Teksto autorius: Gytis Kapsevičius

Ilgiausia Lietuvos verslo dinastija su prancūzišku prieskoniu

Lietuvai puoselėti ilgametes oficialias verslo dinastijas sutrukdė sovietų okupacija. Tad šiuo metu verslus šalyje perima antroji karta, o geriausiu atveju – į darbus jau įsisukusi trečioji, kuri į vadovų kėdes persės tik ateityje. Tačiau Panevėžyje yra vieta, kur verslą valdo jau ketvirtoji karta. Tai Masiulio knygynas, dar 1905 m. įkurtas knygnešio Juozo Masiulio. 

Tiesa, nebuvo taip, kad šis verslas stebuklingai išvengė sovietų valdžios nusavinimo – įkūrėjo sūnus Jonas turėjo laukti daugiau nei 50 metų, kol atgavo tėvo įkurtą knygyną. Prieš mirtį vyras juo rūpintis paliko Prancūzijoje gimusią dukrą Karoliną Masiulytę-Paliulienę ir jos vyrą, JAV lietuvį Arūną Paliulį. O šiandien Masiulio knygynui vadovauja jau ketvirtosios kartos atstovė – Lina Gudė. 

15min tęsia straipsnių ciklą „Verslo dinastijos: įpėdiniai“ ir pristato šimtamečio verslo istoriją, kuri išsiskiria net ir gana margame lietuviškos įpėdinystės žemėlapyje. 

 

J.Masiulio knygynas

Veikla: knygų ir kanceliarinių prekių pardavimas

Apyvarta 2020 m.: 300 000 eurų

Darbuotojų skaičius: 8

Įkurtas: 1905 m.

Šeimos verslo pradininkas: Juozas Masiulis

Lina Gudė

Amžius: 33 metai

Išsilavinimas: Vilniaus universiteto Tarptautinio verslo mokyklos tarptautinis bakalauras

Pirmosios pareigos šeimos versle: pratybų pardavėja

Vadovavimą verslui perėmė: 2017 m.

Laisvalaikis: pliažo tinklinis, irklentė, plaukimas ir žygiai gamtoje

 

Seniausias Lietuvos knygynas

Seniausias Lietuvoje J.Masiulio knygynas yra pažymėtas stipriu lietuviškumo atspaudu. 1905 m. įkurtas knygnešio Juozo Masiulio, išgyvenęs du karus ir sovietų okupaciją, šiandien, simboliška, jis įsikūręs Respublikos ir Vasario 16-osios gatvių sankirtoje Panevėžio centre.

Pats J.Masiulis knygyne dirbo iki pat mirties 1940 m. ir sovietų okupacijos pamatyti nespėjo. Į Lietuvą atėję bolševikai knygyną nacionalizavo, o buvusių savininkų šeima pasitraukė į Vakarus – žmona Juozapota ir dukra Ona, dirbusi knygyno vedėja, emigravo į JAV, o sūnus Jonas Masiulis atsidūrė Prancūzijoje. 

Po įkūrėjo mirties knygynas niekuomet nenustojo veikti, išskyrus dvejus metus, per vokiečių okupaciją. 

„Juozas Masiulis turėjo didelį autoritetą. Personalas gyveno to paties pastato antrame aukšte, jie buvo kaip šeima. Kada atėjo bolševikai ir knygyną nacionalizavo, viena darbuotoja pasakė, kad gali tvarkytis knygyne, tapo vedėja. Ji buvo labai ištikima seneliui – savo personalui sakė, kad dėl Juozo Masiulio atminimo neprekiausime jokiomis ateistinėmis knygomis. Tų knygų užsakydavo daugiau ir veždavo į makulatūrą, bet oficialiai ji buvo pati geriausia pardavėja Panevėžyje. Visi žinojo, kas valdė knygyną anksčiau, kad J.Masiulis buvo knygnešys“, – pasakoja jo anūkė Karolina Masiulytė-Paliulienė. 

Juozo Masiulio knygynas Panevėžyje
Žygimanto Gedvilos nuotr.

Prancūzijoje gimusi, čia profesionalia aktore tapusi ir didžiąją gyvenimo dalį gyvenusi moteris sakė prisimenanti, kad jos tėvas Jonas apie Panevėžio knygyną kalbėdavo nuolat.

„Tie laikai atrodė praeitis, atrodė, kad mes niekuomet to knygyno nebeturėsim“, – prisimena ji.

