Teksto autorius: Jurgita Šimelevičienė

Nuo sezoninio fasuotojo iki „Mantingos“ vadovo: įpėdinystei Mantą Agentą įkvėpė tėčio kalbos apie šimtamečius šeimos verslus

Duonos, užkandžių ir šaldytų gaminių įmonės „Mantinga“ įkūrėjas Klemencas Agentas, prieš du dešimtmečius į savo bendrovės pavadinimą sujungęs abiejų vaikų vardus, tarsi užprogramavo, kad šeimos verslą perimtų jo atžalos – sūnus Mantas ir dukra Ingrida. Šiuo metu įmonei vadovaujantis 30 metų Mantas Agentas kelia sau tris tikslus ir jau kloja pamatus, kaip sėkmingai perduoti verslą tolimesnėms kartoms.

Verslo perdavimą iš kartos į kartą tyrinėjantys ekspertai išskiria keletą esminių patarimų, kaip sėkmingai paruošti įpėdinį – sudominti ir įtraukti į šeimos verslą nuo mažų dienų, paskatinti rinktis tinkamą išsilavinimą ir karjeros kelią šeimos versle grįsti nuopelnais, o ne pavarde.

Nors šaldytų produktų gamybos įmonę „Mantinga“ Marijampolėje sukūręs verslininkas Klemencas Agentas prieš porą dešimtmečių šių patarimų dar nebuvo perskaitęs jokiose specializuotose knygose, jo sūnus Mantas Agentas, prie įmonės „Mantinga“ vairo stojęs 2019 metų viduryje, įpėdinystei buvo paruoštas tarsi pagal vadovėlį.

„Nuo labai mažų dienų tėtis bandė įtraukti į verslą – daug pasakodavo, kas vyksta, kaip vyksta. Todėl aš atitinkamai rinkausi ir studijas, – pasakoja Vilniaus universitete ekonomikos studijas baigęs Mantas Agentas. – Tokio susitarimo, kad grįšiu ir būsiu „Mantinga“ įmonės vadovu, šeimoje tikrai nebuvo, bet pati verslumo kryptis mane traukė, todėl po truputį ir įsitraukiau.“

M.Agentas – ketvirtasis 15min naujo straipsnių ciklo „Verslo dinastijos. Įpėdiniai“, kuriuo siekiame supažindinti su antrosios kartos Lietuvos verslininkais, pašnekovas.

Pirmieji prisiminimai – apie karštas bandeles

Pirmieji prisiminimai apie tėvo 1998 metais įkurtą „Mantingą“ M.Agentui, tuo metu teturėjusiam 7–8 metus, susiję su tuo, kas tokio amžiaus vaikui ir gali palikti didžiausią įspūdį, – karštomis bandelėmis.

„Atsimenu, kad turėjome mažą kioską, kuriame pardavinėjo bandeles ir kur buvo galima gauti šiltą bandelę. Dažnai nueidavau su tėčiu pasižiūrėti, kaip ten kas vyksta, matydavau, kaip kepa. Tada atsirado gamykla, kuri, lyginant su dabartinėmis patalpomis, buvo maža, bet tėtis ir pravesdavo, ir parodydavo, ir duodavo karštą bandelę tiesiai nuo linijos suvalgyti“, – pirmaisiais prisiminimais dalijosi M.Agentas.

Tiesa, jis prisimena, kad tėtis versle sukosi dar iki „Mantingos“. Ir išties, nors „Mantingos“ įkūrėjas K.Agentas įgijo veterinaro profesiją, jo verslumas išryškėjo dar sovietmečiu, kai ėmėsi kailinių žvėrelių auginimo. Vėliau, Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, teko išbandyti ne vieną nišą – vertėsi vynų importu, Marijampolės regione buvo atsakingas už „Lukoil Baltija“ degalinių tinklo plėtrą. Tačiau giliai viduje K.Agentui visuomet kirbėjo mintis įkurti tokią įmonę, kuri galėtų tapti visos šeimos verslu. Dar labiau šią idėją kurstė išvykos į užsienį ir galimybė iš arti pamatyti kelių kartų valdomas įmones.

