Teksto autorius: Jurgita Šimelevičienė

Garsiausias Lietuvos sūrininkas D.Trumpa apie nematomą įpėdinystės pusę: „Pakeitus darbą greičiausiai keistųsi ir santykiai su tėvais“

Didžiausios pieno perdirbimo gamyklos Lietuvoje „Rokiškio sūris“ vadovas Dalius Trumpa – vienas ilgiausiai verslo perėmimui besiruošusių įpėdinių. Už šeimos verslo vairo jis stojo praėjus beveik trims dešimtmečiams nuo tos dienos, kai atėjo dirbti į įmonę. Pradėjęs nuo šaltkalvio ir iki direktoriaus užkopęs per septynis karjeros laiptelius D.Trumpa pripažįsta, kad įpėdinystė nėra tokia romantiška, kaip gali pasirodyti iš šono – tai didžiulė našta ir atsakomybė, nes nusprendus pakeisti darbą gali pasikeisti ir santykiai su verslą kūrusiais tėvais. 

 

„Rokiškio sūris“

Veikla: fermentinių sūrių ir kitų pieno produktų gamyba

Apyvarta 2020 metais (grupės): 210,8 mln. eurų 

Darbuotojų skaičius (grupės): 1386

Įkurta: 1966 m., privatizuota 1992 m.

Šeimos verslo pradininkas: Antanas Trumpa

Dalius Trumpa

Amžius: 53 metai

Išsilavinimas: Kauno technologijos universitete įgijo maisto pramonės mašinų ir aparatų specialybę, inžinierius mechanikas

Pirmosios pareigos šeimos versle: šaltkalvis

Vadovavimą verslui perėmė: 2018 metais

Laisvalaikis: buriavimas, atostogas leidžia plaukiodamas su draugais Kroatijoje su išsinuomota jachta

 

Mokydamasis mokykloje Dalius Trumpa neįprastai anksti apsisprendė, kuo bus užaugęs. 5 klasėje, kaip ir dauguma berniukų, dar pasvajodavęs apie vairuotojo gyvenimo romantiką, jau nuo 6–7 klasės tvirtai apsisprendė, kad taps inžinieriumi-mechaniku. Kaip ir jo tėtis Antanas Trumpa, nuo sovietmečio vadovavęs valstybinei pieno perdirbimo gamyklai „Rokiškio sūris“, bei dėdė. Tvirtai apsisprendęs dėl ateities, moksleivis net susiplanavo, kur stos pabaigęs mokyklą. 

Ateities profesijos pasirinkimą diktavo ne tik tėtės ir dėdės pavyzdžiai, bet ir polinkiai. Kai jaunajam Daliui tėvai nupirko pirmąjį dviratį, užuot tučtuojau jį išbandęs, būsimasis inžinierius-mechanikas pirmiausia jį visą išardė ir surinko – tik po to sėdo pavažinėti. 

„Tai buvo „Ereliukas“ – ne taip sudėtinga išardyti ir surinkti, svarbu visas detales sudėti. Man tuo metu buvo gal 10 metų, o gal 12-a. Taip buvo su visa technika namuose“, – prisimena D.Trumpa.

Dalius Trumpa ir Antanas Trumpa
Dalius Trumpa ir Antanas Trumpa. Eglės Sidaravičiūtės-Jozonės nuotr.

Su raudonu diplomu – į šaltkalvius

Mokslai universitete klojosi puikiai, o Kauno technologijos universitete įgijęs maisto pramonės mašinų ir aparatų inžinieriaus-mechaniko specialybę ir gavęs raudoną diplomą – įvertinimą su pagyrimu, D.Trumpa 1990 metais atėjo dirbti į „Rokiškio sūrį“.  

Visgi tėčio pasiūlytą pirmąją darbo vietą D.Trumpa palaikė kone įžeidimu – su pagyrimu universitetą baigusį sūnų Antanas Trumpa nusiuntė dirbti šaltkalviu. 

