Teksto autorius: Gytis Kapsevičius

Langas į ateitį: gamyklą Jiezne į priekį veda žento ir uošvio duetas

Išskirtinius langus pasaulinei rinkai gaminanti Prienų rajone, Jiezno miestelyje, įsikūrusi langų ir durų gamybos įmonė „Doleta“ vienu atžvilgiu niekuo nesiskiria nuo daugelio kitų po Nepriklausomybės atkūrimo įkurtų sėkmingų šalies įmonių. Milijonines pajamas atnešančio verslo valdytojui prieš keletą metų teko spręsti klausimą, kas geriausiai puoselės šį šeimos verslu tapusį užsiėmimą.

 

„Doleta“

Sektorius: langų ir durų gamyba

Apyvarta: 2019 m. 10,6 mln. eurų

Darbuotojų skaičius: 165

Įkurta: 1992

Įkūrėjas: Vytautas Silevičius

Mindaugas Skardžius

Amžius: 39

Išsilavinimas: Klaipėdos universitetas, Informatikos ir matematikos bakalauras; Baltijos vadybos institutas, verslas ir vadyba

Pirmos pareigos šeimos versle: generalinis direktorius

Vadovavimą verslui perėmė: 2013 metais

 

Kai Vytautas Silevičius 1992 m. nedideliame vidurio Lietuvos miestelyje Jiezne įkūrė langų gamintoją „Doleta“, dabartinis jos vadovas Mindaugas Skardžius dar mokėsi mokykloje Klaipėdoje. Tačiau jų gyvenimo takai vis viena persipynė – Mindaugas vedė Vytauto dukrą Simoną, o vėliau tapo ir jo įkurtos įmonės generaliniu direktoriumi.

Iš savo uošvio šeimos verslo vairą perėmęs M.Skardžius – antrasis 15min naujo straipsnių ciklo „Verslo dinastijos: įpėdiniai“ pašnekovas. Kiekvieną sekmadienio vakarą supažindinsime vis su nauju lietuviškos įmonės įpėdiniu.

Luko Balandžio nuotr.

Iniciatyva vadovauti šeimos verslui – iš žento

Pačios „Doletos“ istorija prasidėjo nuo dar sovietiniais laikais gyvavusio Jiezno stalių cecho. V.Silevičius tuomet dirbo Prienų buitinio gyventojų kombinato vyriausiuoju inžinieriumi, o po Nepriklausomybės atkūrimo jis ir kiti darbuotojai cechą privatizavo. Vėliau V.Sinkevičius tapo pagrindiniu įmonės akcininku ir vadovu.

Jau 1992 m. „Doletoje“ buvo sukurtas pirmasis skandinaviško tipo medinis langas. 1995 m. produkcija pradėta eksportuoti į Rusiją, 2002 m. – į JAV, netrukus ir į Ukrainą, Vokietiją, Angliją, Kazachstaną, Airiją. Produktų asortimente pamažu atsirado vietos aliumininiams langams, žiemos sodų sprendimams, fasado sistemoms. Ilgainiui pradėti gaminti neperšaunami, taip pat auksu, bronza dengti langai.

Įmonei augant, plečiant savo eksporto rinkas, laimint apdovanojimus, V.Silevičius pajuto, kad aukščiausio lygio vadovų įmonėje neužtenka. Tad jau 2009 m. jis pasamdė naują generalinį direktorių – Liutauras Daubara vadovavo įmonei nuo 2008 rugpjūčio iki 2013 kovo.

V.Silevičius prisimena, kad tai jo žentas Mindaugas išreiškė iniciatyvą vadovauti „Doletai“ – taip buvo išvengta potencialaus klausimo, ar toliau verslą valdyti turėtų šeimos žmogus, ar vadovas iš šalies.

Tačiau tarsi buvo ir kitų variantų. V.Silevičius turi dvi dukras – vyresnioji Dovilė valdo savo verslą, o už Mindaugo ištekėjusi Simona dirba „Doletoje“.