Būtent iš darbinių kelionių po užsienį K.Agentas ir parsivežė savąją šeimos verslo idėją. Už degalinių plėtrą atsakingas K.Agentas daug keliaudavo po Europą ir kaskart degalinėse atkreipdavo dėmesį į šviežias bandeles. Tuo metu jis niekaip negalėdavo suprasti, kaip ir kur degalinių darbuotojai tas bandeles kepa. Šią paslaptį K.Agentas galiausiai įminė vienoje parodoje, kur ir sužinojo apie šaldytų produktų technologiją. Ji verslininką taip sužavėjo, kad nieko nelaukęs nusprendė šią naują idėją parsivežti į Lietuvą ir savo lėšomis įrengti pirmąsias konvekcines krosneles „Lukoil Baltija“ degalinėse.

„Nutariau asmeniškai investuoti, nors mano idėja niekas netikėjo. Sakė, kad tos šaldytos bandelės yra utopija, kad jų nesuprantame ir nenorime suprasti. Pirmiausia pastatėme krosneles degalinėse, tada mane į vieną parduotuvę įsileido ir „Maxima“, – sunkią pradžią prisimena įmonės įkūrėjas.

Iš pradžių K.Agentas importavo šaldytas bandeles iš Prancūzijos, tačiau netrukus galvoje ėmė suktis idėja, kad reikia pačiam imtis šaldytų produktų gamybos. Atėjusi Rusijos krizė tik paskatino greičiau įgyvendinti šį sumanymą, nes importuoti prekių dėl išaugusių kaštų nebeapsimokėjo.

„Tėtis labai tikėjo šita idėja, todėl pardavė visus turimus savo aktyvus kituose versluose ir pastatė pirmąją mūsų šaldytų produktų gamyklėlę”, – sako M.Agentas.

Taip per porą dešimtmečių nuo kiosko prasidėjusi „Mantinga“ išaugo iki trijų gamyklų ir didžiausio darbdavio visoje Marijampolėje, o jos įkūrėjas K.Agentas įšoko į turtingiausių lietuvių sąrašus.

Kalbėjo, kad ir Lietuvai reikia verslo dinastijų

Nuo pat „Mantingos“ įkūrimo K.Agentas pasirūpino, kad šis verslas būtų ne tik jo, bet ir visos šeimos gyvenimo dalimi.

„Šeimos verslai yra gražu, jie stiprina šalies ekonomiką, šalyje lieka pinigai. Norėjau padėti Lietuvai, norėjau, kad ji būtų stipri – kuo daugiau bus mūsų, lietuvių, sukurtų verslų, tuo ji bus stipresnė“, – mano K.Agentas, lygindamas, kad, skirtingai nei Lietuvoje, kaimyninėse šalyse daugiau įsitvirtino ne vietinio, o užsienio kapitalo įmonių.

Tad vadovaudamasis tokia filosofija jis ir nutarė, kad verslą turi sukurti vaikams, tikėdamasis, kad atžalos ateityje perims ir vadovavimą bendrovei. Apie tai galvojant gimė įmonės pavadinimas, sujungęs abiejų vaikų vardus – Manto ir Ingridos. Dukra buvo vyresnė, todėl pradžioje galvota bendrovę pavadinti „Ingman“. Visgi panašiai vadinosi tuo metu populiarūs ledai, todėl pasirinktas kitas variantas – „Mantinga“.

K.Agentas tikina, kad pavadindamas įmonę vaikų vardais tarsi įsipareigojo sukurti tokį verslą, kuris neužtrauktų vaikams gėdos.

„Suteikdamas jų vardus įmonei prisiėmiau antrąją atsakomybę, kad turiu ne tik išauklėti vaikus gerais žmonėmis, bet ir sukurti sąžiningą verslą, stengtis, kad jis būtų socialiai atsakingas. Su Mantu ir Ingrida daug kalbėdavome apie šeimos verslą, bet neverčiau jų būtinai ateiti dirbti į įmonę“, – pasakojo K.Agentas.