1977 m. Karolina su broliu Laurynu ir tėvu Jonu gavo progą dešimčiai dienų atvykti į Lietuvą. Iš pradžių Panevėžio jiems aplankyti neleista, tačiau pagelbėjo ilgametė J.Masiulio pažintis su teatro režisieriumi Juozu Miltiniu – nuo jaunystės pažįstami vyrai susirašinėdavo net ir būdami skirtingose šalyse. Tad sovietų valdžia leido tėvui su vaikais nuvykti į Panevėžio teatrą aplankyti seno bičiulio. 

Citata

„Priėmimo metu tėvelis staiga paklausė: „Žinai, Juozai, gal yra netoliese knygynas?“. Šalia buvo mus lydėjęs KGB agentas. J.Miltinis pasakė, kad aišku, yra visai netoli, palydėsiu. Mes įėjome į knygyną ir tada susikaupė tokios emocijos, atrodo, kad sienos kalbėjo. Mes su broliu pravirkome, o tėvelis – jau prie kasos. Jis pasakė, aš esu Jonas Masiulis ir visi suprato, kad kažkas vyksta“, – prisimena K.Masiulytė-Paliulienė.

Tačiau, nespėjus jam ir knygyno darbuotojams deramai pasikalbėti, kad „kažkas vyksta“ suprato ir šeimą lydėjęs KGB agentas – jis tuoj pat pradėjo visus varyti atgal į mašiną. K.Masiulytė-Paliulienė prisimena, kad jos tėvas verkė visą kelią į Vilnių.

Ši pirmoji pažintis su knygynu moteriai paliko didžiulį pėdsaką, bet Lietuva, pasak jos, tuo metu išeiviams atrodė kaip prarastas rojus. Visgi netrukus viskas ėmė keistis. Ne tik politiniame, tačiau ir asmeniniame gyvenime – tuo laiku, kai po Perestroikos Sovietų Sąjungoje ir Lietuvoje pradėjo pūsti nauji vėjai, Karolina susipažino su būsimu vyru, JAV lietuviu Arūnu Paliuliu. Jie susituokė 1988 m. Pora palaipsniui suprato, kad kažkas keičiasi ir Lietuva jiems tapo ne mistine, o konkrečia vieta, kur galima atvažiuoti ir gyventi.

Juozo Masiulio knygynas Panevėžyje
Žygimanto Gedvilos nuotr.

Tokia proga atsirado Lietuvai vėl tapus laisvai. Iš šalies išvykęs būdamas trisdešimties, Karolinos tėvas Jonas šeimos knygyną atgavo po daugiau nei 50 metų, 1992 m. Dar po trejų metų jis numirė Šveicarijoje.

„Jis neteko šalies ir knygyno jaunas ir tik gyvenimo gale jį atgavo, kad perduotų mums. Įdomus likimas“, – sako K.Masiulytė-Paliulienė.

Beveik iš karto po atidavimo, knygynu rūpintis ėmėsi pati Karolina. Iš keturių šeimos vaikų, jos ryšiai su Lietuva iki tol buvo glaudžiausi, moteris dalyvaudavo išeivijos lietuvių veikloje, piketuodavo prie Sovietų Sąjungos ambasados Paryžiuje. Be to, sprendimą lėmė ir tai, kad A.Paliulis buvo verslininkas, todėl turėjo patirties.

 
Juozo Masiulio knygynas Panevėžyje
Žygimanto Gedvilos nuotr.

Svajonės apie Paryžių, maisto prekės ir „vizitinės kortelės“

Taip 1993 m. Karolina, Arūnas ir septynerių metų dukra Lina iš Prancūzijos atsikraustė gyventi į Lietuvą. Kaip prisimena pati L.Gudė, jai pokytis nebuvo labai malonus. Paauglystėje mergina tik ir svajodavo apie gyvenimą Prancūzijoje.

„Tuo metu atrodė, kad Lietuvoje gerai, bet galvodavau, kad kai baigsiu mokyklą, išvažiuosiu gyventi į Paryžių. Tas miestas atrodė kaip panacėja. Tačiau kai išvažiavau į Paryžių su mainų programa „Erasmus“, supratau, kad gyvenimas ten labai sudėtingas. Tai didelis miestas, dideli atstumai, žmonės, bent jau pačiame Paryžiuje, nėra labai draugiški, o gyvenimo kokybė Vilniuje yra labai gera“, – prisimena Lina.

Tačiau kol šie jausmai ir svajonės Linos sąmonėje dar tik formavosi, jos tėvams ir seneliui tvarkantis su naujuoju verslu kilo daug buitiškesnių iššūkių. 1993 m. jie atliko kapitalinį pastato remontą. Atsiėmus knygyną, pastato antrame ir trečiame aukštuose gyveno kelios šeimos, tad J.Masiuliui teko nupirkti šiems žmonėms keturis butus, kad galėtų juos iškraustyti. 