„Vadovo darbas nėra lengvas ir lenkiu žemai galvą prieš tas moteris, kurios sugeba suderinti ir vadovo pareigas, ir pareigas šeimoje“, – sakė įmonės įkūrėjas. „Jauniausioji dukra tikrai turi gabumų vadovauti. Tuomet ji dar neturėjo vaikų, dabar jau turi du. Šiuo atveju daug lemia visi „žemiški“ dalykai – turi įvertinti daug aspektų, ir jiems visada bus skiriamas aukštesnis prioritetas lyginant su darbu“.

Įmonės valdybos nare esanti S.Skardžiuvienė sako, kad niekada nematė prasmės tapti generaline direktore vien dėl pareigų ir džiaugiasi, kad vyras prisiėmė šią atsakomybę. Moteris teigia, kad ji ir sutuoktinis turi skirtingus įgūdžius, todėl Simona puikiai jaučiasi pritaikydama savo ilgametę finansų sektoriuje įgyta patirtį, kai M.Skardžius daugiau užsiima vadyba.

„Valdyti tokią įmonę kaip „Doleta“ būnant generaliniu direktoriumi reikia turėti atitinkamas savybes. Nesakau, kad jų neturiu. Kitas dalykas, tai yra gamybos įmonė, darbas sunkus, daug techninių aspektų, Generalinio direktoriaus pareigos yra didelė atsakomybė. Vėlgi, tai nereiškia, kad aš bijau tos atsakomybės. Jeigu būčiau norėjusi, greičiausiai būčiau galėjusi tapti vadove, bet man atrodė, kad reikia daryti tuos dalykus, kuriuos žinai geriausiai. Man atėjus į įmonę nereikėjo svarbių pareigų, kad padaryčiau pokyčius. Aš ir dabar neturiu didelių pareigų, bet nesijaučiu menkesnė. Kai reikia tartis, mes tariamės visi trys“, – sakė ji.

Taigi dukroms susikoncentravus į kitas veiklas, 2013 m. prasidėjo M.Skardžiaus karjera vadovo kėdėje, kuri tęsiasi iki šiol. Vyras prie 29 metus veikiančios įmonės vairo sėdi jau daugiau nei ketvirtadalį laiko, tačiau ir pats V.Silevičius bendrovėje dar aktyviai veikia, yra valdybos pirmininkas, rūpinasi plėtra į Rytų rinkas.

Nuo „Windows“ prie langų gamybos

Mindaugo organizuotumas ir gebėjimas vadovauti išryškėjo jau ankstyvame amžiuje, o toliau reikėjo šį talentą tiesiog puoselėti, pasakoja jis.

„Nuo pat mažens buvau prie organizatorių, mokykloje - klasės seniūnas. Prie pozicijos, kurioje dabar esu, priėjau natūraliai. Kai jau esi sąmoningesnis, ne jaunuolis, o baigiantis universitetą, pradedi mąstyti, konkrečiai ieškoti, supranti, ko nori, matai, kas sekasi, kas įdomu.

Iš principo, su kuo ateiname, tuo mes esame. Jeigu gimei sportininku, labai sunku būti kažkuo kitu, vis viena save realizuosi per sportą, vienokia ar kitokia forma. Jei gimei „prie muzikos“, su ja būsi susijęs ir toliau. Mano atvejis, manau, toks pat kaip ir visų“, – sakė jis.

Luko Balandžio nuotr.

Gimęs Klaipėdoje, M.Skardžius gimtajame mieste pasiliko ir studijų metais. Klaipėdos universitete, kur studijavo 2001-2004 m., jis įgijo Informatikos ir matematikos bakalauro laipsnį. Iškart po to jis baigė Baltijos vadybos institutą, kur gilino verslo ir vadybos žinias.

Dar bestudijuodamas jaunas vyras pradėjo dirbti Klaipėdos nekilnojamojo turto investavimo, vystymo ir valdymo bendrovėje „Baltic Real Estate Developments” – iš pradžių IT vadybininku, o nuo 2008 m. tapo komercijos direktoriumi. Iš viso šioje bendrovėje M.Skardžius išdirbo dešimt metų.