„Mantingos“ įkūrėją žavėjo šimtametes tradicijas menančios Vakarų šalių verslo dinastijos, todėl suformuoti tokią vertybę jis stengėsi ir savo vaikams.

„Tėtis tikrai daug šnekėdavo apie šeimos verslą, apie tai, kad jis neturi su juo pasibaigti, kad negalime parduoti, kad turime būti Lietuvos patriotais ir išlaikyti verslą savo šeimoje, stengtis, kad jis gyvuotų per šimtmečius. Jis visą laiką sakydavo: kodėl Vakarų šalyse verslai gyvuoja šimtą ar du šimtus metų, o Lietuvoje tik truputį geriau sekasi ir parduodamas suomiams, švedams ar vokiečiams. Kuo mes prastesni – mes irgi galime būti tokie, kurie per kartas išlaiko verslą lietuviškose rankose“, – nuo pat mažumės girdėtas tėčio kalbas prisimena M.Agentas.

Tad nors K.Agentas sulaukė daug pasiūlymų parduoti įmonę, net ir sunkiais momentais to daryti nesutikdavo.

O prie šeimos verslo pagaliau prisijungus abiem vaikams, verslo įkūrėjas juokauja, kad dabar jau atžaloms perduoda tą metų metais neštą atsakomybę už jų vardais pavadintą įmonę. 

Per 23 veiklos metus „Mantinga“ vardas dažniausiai skambėdavo teigiamame kontekste – įmonė gavusi ne vieną apdovanojimą už savo produktus, socialinę atsakomybę. Tiesa, visai išvengti skandalų nepavyko. 2016 m. Konkurencijos tarnyba skyrė milijonines baudas prekybos tinklui „Maxima“ ir įmonei „Mantinga“ už susitarimus dėl šios bendrovės gaminamos produkcijos mažmeninių kainų.

Karjerą pradėjo nuo fotomodelio

Bet grįžkime prie įpėdinystės kelio, kuris kiekvienoje šeimoje būna ir kažkuo panašus, ir skirtingas.

Prie šeimos verslo nuo mažų dienų M.Agentas ir jo sesuo Ingrida prisiliesdavo ne tik valgydami bandeles – dar būdami vaikais jie gaudavo ir užduočių. Tad būsimo įmonės vadovo karjera „Mantingoje“ prasidėjo nuo fotomodelio darbo – tuomet septynmetis Mantas su vyresne sese pozavo bandelių reklamoje.

Vėliau, jau paauglystėje, M.Agentas vasaromis yra įmonėje dirbęs paprastus darbus – būdamas 16 metų ceche fasavo bandeles, pirmuose kursuose vasaromis atvažiuodavo praktikai – padirbėdavo tai viename skyriuje, tai kitame. Yra su tėčiu vykęs ir į parodą, kur sėdėjo stende, bendravo su klientais. Tiesa, ne visas vasaras jaunasis Agentas lenkė nugarą gamybos cechuose – nuo 14 metų jis dažnai vykdavo į anglų kalbos stovyklas užsienyje, studijų metais gilindavo žinias kituose universitetuose.

Mokykloje būsimasis įmonės vadovas mokėsi gerai, sportavo. Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijos, kurią baigė M.Agentas, mokytojai jį charakterizuoja kaip gerai besimokiusį, išauklėtą, žingeidų ir visur spėjantį mokinį.

Pabaigęs ekonomikos bakalauro studijas Vilniaus universitete, M.Agentas atliko praktiką vienoje Vilniaus audito įmonėje, o tada atėjo dirbti į „Mantingą“ projektų vadovu. Kaip ir kiekvienam patirties dar neturinčiam jaunuoliui M.Agentui pradžioje teko techninis darbas – suvedinėti duomenis, padėti tai vieno, tai kito skyriaus kolegoms.

Vėliau, norėdamas geriau sūnų paruošti vadovo darbui, tėtis jį išsiuntė padirbėti į nedidelę šeimos įmonę Vilniuje, vystančią savitarnos parduotuvėles.