Paliuliams reikėjo ne tik renovuoti pastatą. Šeimai teko pakeisti ir pardavimo tvarką, nes iki tol knygyne buvo seno, sovietinio tipo aptarnavimas – prie prekystalio reikėdavo pasakyti, kokią knygą nori pirkti, pirkėjai laisvai prieiti jų pavartyti negalėdavo. Karolina ir Arūnas nutarė, kad knygynui reikėtų liberalesnio požiūrio, nors vedėja, kuri čia ištikimai dirbo 40 metų, šią mintį sutiko skeptiškai, nes manė, kad jeigu knygyne atsiras savitarna, padaugės vagysčių. 

Artboard 2

„Bet nebuvo jokių incidentų – žmonės iš karto reagavo normaliai. Mes matėme daug nuostabių dalykų“, – prisimena K.Masiulytė-Paliulienė.

Tai nebuvo vienintelis atvejis, kai išryškėjo mentaliteto skirtumai. Nors senesnės kartos panevėžiečiai dar galėjo prisiminti, kas buvo J.Masiulis, iš užsienio atvykusiai jo palikuonei reikėjo užsitarnauti miestiečių pasitikėjimą.

„Praeiviai knygyno remonto metu kalbėjo, kad čia bus maisto prekės, kaltino mus, kad naikiname tokį knygyną, sakė, kad mums rūpi tik pinigai. Mes jiems sakėme, kad ne, viskas bus labai gražu. Knygynas priklauso miestui, tai istorinė vieta ir gyventojams tai yra svarbu“, – paaiškina pašnekovė.

Naujai atidarytas knygynas sudomino ne tik knygų mylėtojus, bet ir tuomet Lietuvoje siautusius reketininkus. Nerašyta ankstyvų 90-ųjų tvarka išeivijos lietuvius stebino – tokių dalykų užsienyje nebūdavo. Kai po pirmojo nusikaltėlių apsilankymo K.Masiulytė-Paliulienė kreipėsi į kriminalinę policiją, tas pats reketininkas netrukus vėl atėjo į knygyną ir pagrasino, kad pastatas bus susprogdintas.

„Kai pirmą kartą atėjo reketininkas ir pasakė, kad mums reikia „apsisaugoti“, pasakiau, gerai, palikite savo vizitinę kortelę. Aš nesupratau, kas vyksta ir kas yra tie žmonės.  Išsigandau, kad ir policininkai yra papirkti. Buvo baisus jausmas, kai nežinai į ką kreiptis dėl grasinimų. Bet viskas greitai susitvarkė“, – prisimena moteris. 

Juozo Masiulio knygynas Panevėžyje
Žygimanto Gedvilos nuotr.

Įkūrėjo proanūkė verčia naują knygyno lapą

Šiandien užėjus į aukštomis lubomis įrėmintą knygyną į akis krenta jo interjeras – jame rasite daugybę detalių, pabrėžiančių knygyno istoriją. Be ant ąžuolinių lentynų gulinčių senųjų knygyno daiktų, pakabintų nuotraukų, plakatų, nuo sienos į apsilankiusius žvelgia ir paties įkūrėjo portretas. Interjeras nėra tiksliai toks, koks būdavo čia šeimininkaujant J.Masiuliui, tačiau bandyta jį atkurti pagal senąsias tradicijas. Tiesa, neišvengta ir naujų sprendimų – buvęs sandėlys šiandien paverstas antra prekybos sale, pakeista įėjimo vieta.

Panevėžio knygynui įgavus norimą formą ir kryptį, verslas po truputėlį plėtėsi į kitus miestus. Du filialai buvo įkurti Vilniuje, vienas Kaune. Kauniečiams šis pavadinimas greičiausiai irgi girdėtas – Masiulio knygynas veikė Laisvės alėjoje, dabartinės „Knygų ministerijos“ vietoje. 1999 m. įkurtas Prancūzų instituto knygynas Vilniuje – irgi Karolinos ir Arūno sumanymas. Vėliau jis buvo parduotas leidyklai „Žara“. 2005 m. visą knygynų verslą nupirko prekybos grupė „Alma Littera“, valdanti knygynų tinklus „Pegasas“. Ji šiuo knygynus nuomojo. 2015 m. knygų parduotuves Vilniuje, Kaune ir Panevėžyje Paliulių šeima vėl perėmė į savo rankas. Didmiesčiuose esančius knygynus jie kurį laiką nuomavo. Dabar šeima valdo tik Panevėžio knygyną, nuo kurio viskas ir prasidėjo.