Tad nors su langais netiesiogiai susidūrė ankstesniuose darbuose, jų gamyba vyrui buvo nauja veikla. Tačiau M.Skardžius į tai pažiūrėjo metodiškai – nors savų niuansų šioje veikloje yra, jam pačiam gaminti langų juk nereikėjo. Jo, kaip vadovo, pareiga yra parinkti tinkamiausius darbui žmones, o tai – jau vadyba, sritis, kurioje jis jau turėjo patirties.

Žentui vadovavimą patikėjusiam V.Silevičiui atrodė taip pat – anot jo, vadovavimo principai iš esmės yra tokie patys, nesvarbu, ar vadovauji langų gamyklai, ar šokolado fabrikui. Niuansų su laiku galima išmokti, įsitikinęs jis.

Luko Balandžio nuotr.

Šeimos atstovui tenka užsitarnauti darbuotojų pagarbą

Kaip ir daugeliui antros kartos vadovų M.Skardžiui teko ateiti vadovauti kaip šeimos atstovui. Dažnai kalbėdami šia tema įvairių sričių verslininkai teigia, kad tai jaučiasi – įmonės darbuotojai puikiai supranta, kad jiems vadovauja vienas iš šeimos narių. Kita vertus, „Doletoje“ šis pokytis nebuvo tiesioginis – kaip ir minėta, prieš vadovavimą perimant Mindaugui, administracijai iki tol kelerius metus vadovavo samdomas vadovas.

Tačiau tam tikrų aspektų lieka, sako, V.Silevičius. Tarp pirminio įspūdžio apie vadovą ir pagarbos užsitarnavimo šeimos atstovui gali tekti dirbti kiek skeptiškesniame kontekste. Visgi šį sykį buvo apsieita be to.

Luko Balandžio nuotr.

„Pasipriešinimo iš darbuotojų tikrai nebuvo. Nuo pat pradžių buvome sutarę, kad reikės atsižvelgti į tai, kad žmonės vis tiek vertins naują vadovą kaip pastatytą. Bet tu negali įsakyti gerbti. Tave gerbs pagal tavo sprendimus ir pagal elgesį. O šiuo atžvilgiu mums tikrai pasisekė“, – sakė įmonės įkūrėjas.

Dalis verslo perėmimo atvejų pasižymi tuo, kad šeimos nariai įmonėje pradeda dirbti nuo žemiausių pareigų ir tuomet užkopia iki vadovų. Žinoma, tokia trajektorija jau būna numatyta iš anksto – panašiais metodais tėvai siekia atžaloms padėti suprasti kaip veikia įmonė ar tiesiog priminti, kad savo privilegijuotos pozicijos jie nelaikytų duotybe. Neretai atžala yra neformaliai pažįstamas daliai darbuotojų nuo mažens, tad sulaukęs dienos, kada pradės vadovauti šeimos bendrovei, su dalimi įmonės žmonių jis turi šiokį tokį žmogišką santykį.

Kitu keliu vadovauti atėjęs M.Skardžius kurti ilgamečių santykių su darbuotojais neturėjo galimybės, nes iki tol įmonės veikloje nedalyvavo. Tačiau jam tai nesutrukdė naujos veiklos pradėti sėkmingai – vadyboje įgytą patirtį tereikėjo pritaikyti naujojoje įmonėje ir didelė dalis darbo jau buvo padaryta. Be to, jis teigia nuo pirmų dienų jautęs ne pasipriešinimą, o palaikymą.

„Atėjus į naują kompaniją yra standartiniai įėjimo procesai. Reikia pažinti žmones, suprasti jų gebėjimus, sužinoti, kokie jų interesai, ar jie orientuoti į asmeninius tikslus, ar į įmonės. Su kiekvienu perkalbi, primeni bendrovės tikslą, išsigrynini bazinius dalykus. Jeigu tikslai nesutampa, tada ir rezultato nebus. Čia kaip ir buriant krepšinio komandą – bandai surinkti ne brangiausius žaidėjus, o tinkamiausius, kad komanda laimėtų. Drastiškų pokyčių man atėjus tikrai nebuvo. Kas iki tol dirbo, dirbo ir vėliau, kiti gavo didesnį aiškumą, ką mes darysime. Kitiems tas gal ir taip buvo aišku. Galbūt ryškesnis pokytis – dabar esame labiau orientuoti į tikslą“, – sakė bendrovės direktorius.