„Vadovavo 8–9 žmonėms, sugrįžo jau kitokio mąstymo“, – pokytį tuomet įvertino K.Agentas, atskleidęs, kad maždaug prieš penkerius metus suvokė, jog jo sūnus galės perimti vadovavimą šeimos verslui.

Po poros metų darbo Vilniuje sugrįžęs į „Mantingą“ M.Agentas gavo jau pirmąjį atsakingą darbą šeimos versle – kuruoti pardavimų ir rinkodaros sritį.

„Po to prie mano atsakomybių tėtis prijungė Personalo, tada Naujų gaminių skyrių, vėliau dar porą skyrių. Ir taip didėjo, didėjo atsakomybės, kol žiūrim, kad jau beveik už visus skyrius esu atsakingas. Prieš porą metų atėjo tėtis ir sako: „Gal laikas jau perimti tau visus skyrius.” Ėjau žingsnis po žingsnio. Nebuvo, kad iš karto atėjau ir tapau vadovu”, – karjeros kelią apibūdina M.Agentas. Tiesa, vadovavimą įmonei jis perėmė iš samdomo vadovo, nes K.Agentas jau senokai įmonę prižiūri iš valdybos pirmininko pozicijos.

Po truputį į šeimos verslą aktyviai įsitraukė ir kiti šeimos nariai. K.Agento dukra Ingrida Kupstienė vadovauja Teisės skyriui, jos vyras Vytenis Kupstas atsakingas už gamybą. O K.Agentas išliko valdybos pirmininku – strateginiuose klausimuose jo nuomonė svari, tačiau kasdieniame įmonės gyvenime stengiasi sprendimų priėmimą palikti sūnui.

Tėtis inovatorius, sūnus – analitikas

Verslo valdymą perimantiems įpėdiniams neretai tenka įrodinėti savo vertę ilgamečiams įmonės darbuotojams, kurie į savininko vaikus gali žiūrėti įtariai ir vertinti per padidinamąjį stiklą. Tačiau įvairiuose skyriuose dirbęs M.Agentas teigia, kad daugumos kitų vadovų pasitikėjimą jau buvo spėjęs užsitarnauti, todėl tapęs įmonės vadovu didelio skirtumo santykiuose su kolegomis nepajuto. Tiesa, gavus atsakingas pareigas reikėjo „padirbėti su savimi“.

„Norisi pačiam sprendimus priimti, nebesinori tiek daug tartis. Be to, norisi atrasti savo kryptį, įnešti savo indėlį“, – kokios mintys aplankydavo tik perėmus vadovavimą verslui, atskleidė M.Agentas.

O kuo pirmosios ir antros kartos vadovai panašūs ir kuo skiriasi? Nors abu teigia panašiai matantys ateitį, naujas kryptis, įmonės įkūrėjas – trykštantis idėjomis, o įpėdinis – analitiškesnis ir mėgstantis aiškią struktūrą.

„Gal ir studijos suformavo, kad aš analitiškesnis, labiau linkęs į procesus, o tėtis yra tikras kūrėjas – kartais sunku suprasti jo mintį ir sudėlioti, ką toliau reikėtų daryti. Man norisi turėti aiškų planą, kas už ką atsakingas, kaip vykdysime ir pan. Bet vienas kitas papildome, nes jis kūrybiškesnis, daugiau idėjų turi, o aš bandau jas po to sudėlioti į lentynėles, nukreipti žmones, resursus ir jo idėjas įgyvendinti“, – lygino M.Agentas.

Pavyzdžiui, seniau, kai įmonė buvo greito augimo stadijoje, vadovai imdavosi visų projektų, kuriuos sugalvodavo, o vadovavimą perėmęs M.Agentas pirmiausia siekė išgryninti įmonės vertybes ir parengti strateginį planą su pagrindinėmis kryptimis, kur koncentruotis. Be to, daugiau dėmesio skyrė skaitmenizacijai, panaikino dalį susirinkimų, gaišinusių laiką, suteikė daugiau laivės ir atsakomybės darbuotojams.

K.Agentas pritaria, kad sūnus – analitiškas, struktūrizuotas, todėl ėmęsis projekto suskirsto jį etapais, nutaria, nuo ko pradės. Be to, sūnų jis vadina ir geru rinkodaros specialistu, turinčiu nuojautą apie ateitį.