„Net kelias dienas buvau labai piktas ir nepatenkintas. Nepasitenkinimas buvo išreikštas dėl to, kad aukštąją mokyklą baigiau vadinamuoju raudonu diplomu – su pagyrimu. Man apskritai tuomet atrodė, kad bet kuris mokslus baigęs inžinierius nusipelno mechaniko vietos. Bet po ilgo laiko tarpo aš supratau, kad tai buvo vienas geriausių dalykų, kuriuos man galėjo duoti tėtis – paskirti į šaltkalvio vietą ir priversti pereiti visą grandinę nuo pačios apačios iki viršaus“, – iš laiko perspektyvos vertina pašnekovas.

Praėjus 30 metų nuo to momento, kai sužinojo turintis eiti dirbti šaltkalviu, D.Trumpa svarsto, kad tėtis pasąmonėje gal ir turėjo kažkokių minčių, tačiau tokį sprendimą lėmė ir aplinkybės – jis tiesiog nusprendė paskirti sūnų ten, kur buvo laisva vieta: įmonėje tuo metu buvo statomas naujas cechas, todėl reikėjo gabaus žmogaus išdėlioti įrangai, ją derinti. Pradirbęs pusmetį šaltkalviu, D.Trumpa pakilo iki šaltkalvio-brigadininko, o netrukus – ir mechaniko, kuriuo pradirbo 7–10 metų.  

Dalius Trumpa
Žygimanto Gedvilos nuotr.

Praktikoje ši patirtis D.Trumpai labai pravertė vėliau. Dirbdamas gamybos direktoriumi, vėliau direktoriaus pavaduotoju jis neišeidamas iš kabineto galėjo išspręsti įvairius klausimus. Nors įmonėje išsiraizgę dešimtys kilometrų vamzdžių, kuriais bėga pienas, chemikalai ir vanduo, D.Trumpa bendrovę pažinojo taip gerai, kad labai greitai, nesikreipdamas konsultacijos į mechaniką, suprasdavo, ar galima pradėti vieną ar kitą procesą, ar kažkoks siūlomas projektas yra įmanomas. 

Tad tuo, kad vadovui labai naudinga pereiti kuo daugiau karjeros laiptelių, o tokiu būdu įgytos gilesnės žinios labai praverčia vadovaujant, „Rokiškio sūrio“ kūrėjo įpėdinis įsitikino pats. 

Citata

„Kai tėtis paskyrė mane direktoriauti į kitą mūsų grupės įmonę – „Utenos pieną“, pasijautė žinių trūkumas, nes nebuvau ten tiek daug dirbęs. Aišku, specializacija ta pati – pieno produktų gamyba, todėl perimti buvo lengviau, bet ne taip lengva, kaip Rokiškio gamykloje. 

Yra bendrieji vadovavimo principai, bet jei žinai proceso, gamybos eigą, procedūras iš vidaus, o ne iš popieriaus, pats prisilietęs, prižiūrėjęs, remontavęs, o ne praeidamas pamatęs, tai labai palengvina pačiam vadovui situacijos supratimą, padeda priimti teisingesnius sprendimus“, – įsitikinęs D.Trumpa. 

Dalius Trumpa – dar vienas 15min straipsnių ciklo „Verslo dinastijos: Įpėdiniai“ pašnekovas. Šios publikacijos skirtos susipažinti su antrąja Lietuvos verslininkų karta, iš tėvų perimančia Nepriklausomybės pradžioje sukurtų lietuviškų verslų valdymą.

Dalius Trumpa
Žygimanto Gedvilos nuotr.

„Kad bus taip sunku – nesitikėjau“

Momento, kai suprato, kad „Rokiškio sūrio“ vairas vieną dieną atiteks jam, pašnekovas tikina neprisimenantis. Karjeros kelias nuo šaltkalvio iki direktoriaus, kuriuo tapo 2018 metais, klojosi natūraliai, o laiptelių būta daug – šaltkalvis, šaltkalvis-brigadininkas, vyr. mechanikas, gamybos direktorius, direktoriaus pavaduotojas, o prieš perimant visos įmonių grupės valdymą – keleri metai dirbant vienos iš grupės įmonių direktoriumi. 