Luko Balandžio nuotr.

Vadovavimas prasideda nuo sprendimų priėmimo

M.Skardžius generalinio direktoriaus poste jau dirba septynerius metus. Per tą laiką įmonė spėjo pasiekti metinį savo pajamų rekordą – beveik 12 mln. eurų, patirti 2015 m. Rusijos rinkos nuosmukį, Rytų ir Vakarų rinkų 50/50 balansą perorientuoti pastarųjų naudai, atverti naujas rinkas, netgi pastatyti naują aliuminio konstrukcijų gamyklą. Paskutinieji priešpandeminiai 2019-ieji įmonei buvo puikūs ir atnešė 45 proc. pajamų šuolį. Šalia sausai finansinių rezultatų „Doletos“ įmonių grupė pristatė ir nemažai naujų inovatyvių produktų.

Sėkmingo laikotarpio laurais generalinis direktorius dalijasi su visais darbuotojais - tarp jų ne tik su bendrovėje projektų vadove dirbančia žmona Simona, bet ir su valdybos pirmininko kėdėje sėdinčiu ir vis dar aktyviai dirbančiu V.Silevičiumi.

Įmonės pasirinkta verslo perdavimo strategija – laipsniškas perėjimas, o ne staigus pasikeitimais. Taip nei įmonės klientai, nei kiti partneriai nepajus didelio pokyčio, kai ateityje Vytautas nuspręs pasitraukti iš valdybos.

Luko Balandžio nuotr.

Kokie šių vyrų darbiniai santykiai?

„Mūsų bendravimas ir bendradarbiavimas buvo geras nuo pat pirmos minutės, priešingu atveju aš nebūčiau atėjęs į įmonę. Pabendravome, pasižiūrėjome, kaip mums sekasi kartu dirbti, kaip mes žiūrime į tikslą. Aišku, priemonės kaip mes tą tikslą pasieksime gali skirtis, bet tai natūralu“, – apie darbų pasidalijimą pasakoja M.Skardžius.

„Kol kas dar visiškai nesu atsitraukęs, bet sprendimų priėmimą palikau Mindaugui. Nesvarbu, ar sieja giminystės ryšiai, ar ne, bet vadovas turi pajusti savo sprendimų kainą. Jis turi suklysti, kad galėtų tobulėti. Todėl taip ir palikta – tegul, nes jeigu neklys, vadinasi, netobulės. Aš stengiuosi nesikišti. Savo nuomonę pasakau, o daryti leidžiu kaip jam atrodo“, – priduria V.Silevičius.

Luko Balandžio nuotr.

Nors įmonės vizijų takoskyros nėra, dviejų vadovų stilius, V.Silevičiaus teigimu, yra skirtingas. Tai lemia tiek būdo bruožai, tiek kartų skirtumas.

„Visais laikais jaunimo požiūriu tėvai darydavo ne taip kaip reikia – tai natūralus dalykas. Jaunimas galbūt daugiau mąsto, kad viską bus galima spręsti techninėmis priemonėmis. Aš vis tik manau, kad žmogiškasis faktorius yra labai svarbus, ženkliai svarbesnis už bet kokias technines priemones. Gali bendrauti emailais, nuotoliniais pokalbiais, bet kai žmonės gali vienas kitą pamotyvuoti, jie tikrai pasieks geresnių rezultatų“, – teigė „Doletos“ valdybos pirmininkas.

Tačiau nors jo patarimais vadovaujamasi ne visuomet, uošvis Mindaugui gerų žodžių negaili. Jis labai vertina žento atsakomybę – V.Silevičiaus teigimu, tarp jaunesnės kartos žmonių tokių dar reikėtų paieškoti. Jis pabrėžia ir dabartinio vadovo aistrą savo darbui.

