Teksto autorius: Saulius Jakučionis

Atsispyrė nuo dugno: kaip V.Čeplikė prikėlė užmarštin grimzdusią mamos siuvyklą

„Jeigu atvirai, aš net nemoku siūti“, – šypteli 37 metų Viktorija Čeplikė, siuvyklos „VIKE“ vadovė. Gali pasirodyti netikėta, bet tai iš dalies taip pat garantuoja Kaune įsikūrusiai įmonei sėkmę. O žvelgdami į šią įmonę, matome ir gana netradicinį verslo įpėdinystės pavyzdį.

 

„VIKE“

Veikla: baldų siuvimas

Apyvarta 2020 metais: 335 tūkst. eurų

Darbuotojų skaičius: 30

Įkurta: „Vilnos takas“ 1995 m., „VIKE“ 2011 m.

Šeimos verslo pradininkas: Janina Milkienė

Viktorija Čeplikė

Amžius: 37 metai

Išsilavinimas: Lietuvos sporto universitete įgijo mokytojos trenerės specialybę, Vytauto Didžiojo universitete baigė vadybos magistro studijas

Pirmosios pareigos šeimos versle: projektų vadovė

Vadovavimą verslui perėmė: 2011 m.

Laisvalaikis: knygos, keliavimas, bendravimas su draugais, degustavimas, maisto gamyba.

 

Nors  ši šeimos siuvykla kūrėsi pačioje Lietuvos nepriklausomybės pradžioje, V.Čeplikės vadovaujamai įmonei „VIKE“ šiuo metu – tik 10 metų. Kaip tai nutiko? Nauja bendrovė buvo įkurta bankrutavus V.Čeplikės mamos įmonei „Vilnos takas“, neišsikapsčiusiai po 2008-2009 metų ekonominės ir finansų krizės.

Antrą šansą šeimos verslui suteikusi V.Čeplikė tapo siuvyklos vadove ir vienintele akcininke. Šeimos verslo pradininkė mama Janina Milkienė įmonėje dirba gamybos vadove, o tėtis Arvydas Milkys atsakingas už ūkį.

Naujienų portalas 15min tęsia straipsnių ciklą „Verslo dinastijos: įpėdiniai“, siekdamas atskleisti, kokių pokyčių Lietuvos verslui atneš antroji verslininkų karta.

Apie tai pasakojame todėl, kad Lietuvoje prie įmonių vairo pastaraisiais metais stoja vis daugiau šeimos verslų valdymą iš juos įkūrusių tėvų perėmusių atžalų.

Siuvykla
Luko Balandžio nuotr.

„Visiškas chaosas“

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, V.Čeplikės mama, visada mokėjusi siūti, susikūrė darbo vietą sau ir keliems žmonėms, o siūtais treningais, vėliau – vyriškomis odinėmis striukėmis, prekiavo turguje.

Toks nedidelis verslas sekėsi visai neblogai, tačiau vėliau keičiantis madoms ir lietuviams susidomėjus vilna J.Milkienė ėmė plėsti komandą. 1995 metais metais ji įkūrė bendrovę „Vilnos takas“, kuri pamažu augo, pradėjo prekiauti drabužiais prekybos centruose įvairiose Lietuvos vietose.

Įmonė sėkmingai gyvavo iki 2008-2009 metų krizės.

„Žmonėms nebereikėjo drabužių. Netgi moterims visiškai nebereikėjo drabužių ir tuomet teko kažką daryti – pradėjome uždarinėti parduotuves“, – prisimena V.Čeplikė.

Pasak jos, tuo metu versle tvyrojo „visiškas chaosas“, o įmonės likimas paaiškėjo per vieną šeimos susitikimų.

„Sėdėjome trise ir galvojome, ką daryti, ar skirstomės, uždarome verslą, ar kapanojamės“, – kalbėjo ji.

Šeima nutarė nesiskirstyti. „Vilnos takui“ buvo pradėta bankroto procedūra, o įsteigta nauja įmonė ėmėsi nebe drabužių, o siuvimo paslaugos pardavimo.

Tai buvo „VIKE“ veiklos pradžia. Bet apie ją kiek vėliau.

Siuvykla
Luko Balandžio nuotr.

Pradėjo nuo valytojos

Pati V.Čeplikė sako, kad jos įsitraukimas į šeimos verslą buvo tarsi savaime suprantamas.