„Po tokios praktikos tėtis nusprendė, kad galiu pavežti ir visą įmonę, – šypteli D.Trumpa. – Tėtis augino mane, pratino prie  vadovaujamo darbo ir žiūrėjo, kurioje vietoje nebesugebėsiu susitvarkyti, kiek aš galiu pavežti.“

Vadovavimą įmonių grupei D.Trumpa perėmė 2018 metų pradžioje ir nors šalia tėčio dirbo beveik tris dešimtmečius – pavaduodavo tėtį ligos atveju ar per atostogas, sako ir pats nustebęs, kokia sunki buvo pradžia. Nuo aktyvaus valdymo atsitraukęs Antanas Trumpa, „Rokiškio sūriui“ vadovavęs 46-erius metus, liko valdybos pirmininku. 

AB „Rokiškio sūris“
Žygimanto Gedvilos nuotr.

„Beveik nuo tos dienos ir supratau, kad galutinis sprendimas yra mano ir tik mano – patarti gali, bet už mane niekas nenuspręs. Tai slegia. Visą laiką iki tol žinojau – jei man sunku, pasakysiu tėčiui. Nors ir dirbau daug metų pavaduotoju, nesitikėjau, kad bus taip sunku. Ir tas sunku tęsiasi keletą metų. Tik dabar pradedu priprasti, kad tai yra normalu, o ne sunku“, – iššūkius perėmus verslą atskleidžia D.Trumpa. 

Vadovaujant Antanui Trumpai, o jo sūnui Daliui einant direktoriaus pavaduotojo pareigas, „Rokiškio sūris“ susidūrė su viena didžiausių krizių – lietuviškiems pieno produktams užsidarė Rusijos rinka, kurioje įmonė parduodavo apie 15 proc. savo produkcijos ir uždirbdavo daug pelno. O didžiausia krizė per šiuos trejus D.Trumpos vadovavimo metus, kurią įveikti teko jau vienam, – koronaviruso pandemija. Tiesa, pašnekovas juokauja, kad dirbant vadovu visą laiką atrodo, kad kažkas blogai – tai kažko nepadarei, tai kažką galėjai padaryti geriau. Dirbdamas vadovu gerų laikų net neatsimeni. 

su blokeliu2

Pernai pavasarį pandemija įmonei smogė stipriai, nes itin nukentėjo Italija – viena pagrindinių „Rokiškio sūrio“ rinkų, ir ypač – viešbučių ir restoranų segmentas. Visgi net ir sumažėjus vartojimui įmonė vylėsi, kad kelionių išsiilgę turistai netruks sugrįžti į Italiją, todėl ėmė kaupti atsargas – gamino kietuosius sūrius, kuriuos galima ilgai saugoti. 

„Tokie sūriai po dvejų metų ne blogėja, o gerėja, todėl didesnę jų dalį dėjome į atsargas“, – pasakojo D.Trumpa. 

O, ar konsultavosi su tėčiu kilus koronaviruso pandemijai? 

„Aišku, kad konsultavausi, bet turiu pasakyti, kad kai tėtis išėjo iš įmonės, tai ir išėjo. Svarbiais klausimais kaip su valdybos pirmininku konsultuojamės, o dėl smulkių projektų mane išklauso, paklausia, kaip noriu daryti, ir sako: „Taip ir daryk.“ Po kelių tokių  bandymų nusprendžiau, kad nebūtina, kad tai tiesiog sąžinės nuraminimo konsultacija“, – teigia įpėdinis.

Dalius Trumpa
Žygimanto Gedvilos nuotr.

Nematoma įpėdinystės pusė

D.Trumpa neabejoja, kad tėčiui labai malonu, kad jo sukurtą įmonių grupę, prasidėjusią nuo vienos „Rokiškio sūrio“ įmonės, perėmė sūnus. „Jis visada deklaruodavo, kad žiūri į sūrinę kaip į ketvirtą savo vaiką, jeigu ne į pirmą“, – prisimena D.Trumpa. 

