau, nei, tarkime, kai kurių Vilniaus ministerijų kabinetuose, alaus daryklos vairo perdavimas jaunajai kartai bent jau iš šono kelia tam tikrų klausimų. Dalis jų nėra aktualūs tik aludariams, bet gali kilti ir daugeliui tėvų. Kaip kalbėti apie alkoholį su vaikais? Kur riba tarp laisvės vartoti, ką nori ir visuomenės gerovės? Ar alkoholio verslas gali būti tvarus?

A.Rimkevičius užsimena, kad požiūrių į aludarystę ir pačiame miestelyje gali būti įvairių, tačiau Darius pasakoja, kad kaimynų jausmai šeimos verslui iš esmės yra pozityvus – miestelio bendruomenės pirmininkas netgi atlydi į kraštą atvykusius svečius, ragina susipažinti su aludarystės tradicijomis ir produkcija.

Alkoholinių gėrimų romantizavimas – istoriškai gana paprastas, tačiau šiandien kebliu pavirtęs reikalas. Vienas didžiausių Joniškėlio pasididžiavimų yra čia 1918-1919 m. Nepriklausomybės kovų metu gyvavusi Joniškėlio respublika – teritorija, kurią nuo bolševikų puolimo gynė 850 karių batalionas. Šioje istorijoje atsiranda ir alus – anot vietinių pasakojimų, už parduodamą krašto alų būdavo perkami ginklai kovoms bolševikais.

Citata2

Žiūrint praktiškiau, aludarystė yra ir visuomet buvo verslas. Gamintojams tenka taikytis prie griežtėjančių ir atlaisvinamų jo taisyklių – naujų sumanymų, kaip reguliuoti šią sritį, atsineša bene kiekviena nauja valdžia. „Valstybė į alkoholį žiūri plačiąja prasme. Taisyklės akcentuojamos didžiajai pramoninei gamybai, bet jie nepasižiūri, kad yra ir mažieji aludariai, kurie savo amatą puoselėja karta iš kartos. Mes nesame masiniai gamintojai, mūsų produktas kuriamas su visai kitokiu požiūriu. Alus nuo seno būdavo kaip bendravimo priemonė, skirtas žmonėms, kurie nori pasėdėti linksmoje kompanijoje“, – sako D.Rimkevičius.

Kai gegužės viduryje atvykome į svečius, D.Rimkevičius sakė besitikintis, kad valstybė atkreips dėmesį į smulkius gamintojus. „Joaldos“ vyrai greičiausiai turėjo apsidžiaugti birželį Seimo Biudžeto ir finansų komitete pasiūlyta lengvata, kuria akcizas smulkiesiems iš tiesų galėtų būti sumažintas. Jos likimas dar neaiškus, tačiau aludariai prisimena, kad panaši tvarka galiodavo ir anksčiau. Tuomet šia veikla užsiimti būdavo paprasčiau, krašte būdavo ir kur kas daugiau registruotų aludarių.

Tačiau tai – finansinė verslo pusė. O ką aludariai atsakytų tiems, kurie pirmiausia pabrėžia alkoholio keliamus pavojus?

A.Rimkevičius sako, kad gyvenime žmonėms nutinka visko, tačiau pabrėžia, kad reikalingas saiko jausmas. Jis ir dabar mėgsta alų, tačiau pabrėžia, kad per daugiau nei tris dešimtmečius užsiimdamas aludaryste palaikė saikingą santykį su gėrimu ir nuo kelių kubilų sugebėjo išauginti įmonę ir perduoti savo sūnui. Tiesa, pripažįsta, linksmų dainų per aludario karjerą irgi yra sutraukęs ne vieną.

Alaus darykla „Joalda“
Žygimanto Gedvilos nuotr.

Darius taip pat sutinka su tėvu, kad ragaujant alų reikalingas protingas požiūris. Įmonės vadovas sako pakeliantis alaus taurę daugiausia kelis kartus per mėnesį – paragauti savos produkcijos reikalauja darbas, taip pat prie savo gaminto gėrimo susėda su į svečius užsukusiais draugais.

„Kad alus – alkoholis, viskas yra aišku. Bet sakykime, kai buvau paauglys, aš alaus nemėgdavau, man jis būdavo neskanus. Man būdavo įdomus pats procesas. Ateiti, dalyvauti pasižiūrėti, kaip ten viskas vyksta, kaip užsisaldo, kaip tekinasi, kaip vyksta fermentacija, košimas. Tai nereiškia, kad jei tau patinka procesas, tau būtinai turi patikti ir alus“, – mano D.Rimkevičius.

Jo atžalos taip pat nuo mažens augo apsupti kalbų apie alaus gamybą ir verdamų gėrimų kvapų. 22 m. dukra Jogilė šiuo metu studijuoja Vilniaus universitete, o 11 m. Joris, tėvo ir senelio teigimu, aludaryste dar rimtai nesidomi. Tiesa, kai šeimos vyrai 15min žurnalistui ir fotografui susiruošia aprodyti gamybines patalpas, šioje nedidelėje ekskursijoje dalyvauja ir jis.

„Sūnus pačioje gamyboje nedalyvauja, bet ateina, pasižiūri kaip sekasi. Norisi tikėti, kad nepasuks kitais keliais. Bet šiuolaikiniame gyvenime jaunimui yra visai kitokios galimybės, todėl sunku pasakyti, kaip bus ateityje“, – sako Darius.