„Jam labai gerai sekasi. Esu labai laimingas matydamas Mantą tapusį jaunu ir ganėtinai brandžiu vadovu, kuris yra vertinamas ir mylimas viso įmonės kolektyvo. Svarbiausia, kad jis nebijo iššūkių, mezga pažintis, komunikuoja su Lietuvos verslo žmonėmis, visuomene“, – sūnų gyrė K.Agentas. Jis neslėpė savo džiaugsmo, kad vaikai atėjo dirbti į įmonę, o sveikinimų dėl to sulaukia ir iš daugelio savo bičiulių.

Pirmasis išbandymas – COVID-19

Praėjus vos pusantrų metų vadovo kėdėje M.Agentui teko didžiulis iššūkis, išmušęs iš pusiausvyros net ilgamečius vadovus – pirmoji COVID-19 pandemijos banga. Kaip ir visų verslų, susijusių su maitinimo ir viešbučių sektoriumi (šis sektorius sudaro 20 proc. visų „Mantingos“ pajamų), prieš metus įmonės laukė tikras šokas.

„Mūsų kompanija nuo pat pradžios augo, o prasidėjus pandemijai per savaitę nukritome 50 proc. Pirma, krentame pirmą kartą ir dar tokiu greitu tempu. Antra, šalia dar visa COVID-19 situacija, nauji procesai, apsaugos priemonės. Reikėjo daug sprendimų priimti, daug ką apmąstyti, paišyti ir blogiausius scenarijus. Man tai buvo ir didžiausias iššūkis, bet ir gera pamoka”, – pirmąjį vadovo krikštą krize prisimena M.Agentas.

Įmonės pardavimai krito ne tik dėl visoje Europoje uždarytų restoranų, bet ir rečiau į parduotuves ėjusių pirkėjų. Viena „Mantingos” gaminamos produkcijos dalis – šaldytos bandelės, kurias kepa parduotuvės kepėjai ir šviežias parduoda pirkėjams. Tačiau, kai žmonės į parduotuves pradėjo eiti nebe kasdien, o tik kartą per savaitę ar per dvi, krito ir bandelių pardavimai. Kita produkcijos dalis – sumuštiniai ir užkandžiai, parduodami degalinėse ir parduotuvėse. Dėl COVID-19 žmonės keliones po Lietuvą apribojo, tad krito pajamos ir iš šio segmento.

Tačiau viskas gerai, kas gerai baigiasi – tokiu pat sparčiu tempu, kokiu krito, „Mantinga“ netrukus ir atšoko. Pandemija praplėtė ir galimybių ribas – tai, kas anksčiau maisto sektoriuje veikiančiai įmonei atrodė neįmanoma, pavyzdžiui, nuotolinis darbas, pasirodė besanti galima alternatyva.

Ir nors nuo rudens Lietuva bando įveikti antrąją koronaviruso bangą, jos padarinius „Mantinga“ pajuto jau ne taip stipriai – pajamos krito apie 20 proc.

Kryptis – plėstis į tarptautines rinkas

Pandemija ir apribotos komandiruočių galimybės šiek tiek prilėtino vieną svarbiausių įmonės planų – tarptautinę plėtrą. Bendrovės tikslas sparčiau plėstis užsienyje daugiau parduodant tiesiogiai, o ne per partnerius, vystyti savo prekės ženklus – „Mantinga“ ir sumuštinių kategorijoje naudojamą „Food on foot”.

Su šaldytų duonos ir pyrago gaminių kategorija įmonė dairosi į brangesnes šalis, ypač Vakarų Europoje, Japonijoje, JAV, o su kita kategorija – sumuštinių ir kitų užkandžių – išsikeltas tikslas tapti lyderiu Šiaurės Europoje – 1,5 tūkst. kilometrų spinduliu aplink Lietuvą. Siekiant šio tikslo „Mantinga“ pirmiausia ketina didinti gamybinius pajėgumus ir savo produktų krepšelį.