„Intuityviai tai žinojau. Nebuvo sakoma, kad privalau kažką daryti, ar kad aš pati būčiau sakiusi, jog, mama, aš tave pavaduosiu. Tiesiog gimiau šiame versle“, – pasakojo siuvyklos įpėdinė.

Ji įsitraukė į šeimos verslą būdama 14-os, dirbo valytoja, tačiau tai netruko ilgiau dviejų savaičių.

„Pasakiau: ačiū, nereikia, supratau savo vietą po saule. Esu dėkinga mamai, kad ji leido man tai suprasti“, – kalbėjo V.Čeplikė.

Vėliau, dar būdama paauglė, ji padėjo tėvams prekiauti drabužiais, savaitgaliais važinėdavo į turgų. Kaip prisimena pati, tai padėjo jai išmokti pažinti skirtingus klientus, figūrų tipus.

Kai „Vilnos takas“ atidarė parduotuves prekybos centruose, V.Čeplikė, paskutinių klasių moksleivė, porą dienų per savaitę dirbo kaip tų parduotuvių apipavidalintoja.

Siuvykla
Luko Balandžio nuotr.

Vis dėlto baigusi mokyklą V.Čeplikė įstojo į Kūno kultūros akademiją, ten baigė bakalauro studijas, tapo kvalifikuota plaukimo trenere. Pati paauglystėje sportavusi moteris teigia, kad ją visada domino pedagogika, o atsitraukimas nuo šeimos verslo turbūt buvo susijęs su ambicijomis nuveikti kažką nepriklausomai.

Vis dėlto padirbėjusi viename Kauno vaikų darželių, pedagogikoje V.Čeplike neužsibuvo.

„Suvokiau, kiek metų reikia dirbti pedagoginį darbą, kad pasiekčiau minimaliai sau patogų atlyginimą, ir kiek galiu padaryti versle dirbdama su tėvais“, – sakė verslininkė.

Tada ji įstojo į Vytauto Didžiojo universitetą mokytis vadybos magistro, o 2009 metais sugrįžo į „Vilnos taką“ dirbti projektų vadove.

„Buvau paprasta vadybininkė, suvesdavau dalykus į excel'į, įvesdavau kažkokių naujovių, bet iš tikrųjų tai buvo įmonės riedėjimas žemyn“, – teigė V.Čeplikė.

„Galiu tik pasidžiaugti, kad neužsidarėme, o atsispyrėme. Dabar jau turime ir planus A, ir planus B, o finansus analizuojame ne tada, kai turime tam laiko, o visada“, – pridūrė ji.

Nusistatytos ribos

Po „Vilnos tako“ bankroto įsikūrusi „VIKE“ veiklą pradėjo praktiškai nuo nulio, turėjo tik įrenginius. Reikėjo rasti naujas patalpas, darbuotojų, o tai buvo nelengva, nes sektoriuje dirbantys siuvėjai tuomet nepasitikėjo darbdaviais dėl „vokelyje“ mokamų algų, prisimena verslo įpėdinė.

Įsivažiuoti galop pavyko, o įmonės transformacija iš prekės į siuvimo paslaugos pardavimą irgi davė rezultatą. „VIKE“ bendradarbiavo su žinomais prekiniais ženklais, pavyzdžiui, „Victoria Beckham“, „Acne Studios“, „Samsoe Samsoe“, „Karen Milen“.

Kaip pavyko prikelti į dugną nugarmėjusią siuvyklą? Pasak V.Čeplikės, pirmiausia, tai – aiškus atsakomybių pasidalinimas ir nusistatytos ribos. Kaip ji ne kartą kartojo daugiau nei valandą trukusiame interviu – kiekvienas įmonėje daro tai, ką moka daryti geriausiai.

„Mama yra gamybos vadovė, ji bendrauja su siuvėjomis, technologais, užsakovais apie gamybos niuansus. Aš į tai beveik nesikišu. Jeigu atvirai, aš net nemoku siūti“, – sakė „VIKE“ vadovė.

„Mano stiprybė yra pardavimai, kontaktų mezgimas, angliškai kalbu turbūt geriau nei lietuviškai, todėl važiuoju į parodas. Taip pat strategija, finansai, buhalterija. Tėtis kaip buvo ūkio dalies vadovas, taip ir liko“, – pridūrė ji.

Siuvykla
Luko Balandžio nuotr.