Visgi įpėdinystė D.Trumpai neatrodo nei lengvas, nei malonus kelias, o trūkumų jis mato daugiau nei privalumų, tiek pačio verslo valdymui, tiek ir įpėdinio gyvenimui. Pavyzdžiui, sūnui ar dukrai verslo valdymą perduodantis įmonės kūrėjas rinktis gali iš labai menko žmonių skaičiaus, kurio net negalima lyginti su tuo pasirinkimu, kokį turėtų ieškodamas samdomo vadovo. Vertinant iš efektyvaus verslo valdymo pusės, kyla labai didelė rizika, ar pasiseks.

„Vienoje vietoje tu tinkamas, kitose vietose gal esi silpnesnis. Jei tėtis būtų ieškojęs vadovo per paieškos agentūras, greičiausiai būtų radęs profesiškai gabesnių žmonių – ypač vadovavimo srityje. Taip susiklostė, kad aš žinių apie pieno pramonę turiu tikrai daug, bet nesu profesionalus vadybininkas. Per gyvenimą mokiausi įvairiuose kursuose, bet vis tiek dūšioje esu inžinierius-mechanikas. Čia ir yra verslo perdavimo specifika, kad tavo pasirinkimas yra labai nedidelis – vienas sūnus, kitas sūnus ir dukra“, – atkreipia dėmesį D.Trumpa. 

Antanas Trumpa
Antanas Trumpa. Mariaus Vizbaro nuotr.

Antanas Trumpa iš viso užaugino tris vaikus, bet dukra Rita ir antrasis sūnus Andrius pasirinko kitą kelią. Dukra turi odontologijos kliniką, sūnus Andrius valdo savo verslą. 

„Taip susiklostė natūraliai, gal dėl to, kad vieta buvo užimta? Aš vyriausias. Įmonėje vadovaujančias pareigas eina ir sesers vyras, galima sakyti, kad ne vien aš iš šeimos dirbu“, – priduria D.Trumpa.

Daugiau trūkumų nei privalumų D.Trumpa įžvelgia ir paveldėtojo pasirinktame kelyje. Jis sutinka, kad kai kuriais atvejais įpėdinis gali turėti gilesnių žinių apie įmonę ar sritį, kurioje bendrovė veikia, tačiau šeimos verslo perėmimas uždeda ir didelę naštą, kurios nesimato iš išorės. Juk įpėdinystė reiškia, kad turėsi tai pačiai įmonei vadovauti ilgą laiko tarpą ir negalėsi sugalvojęs tiesiog imti ir pakeisti darbo. 

„Iš šono gal ir atrodo, kad vadovauja šeimos verslui, turtingas žmogus, bet kokią didelę atsakomybę tai uždeda ne tik prieš įmonės darbuotojus, kaip ir kiekvienam vadovui, bet ir prieš tėvus, kurie užaugino, sukūrė tą verslą. Kada žinai, kad jei norėsi pakeisti darbovietę, tai ne tik ją turėsi keisti, bet greičiausiai pasikeis ir santykiai su tėvais. Į negerąją pusę. Tai tikrai yra labai didelė atsakomybė, našta. Gerai, kad mano atveju sutapo, kad šitas darbas – iš pradžių mechaniko, po to vadovo man patinka. Tikiuosi, kad daugiau mažiau sekasi, nors visada yra, kur tobulėti. Bet, jei būtų kažkokia dalis prievartos, tai nemanau, kad gerai ir pačiam žmogui, ir visam verslui“, – pabrėžia D.Trumpa.

Dalius Trumpa
Dalius Trumpa. Juliaus Kalinsko nuotr.

Jei direktoriaus vaikui sekasi – kaltina protegavimu, jei nesiseka – vadina lepūnėliu

Nors ir vardindamas įpėdinystės trūkumus, D.Trumpa išskiria vieną grupę žmonių, kuriems šeimos valdomas verslas visgi gali būti patrauklesnis – darbuotojus. Jei reikėtų rinktis pačiam, ar dirbti investuotojų valdomoje įmonėje, ar šeimos versle, D.Trumpa rinktųsi antrąjį variantą.