„Pirma, norime padidinti gamybinius pajėgumus, nes buvome beveik pasiekę jų ribą, todėl per artimiausius 3 metus esame numatę nemažai į tai investuoti”, – pasakojo „Mantingos“ vadovas.

Iš viso „Mantinga“ šiandien eksportuoja į 35 valstybes – nuo JAV iki Japonijos. M.Agentas atskleidžia, kad pastarojoje šalyje „Mantingos“ prekės ženklu pažymėtą prancūzišką batoną su česnakiniu sviestu galima rasti įvairiose vietose – nuo „Ikea“ parduotuvių iki Disneilendo. Japonijoje „Mantinga“ mato didžiules augimo perspektyvas, o įmonės pardavimai šioje rinkoje kasmet padvigubėja. Tiesa, siekiant įsitvirtinti Japonijoje prireikė ne tik dažnai skraidyti į Tokiją, įdėti daug pastangų, bet ir nemažai investuoti.

„Pradžioje lėmė šiek tiek ir sėkmė, kad sutikome gerą partnerį, o tada – didelės mūsų viltys, daug darbo ir daug investicijų, kurių, pagal ekonominius skaičiavimus, neturėjome daryti, nes jos neatrodė adekvačios. Japonijoje negali būti jokios klaidos – nei broko, nei gramo skirtumo“, – apie rinkos išskirtinumą pasakoja M.Agentas.

Pavyzdžiui, patikrinę pirmąjį lietuvių atsiųstą konteinerį su 10 tūkst. pakuočių, japonai surado dvi, ant kurių galiojimo data buvo pasitrynusi, nors ir įskaitoma. Norėdama toliau bendradarbiauti su japonais „Mantinga“ buvo priversta įsidiegti kameras, kurios fiksuoja kiekvieną pakuotę, nors tikimybė, kad pasitaikys pasitrynusi galiojimo data, yra labai menka. Lygiai taip pat teko įdiegti ir rentgeno aparatą, skenuojantį kiekvieną prancūzišką batoną, kai paaiškėjo, kad vienas pirkėjas Japonijoje atrado gaminį, į kurį nepakliuvo gabalėlis česnakinio sviesto.

Beje, „Mantinga“ ne tik viena stambiausių šalies maisto pramonės gamintojų, bet ir didžiausias regiono darbdavys. Visgi sparčią plėtrą planuojantis M.Agentas atskleidžia, kad tarp įmonės planų nėra noro augti ir darbuotojų skaičiumi. Verslo įpėdinio tikslas, kad per ateinančius dešimt metų bendrovės apyvarta patrigubėtų, tačiau automatizuojant gamybos procesus darbuotojų skaičius išliktų panašus kaip šiandien. Tikimasi, kad tuomet augs ir darbuotojų kvalifikacija, ir atlyginimai.

K.Agentas pritaria, kad kai šeimos verslą perima kita karta, svarbu, kad įmonė būtų toliau plečiama ir vystoma.

„Jei gyvens iš sukurto produkto, tai nugyvens ir turės parduoti verslą – neišvystys antrai, trečiai kartai. Reikia turėti ambicingus tikslus ir prisidėti prie verslo vystymo“, – mano įmonės įkūrėjas.

Ruošia kelią trečiajai kartai

Lietuviško verslo dinastiją pradėjusi kurti Agentų šeima, regis, rimtai nusiteikusi, kad ši tradicija ties antrąja karta nenutrūktų. Tarptautiniai tyrimai rodo, kad tik 30 proc. verslų sėkmingai pereina į antrosios kartos globą ir tik 12 proc. išlieka gyvybingi valdant trečiajai kartai.

Siekiant užkirsti kelią ateities klaidoms Agentai šiuo metu rengia vadinamąją šeimos konstituciją – dokumentą, kuriame ir apibrėš gaires, kaip kitos kartos galės ateiti į verslo valdymą.

„Mes rengiame principus – kaip bus paveldimas verslas, kaip bus galima patekti į verslą, kaip bus sprendžiami konfliktai. Kai turėsime šias gaires, ruošime planą, kaip ugdysime kitą kartą“, – aiškina M.Agentas.