Knygynuose Vilniuje ir Panevėžyje nuo 15 metų vasaromis pradėjo dirbti ir poros vienturtė dukra Lina.

Juozo Masiulio knygynas Panevėžyje
Žygimanto Gedvilos nuotr.

„Prie verslo stoti tėvai nevertė, bet jie įdiegė tą pareigos jausmą Aš mačiau, kad mano tėvai daro labai daug veiklų – tėtis dirbdavo ir užsienyje, užsiimdavo ir knygyno veikla. Aš tiesiog žinojau, kad esu vienturtė, tai bus mano atsakomybė, bet, kaip ir jie, taip ir aš darau pašalinius dalykus. Tai yra graži, šimtametė tradicija ir tiesiog būtų tragedija, jeigu tai sustotų dabar, nes aš tiesiog nenoriu. Nebuvo taip, kad nenorėjau, bet jau buvo įrašyta į gyvenimą, nes nelabai kas kitas gali perimti“, – sako dabartinė knygyno vadovė.

Oficialiai direktore ji tapo 2017 m., tačiau ir šiandien ji teigia svarbiausius sprendimus priimanti su tėvais. Be to, kadangi knygyną kasdien prižiūri ir pardavimų vadovė Ramutė Leščinskienė, savininkams nereikia nuolatos būti Panevėžyje. Visi trys Paliuliai gyvena Vilniuje. L.Gudė dar turi ir kitą verslą – turizmo paslaugų kompaniją „Friendly Lithuania“.

Kita vertus, sako ji, prieš ketverius metus pasikeitė tik jos pareigų pavadinimas. Trys šeimos nariai yra natūraliai pasiskirstę vaidmenimis – Karoliną dukra apibūdina kaip matriarchę, kuri viską žino apie kultūrą ir istoriją, yra knygyno veidas ir siela. Tėtis Arūnas yra labiau finansinikas, iždininkas, o Lina daugiausiai dirba su rinkodara. Tačiau kartu šeima labai vertina profesionalių savo darbuotojų indėlį.

Juozo Masiulio knygynas Panevėžyje
Žygimanto Gedvilos nuotr.

„Nesame didelė įmonė, kad aš būčiau vadovė, o kiti būtų žemiau. Manau, kad visi yra lygūs. Sprendimus mes priimame kartu, o personalas mums yra labai svarbus. Kai kurie žmonės čia dirba daugiau nei 20 metų, yra atsakingi, dirba kaip savo versle. Jeigu knygynas būtų Vilniuje, kaita būtų didelė, nebebūtų tokios dvasios ir mums būtų žymiai sunkiau palaikyti knygyno veiklą“, – mano L.Gudė.

Visgi knygos – tai ne maisto prekės, kurių parduotuvės knygyno patalpose 1993 m. baiminosi įtarūs panevėžiečiai. A.Paliulis sako, kad apyvarta iki šiol būdavo visai nebloga, tačiau apskritai knygų verslas nėra labai pelningas, tai daugiau meilės darbas, kurį dirba pasišventę žmonės.

„Kai išeiname ant savųjų, tai džiaugiamės“, – sakė A.Paliulis. Tiesa, iki pandemijos knygynas laikėsi neblogai – apyvartos ir išlaidų balansas buvo teigiamas.

Kol kas Linai ir jos šeimai kyla nemažai klausimų dėl ateities: mintyse sukasi klausimai, kada baigsis COVID-19 pandemija, kaip vystysis Panevėžys, kaip knygynų sektorių paveiks elektroninė prekyba. Bet šalia neužtikrintumo yra ir pozityvių dalykų – pirkėjų nemažėja, o jų krepšelis šiek tiek didėja. 

Juozo Masiulio knygynas Panevėžyje
Žygimanto Gedvilos nuotr.

Qui n’avance pas, recule*

Šiandien visi tikisi, kad COVID-19 pandemija jau eina į pabaigą ir greitai vėl galėsime grįžti į normalų gyvenimą. Tačiau kai kurie pandemijos sustiprinti verslo pokyčiai, kaip, pavyzdžiui, elektroninė prekyba išliks labai reikšmingi. 

Panevėžio knygynas taip pat prekiauja knygomis internetu. Visgi, nors Juozas Masiulis apie internetą nė nesapnavo, dalis šiandieninės jo vardo knygyno stategijos yra bent dalinai panaši į knygnešystę. Žinoma, lietuviška spauda nebėra draudžiama, knygų įsigyti galima nepalyginamai lengviau, tačiau J.Masiulio knygynas ir šiandien rūpinasi, kad knygos nukeliautų ten, kur kasdienę lietuvių kalbą išlaikyti sunkiausia. Jie atrado specifinę nišą – JAV, Jungtinės Karalystės ir kitus užsienio lietuvius. Tame yra ir praktiškumo – išeivijos lietuviai turi daugiau pajamų.