„Tai kitas požiūris. Tu žiūri kaip į kažką savo. O jei savo, tai ne tik pastatai ir įranga turi būti gera, bet ir darbuotojai turi gerai jaustis“, – teigė „Rokiškio sūrio“ vadovas.

O kartos keičiasi ne tik „Rokiškio sūrio“ vadovų grandyje – darbuotojai taip pat šioje įmonėje dirba šeimomis: tėvai ir vaikai, seneliai ir anūkai. 

Tiesa, D.Trumpa priduria, kad verslo kūrėjo sūnui tapti kolektyvo dalimi ir vadovu, kuriuo darbuotojai pasitiki, nėra nelengva.

„Kažkada tėčio geras draugas, aktorius Donatas Banionis pasakė: „Žinai, Antanai, kokia sunki yra mūsų vaikų dalia. Jei jie ką nors pasieks, tai sakys, kad čia tėčio nuopelnas. O jei jiems nepasiseks, tai sakys lepūnėliai ir niekam tikę“. Tai labai jaučiasi – būnant direktoriaus sūnumi norint įrodyti, kad kažką sugebi, reikia įdėti dvigubai daugiau pastangų ir laiko“, – mano D.Trumpa.

Sūriai
Sūriai. Žygimanto Gedvilos nuotr.

„Nereikia keisti to, kas gerai veikia“

Nauji vadovai į įmonę įpučia ir naujų vėjų, tačiau D.Trumpa sako, kad tiek metų pradirbęs „Rokiškio sūryje“ didelių pokyčių nesiėmęs – gal tik truputį daugiau skyręs dėmesio darbuotojų mokymams.

„Tėtį laikau labai geru vadovu, kuris sugebėjo iš provincijos įmonės sukurti pirmaujančią pieno pramonės grupę Baltijos šalyse, taip kad laikausi principo, kad nereikia keisti to, kas gerai veikia“, – paaiškina D.Trumpa. 

Lygindamas save su tėčiu D.Trumpa sako didelių skirtumų nematantis, bet visgi svarsto, kad tėtis turi didesnę intuiciją, o jis pats esantis kritiškesnis savo darbams. O ką dirbdamas beveik tris dešimtmečius šalia A.Trumpos iš jo perėmė? 

„Vieną posakį: „Jei nemoki vadovauti, tai eik dirbt pats“. Kaip taikau praktikoje? Na nedirbu, vadovauju“, – šypteli „Rokiškio sūrio“ vadovas.

Dalius Trumpa
Žygimanto Gedvilos nuotr.

Tiesa, ekonomistai dažnai lietuviškas maisto pramonės bendroves kritikuoja einant lengviausiu keliu – užuot kūrusios savo prekės ženklus, juos stiprinusios ir bandžiusios įsiūlyti užsienio prekybos tinklams, dauguma įmonių tiesiog parduoda savo produkciją užsienio bendrovėms, kurios ant lietuviškų sūrių ar dešrų uždeda savo prekės ženklą ir parduoda produktus brangiau. 

Tačiau D.Trumpa su šia kritika nesutinka. Jo nuomone, savo prekės ženklą reikia stiprinti ten, kur jis atneša naudos. Pasak verslininko, savo prekės ženklu žymėtą produkciją „Rokiškio sūris“ parduodavo Rusijos rinkoje, nes lietuviška įmonė buvo žinoma – ši pieno perdirbimo gamykla buvo statoma gaminti sūriams, kurie keliaudavo į Maskvą ir Leningradą. Tuo tarpu Vakarų rinkose, kaip pripažįsta D.Trumpa, įmonė dirba „verslas-verslui“ segmente vien dėl to, kad fermentinių sūrių gamyba Lietuvoje prasidėjo tik tarybiniais laikais. 