V.Čeplikė tvirtino aiškiai pasakiusi tėvams, kad į verslą ateina daryti pokyčių: „Norėjau, kad būtų kitaip, norėjau, kad tai būtų ne anų laikų fabrikas, o šiuolaikinis, kokį aš jį įsivaizduoju. Norėjau, kad man nereikėtų fabrike sėdėti nuo ryto iki vakaro. Tai ir susikūriau sau taip“.

Vis dėlto ilgainiui siuvyklos vadovės ėmė nebetenkinti finansiniai įmonės rezultatai. Kaip pati sako, „tiek, kiek uždirbame, neatitiko to, kaip sunkiai dirbame“.

Pasak jos, netolygūs pinigų srautai, problemos su atsiskaitymais ir susitarimų laikymasis yra dažna problema mados versle.

„Realiai tai buvo gaisrų gesinimas, o ne strateginis požiūris į ateitį“, – tvirtino verslininkė.

Prieš kelerius metus siuvyklą ištiko dar viena transformacija. Radusi pirmą klientą baldų sektoriuje, „VIKE“ pamažu perėjo prie baldų siuvimo. Paskutinius drabužių siuvimo užsakymus įmonė užbaigė 2019 metais.

Drabužiams „VIKE“ šiuo metu atlieka tik sukirpimo paslaugą, nes išsaugojo gerus specialistus.

„Atsirado tvarka, nuoseklumas, aiškumas, aiškūs užsakymai, aiškus pozicionavimas ir prognozuojamumas. Tai visiškai kitas darbas“, – sakė V.Čeplikė.

2020 metais siuvykla iš audinių likučių taip pat pradėjo gaminti sėdmaišius, kuriuos parduoda įsteigtoje e. parduotuvėje „Textile Outlet“.

Siuvykla
Luko balandžio nuotr.

Šeimos vakarienės – verslo planavimui

Kuo V.Čeplikės siuvykla skiriasi nuo mamos siuvyklos? Anksčiau, pasak jos, buvo telkiamasi tik į gamybą, per mažai dėmesio skirta įmonės strategijai ar finansams.

„Bet natūralu, vienas žmogus negali visko aprėpti, tam ir yra komanda. Mano mama viską norėjo daryti viena ir geriausiai už visus išmanė klausimus, o aš pripažįstu, kad daug ko nežinau, bet tikrai žinau, kieno paklausti“, – teigė „VIKE“ vadovė.

Ji tvirtino su mama besikalbanti dažnai, ši jai pasakoja apie gamybą, o V.Čeplikė pataria, kaip geriau organizuoti procesus.

Ar mama supranta kitos kartos vadovavimo principus?

„Tų ginčų būna, man tikrai tenka įrodinėti, ypač pačioje pradžioje, kai tapau direktore, tikrai reikėjo atsikovoti tas pareigas. Ne blogąja prasme, bet tiesiog įrodyti, kad galiu“, – sakė įpėdinė.

„Šiandien matau didelį mamos ir tėčio pasitikėjimą, nes skaičiai yra geriausias argumentas, įrodantis, kad man visai sekasi. Gali ginčytis kiek nori, bet tai yra faktai“, – teigė ji.

Siuvykla
Luko Balandžio nuotr.

Nagrinėdami kitus verslo įpėdinystės pavyzdžius matėme, kad tėvams ir jų atžaloms kartais būna sunku nusistatyti ribą tarp darbo ir asmeninio ryšio.

V.Čeplikė teigia, kad stengiasi tai atskirti.

„Kai aš įsiliejau į verslą, nusistatėme tam tikras ribas – mamos ir tėčio čia nėra, yra Janina ir Arvydas. Jeigu ir išlįsdavo koks karštakošiškumas, nekreipiu dėmesio ir suprantu, kad tai yra verslas ir nieko asmeniško“, – sakė „VIKE“ direktorė ir savininkė.

Vis dėlto per šeimos susitikimus namuose pokalbių apie verslą išvengti pavyksta retai.

Savotiška šeimos tradicija jau yra tapę per kalėdines ar naujametines vakarienes aptarti įmonės tikslus ateinantiems metams.

„Darbe dažnai fiziškai neturime laiko daryti susirinkimų, todėl tiesiog perkeliame juos į šeimos susitikimus. Ten padiskutuojame, dėl ko nors susitariame, kitą dieną darbe užtvirtiname ir važiuojame“, – pasakojo V.Čeplikė.