Tai tik viena iš seniausio Lietuvos knygyno strategijos dalių. „Stengiamės orientuotis į tai, kad turime platų prekių asortimentą, kurio nėra kitur, dirbame su mažomis leidyklomis. Šiandien žmonės mažiau perka knygas, bet šalia yra palydinčios prekės. Didesniuose tinkluose jos gali sudaryti ir 40 proc. pajamų. Stengiamės, kad žmonės nusipirktų vieną knygą, bet šalia būtų ir kokia smulkmenėlė“, – sako L.Gudė. 

Labiau norima išnaudoti ir istorinę knygyno vietą. J.Masiulio knygynas planuoja atsinaujinti ir galbūt pakviesti savo patalpose pasivaišinti kava, kaip neretai daro nemažai kitų Lietuvos ir pasaulio knygynų. 

„Manau, kad reikės modernizuotis. Tai yra ateitis, apie tai svarsčiau ir prieš pandemiją. Be to, Panevėžyje nėra tiek daug jaukių vietų, kur būtų galima pasėdėti. Vis audėme tą mintį prieš pandemiją ir manau, tikrai ateis laikas – ar siūlyti kavos, ar vieną salę skirti palydinčiai veiklai“, – svarsto L.Gudė. 

Knygyne iki pandemijos būdavo rengiami įvairūs renginiai, simpoziumai, ekskursijos, susitikimai su rašytojais ir kita veikla. Susibūrimuose dalyvauja ir rašytojai, politikai, partizanai, įvairūs visuomenės veikėjai. Šeima prisimena, kad kai į Lietuvą pristatyti knygos apie savo tėvą atvyko narkotikų barono Pablo Escobaro sūnus, renginyje apsilankė ir keletas kriminalinio pasaulio atstovų, kurie gausiai pirko knygas ir laukė gauti autoriaus parašą, kad galėtų padovanoti įkalintiems savo draugams.

Visgi įprastomis dienomis dažniausi knygyno laikytojai – moterys, dažniausiai apie 35-50 metų. Jas ir kitus ilgamečius klientus čia traukia užmegzti ryšiai ir patyręs personalas.

Juozo Masiulio knygynas Panevėžyje
Žygimanto Gedvilos nuotr.

„Mes skiriamės tuo, kad mūsų personalas nesikeitė. Ir klientai mėgsta, kai pažįsta pardavėją. Konsultavimas yra menas, reikia žinoti, ar pirkėjui reikia padėti, ar ne. Tai yra didelis darbas, nes kasdien atplaukia knygos. Jos jau dvidešimt metų žino visus klientus, ir žino, kas kiekvienam jų patiko paskutinį kartą“, – sako L.Gudė.

Technologijoms vystantis labai greitai, niekas tiksliai nežino, kaip žmonės pirks knygas už dešimtmečio ar dviejų. Tradicionalistai spėtų, kad viskas išliks panašiai kaip šiandien, užkietėję technologijų entuziastai – kad prekyba pilnai persikels į virtualią erdvę ir fizinių knygynų nebereikės. Spėlioti nenusiteikę J.Masiulio knygyno šeimininkai šiandien stengiasi sudominti jauniausią ir technologijoms imliausią kartą, kad vaikai suvoktų, kas yra knygynai, kuo jie ypatingi, prisiliestų prie šios vietos ir neaplenktų jos jau paaugę. Per edukacinius užsiėmimus mėginama ugdyti pozityvius vaikystės prisiminimus. Klasėms organizuojamos eskursijos, vaikai gali patys prisidėti prie veiklos ir išmokti, kaip veikia verslas. 

Vaikų klausimo nepaliekame ir šį sykį. 2017 m. Linai buvo ypatingi ne tik tuo, kad ji oficialiai tapo knygyno vadove, tačiau ir tuo, jog susituokė su tinklininku Luku Gudu. Pati pora atžalų kol kas neturi, tačiau L.Gudė sako, kad matyti prosenelio verslą atsiduriant jau penktos kartos rankose, būtų smagu.

„Tai nėra našta, bet aš manau, kad jie galėtų daryti kaip ir mes – surasti kompetetingus žmones ir toliau palaikyti šią idėją, kad knygynas gyvuotų J.Masiulio vardu. Tai būtų didžiulė gyvenimo pamoka kaip reikia vykdyti verslą“, – tikisi Masiulio knygyno įkūrėjo proanūkė.

* „Kas nejuda į priekį, juda atgal“, prancūziškas posakis