Citata

„Iki tol Lietuva sūrių negamino ir negali pasigirti giliomis sūrių tradicijomis. Tai nuvažiavus į Italiją ir užsidėjus lipduką, kad sūris pagamintas Lietuvoje, negauni jokio pliuso, o gauni minusą. Čia tas pats, kas jums pasiūlytų pirkti mašiną, pagaminą Zinzibare. Tai mes stengiamės iš verslo pusės pasinaudoti Lietuva, kaip geografine padėtimi ten, kur yra nauda, – visos Rytų rinkos, buvusios Tarybų Sąjungos šalys. Ten, kur tai neneša naudos, mes to nedarome“, – aiškino D.Trumpa.  

Gilių sūrio gaminimo tradicijų neturinčioje Lietuvoje, D.Trumpos vertinimu, šio produkto nedaug suvalgoma iki šiol – nebent priskaičiuotume ir varškės sūrius, kurie Lietuvoje vis dar vieni populiariausių.

Įmonėje dirba ir sūnus

D.Trumpa pasakoja pastaraisiais metais jaučiantis, kad įpėdinystė – aktuali tema Lietuvoje. Pasidalinti verslo perėmimo patirtimi jį prašo žiniasklaida, kviečia įvairūs forumai. Verslininko tai nė kiek nestebina. Natūralu, kad tie jauni žmonės, kurie kūrė verslą Nepriklausomybės pradžioje, jau turi galvoti, kam perduos savo įmones. 

Tad svarbiausias patarimas, kurį kitiems nori duoti iš tėčio vienos didžiausių šalies įmonių grupių vairą paveldėjęs D.Trumpa – neversti ir nespausti savo atžalų perimti verslo. O jei vaikas bent jau galvoja, kad norėtų eiti tėvų pėdomis, pastūmėti rinktis specialybę, kuri būtų artima šeimos valdomai įmonei. 

Savo pavyzdžiu išbandęs, kad, pradėjus karjeros laiptais kopti nuo apačios, vėliau lengviau priimti sprendimus vadovaujant, D.Trumpa savo vaikams siūlytų tokį patį, tik ne tokį ilgą, kelią. Jo nuomone, vaikui paaiškinus, kuriam laikui jis skiriamas į konkrečias pareigas ir kodėl tai yra naudinga, neturėtų kilti nepasitenkinimo.

„Jei vaikas norėtų ateiti tiesiai į direktoriaus pareigas, tada man kiltų didelis klausimas, ar tai teisingas pasirinkimas“, – pabrėžia D.Trumpa. 

Dalius Trumpa
Žygimanto Gedvilos nuotr.

Visgi vieną dalyką D.Trumpa, visą savo karjerą pradirbęs vienintelėje darbovietė – „Rokiškio sūryje“ – darytų kitaip: skatintų savo vaikus padirbėti kitose įmonėse, kad praplėstų akiratį, galėtų atsinešti gerųjų praktikų į šeimos verslą. 

O paklaustas, ar jau turi pamainą sau, tris vaikus – du sūnus ir vieną dukrą  su žmona Rasa užauginęs D.Trumpa atskleidžia – į įmonės veiklą šiuo metu įsitraukęs jo vidurinysis sūnus. Po studijų padirbęs vienoje įmonėje Lietuvoje, vėliau metus praleidęs Australijoje, karjerą „Rokiškio sūryje“ jis pradėjo nuo projektų vadovo mechanikos skyriuje. 

„Šiuo metu jis dirba mūsų įmonėje prie labai didelio ir svarbaus projekto ir žiūri, ar jam patiks, aš žiūriu, ar man jis patiks“, – neslepia D.Trumpa.

Vyriausias Daliaus ir Rasos Trumpų sūnus dirba programuotoju „Google“ kompanijoje Šveicarijoje, o šiemet mokyklą baigianti dukra pasirinko elektronikos inžinierės specialybę – tokią, kurią taip pat galima būtų pritaikyti įmonėje. 

Ekspertai „Rokiškio sūrio“ ir „Biržų duonos“ įpėdinystės istorijas mini tarp sėkmingiausių pavyzdžių Lietuvoje. Vilčių, kad „Rokiškio sūryje“ įpėdinystės istorija gali nenutrūkti ir trečiojoje kartoje – kol kas tikrai yra.