„Mindaugas – darboholikas. Jam vis primenu, kad aplinkui kolektyve gali būti tik kokie 5 proc. tokių pačių darbui atsidavusių žmonių kaip jis, bet 80 proc. nori dirbti nuo 8 iki 5 ir ne ilgiau“, – sako V.Silevičius.

Trečiajai kartai spaudimo tapti verslininkais nebus

„Doletos“ atstovai didžiuojasi kuriantys ne masinės gamybos, o pagal individualų užsakymą pritaikomus langus. Nors pasaulis dabar gyvena didelio neapibrėžtumo laikais, Jiezno įmonės atstovai yra tikri, kad langų žmonėms reikės visuomet. Bendrovė pasiruošusi sukurti ne tik dabarties, bet ir ateities langus.

„Nesvarbu, kokia tai bus forma – ar mediniai, ar medžio-aliuminio langai, ar ateityje – antikovidiniai ar 100 proc. ekologiški langai iš atsinaujinančių žaliavų šaltinių. Žmogus turės kažkur gyventi ir jis norės gyventi kokybiškai“, – sako M.Skardžius.

Luko Balandžio nuotr.

Jei dėl langų poreikio klausimų nekyla, kiek sudėtingiau prognozuoti, kaip seksis pačiai „Doletai“. Kol kas įmonė, regis, susitvarkiusi neblogai – produkcija tarptautinių užsakovų vertinama kaip gaminanti kokybišką produkciją, o plėtrai didelių investicijų, skaičiuoja V.Silevičius, nereikės dar bent penkerius metus. Įmonė daug dėmesio skiria inovacijoms ir automatizacijos sprendimams, todėl gamybos industriją keičiantys Pramonės 4.0 iššūkiai jiems irgi neturėtų būti tokie baisūs.

Žmogiškąjį faktorių, nulemsiantį, kas šį verslą valdys ateityje, prognozuoti bene sunkiausia. Trečiosios kartos likimas šiandien dar nenuspręstas – ši dalis palikta jiems patiems. Tiesa, Skardžių vaikai apie rimtus suaugėliškus reikalus dar greičiausiai nė negalvoja. Poros dukrai yra penkeri, o sūnui – treji.

„Jei vaikams norėsis – džiugu, jei ne, nemanau, kad juos bus galima versti. Prievarta gerų rezultatų nebūna. Be to, įmonė nėra žaisliukas, kuris patinka ar ne – šiai dienai įmonių grupėje turime virš 200 darbuotojų, jeigu augsime, gal turėsime ir 400. Todėl tai yra ne tik tavo norai, bet ir atsakomybė prieš darbuotojus, klientus, siekiant užtikrinti tęstinumą, garantijas, kokybę. Tu tampi visuomenės dalimi ir prisidedi prie jos gerinimo. Todėl jeigu vaikai nenorės vadovauti, yra standartiniai verslo valdymo modeliai – valdyba ir samdomas vadovas“, – kalba M.Skardžius.

V.Silevičiaus jausmai kalbant šia tema yra dvejopi. Viena vertus, jis mano, kad iš principo verslo dinastijų tąsa yra žavus įmonės bruožas. Vyras prisimena, kaip prieš tris dešimtmečius lankėsi tuomet dar Vakarų Vokietijoje, kur jam buvo aprodyta galinga bendrovė, valdyta įkūrėjo anūkės. Visgi jos dukra nenorėjo perimti įmonės valdymo, todėl bendrovė vėliau buvo parduota Japonijos kompanijai.

Tačiau prie minties, kad įmonę privalo valdyti anūkai, V.Silevičius neprisirišęs – kaip sako jis pats, tai yra emociniai dalykai, o jis pats daugiau yra „prie žemės“. Tuo labiau, kad jau metus siaučianti pandemija mums visiems priminė, kad tolimi ar net artimi planai gali būti greitai sugadinti.

„Man svarbiausia, kad dukrai su žentu viskas sektųsi, kad šeimoje viskas būtų gerai ir kad anūkai augtų sveiki ir laimingi. O kaip bus toliau, nelabai aktualu – nemanau, kad pamatysiu tai, kas bus už dar 50 metų“, – apibendrina „Doletos“ įkūrėjas.