Siuvykla
Luko Balandžio nuotr.

Jau dirba ir dukros

Ateities verslo vizijos „VIKE“ vadovė savaime nesieja su savo devynerių metų dukromis dvynukėmis.

Šiuo metu mergaitės dalyvauja „Textile Outlet“ rinkodaroje, tampa modeliais fotosesijose ar filmavimuose. Pasak V.Čeplikės, jos aiškiai suvokia, kad dirba, kad yra trečioji versle dalyvaujanti karta.

„Darau tai sąmoningai, kad jos suvoktų atsakomybę. Juk kartais vaikams būna ne nuotaika kažką veikti, bet visada sakau, kad esame susitarę, pavyzdžiui, šiandien yra fotosesija ir žmonės, fotografai, operatoriai iš mūsų tikisi rezultato“, – pasakojo verslininkė.

Ji pasakojo mokanti dukroms už darbą, o dabar kalbasi apie galimybę šį uždarbį investuoti į sidabrines monetas.

Apie galimą įpėdinystę V.Čeplikė su dukromis kalba atsargiai.

Viktorija Čeplikė su dukromis
Viktorija Čeplikė su dukromis. „VIKE“ nuotr.

„Labai vengiu sakyti, kad jos kažką privalo, nes iš tikrųjų jos neprivalo nieko. Tačiau mano dukros supranta, kad turės galimybę rinktis, ar dirbti čia, ar eiti kitur, – sakė „VIKE“ vadovė. – Šiuo metu man svarbu, kad jos mokytųsi, diegiu joms tai, kad kažkuriuo metu jos išvažiuos studijuoti į užsienį, kad pažintų pasaulį. O jau kitus sprendimus galės priimti grįžusios“.

Siuvyklos įpėdinė teigė, kad per artimiausius dešimt metų įmonėje norėtų išplėsti administraciją, o galbūt netgi surasti samdomą direktorių.

Jeigu to sklandžiai užtikrinti nepavyktų, o versle nenorės dalyvauti dukros, V.Čeplike neatmeta galimybės įmonę ir parduoti.

„Viena dalyką žinau – nenoriu dirbti tiesiog čia. Mėgstu ir keliauti, o gyventi taip pat norėčiau ne tik Lietuvoje“, – sakė verslininkė.

Ji tvirtino nesanti labai emociškai prisirišusi prie siuvyklos.

„Aš, matyt, persirgau tais sentimentais tada, kai man teko atsisakyti rūbų siuvimo. Tada atsisakiau to kaip savo vaiko“, – pasakojo V.Čeplikė.

Siuvykla
Luko Balandžio nuotr.

Didžiausi iššūkiai

Kas buvo sunkiausia atėjus vadovauti siuvyklai? V.Čeplikė vardija daug dalykų.

Sunku buvo ir suvaldyti personalo kaitą, įmonei transformuojantis į baldų siuvimą, ir įrodyti tėvams savo vertę, kad nežvilgčiotų per petį, ir suderinti darbą bei dėmesį dukroms.

Vis dėlto aiškūs susitarimai ir funkcijų pasidalinimas padėjo užtikrinti, kad „VIKE“ šiandien gyvuoja gerai.

„Man patinka tai, ką dabar darau, kaip mes atrodome, kaip išvažiavome. Džiaugiuosi komanda ir savo tėvais, nes tam reikėjo labai daug stiprybės“, – sakė V.Čeplikė.

Pasak jos, perduodant verslą atžalai svarbiausia vaiko noras ir darbo pasibandymas visose grandyse.

Pagrindinis įpėdinystės privalumas, anot verslininkės, yra didesnė įpėdinio atsakomybė – juk jis atsakingas ne tik už savo ar darbuotojų, bet ir tėvų gerovę.

Kita vertus, įpėdiniai neretai gali susidurti su požiūriu, kad verslas jiems buvo padėtas ant lėkštutės.

Tokių nuomonių apie save sakė girdėjusi ir V.Čeplikė, tačiau tvirtina radusi stiprybės nuo jų atsiriboti.

„Esu gana tvirtas žmogus ir žinau, kur atėjau, žinau realią situaciją, kokioje padėtyje buvo įmonė, ir kur ji yra dabar“, – reziumavo „VIKE“ direktorė.