Tikimasi, kad šeimos konstitucija padės sukurti ilgalaikį šeimos verslo modelį ir užkirsti kelią problemoms trečiojoje ir vėlesnėse kartose, kai atsiras daugiau akcininkų ir daugiau skirtingų nuomonių.

„Mantingos“ šeimos konstitucijoje bus numatytos kelios būtinos sąlygos, norint šeimos nariui ateiti dirbti į įmonę. Pirmoji, įgyti aukštąjį išsilavinimą. Antroji, privaloma bent kelių metų patirtis išorės įmonėje. O esminis – kad įpėdinis karjerą darytų rinkos sąlygomis ir būtų išvengta nepotizmo: tiek atlyginimo dydis, tiek pareigos turi atitikti kompetenciją.

„Ką tai duoda? Realų požiūrį į tave, nes kai ateini dirbti į įmonę būdamas savininko sūnumi, tai net jei esi vadybininkas, nedirbi rinkos sąlygomis, nes pažįsti visus vadovus: dalyvaudavai su jais vasaros šventėse ir pan. Visi su tavimi elgiasi ne kaip su paprastu darbuotoju, o kaip su savininko sūnumi, todėl nepamatai realaus vaizdo. Svarbu, kad kitos, ateinančios kartos, kompetencija atitiktų gaunamą poziciją“, – aiškina M.Agentas.

„Mano požiūriu, jei viskas vyksta rinkos sąlygomis, tada ir įmonė nenukentės“, – priduria jis.

Nors M.Agentas vaikų dar neturi, jo sesuo Ingrida augina du sūnus – 4 metukų Gabrielių ir 11 metų Kristupą. Tad trečiosios kartos atstovus Agentų šeima ketina pradėti ugdyti jau netrukus – pasakoti apie šeimos konstituciją, būtinybę baigti aukštuosius mokslus, įgyti praktikos kitose įmonėse.

Tiesa, nors oficialus trečiosios kartos įpėdinių rengimas dar nepradėtas, „Mantingos“ įkūrėjo anūkų pažintis su šeimos verslu vyksta jau prieš porą dešimtmečių sėkmingai patikrintu būdu – per ekskursijas po fabrikus ir šviežių bandelių ragavimus.

„Vyresnis jau supranta įmonę, labai lygiuojasi į mamą, tėtį, Mantą, stengiasi gerai mokytis ir nori tapti ekonomistu“, – anūką Kristupą giria „Mantingos“ įkūrėjas.

Svajoja, kad verslas gyvuotų 5–10 kartų

Perėmęs vadovavimą šeimos verslui M.Agentas kelia sau tris tikslus. Pirmiausia, išlaikyti įmonės ambicingumą ir inovatyvumą.

Antra, tęsti tėčio pradėtą tradiciją rūpintis ne tik verslu, bet ir miestu bei šalimi. Beje, paprašytas įvardyti tėčio pasiekimą, kuriuo labiausiai žavisi, jis ir išskyrė K.Agento norą padėti bendruomenei ir tai, kad „nenuėjo tik pinigų siekimo keliu“. Pavyzdžiui, prieš keletą mėnesių pašnekėjęs su vietinės ligoninės vadovu ir išgirdęs, kad trūksta 5 tūkst. eurų kainuojančio deguonies aparato COVID-19 ligoniams gydyti, tėtis per savaitę apskambino buvusius ir esamus marijampoliečius ir kartu su kitais verslininkais surinko ligoninei 300 tūkst. eurų svarbiai įrangai įsigyti. Pasak M.Agento, tai tik vienas iš daugelio pavyzdžių.

O trečias, pagrindinis, tikslas, kurį brėžia sau antrosios kartos vadovas – išlaikyti „Mantingą“ šeimos verslu, net jei rinkos pokyčiai priverstų įmonę keistis ar pasukti į kitą sritį.

Šaldytų bandelių pradininku Lietuvoje tapęs K.Agentas pasiryžęs įrašyti savo pavardę ir į pirmųjų lietuviškų verslo dinastijų įkūrėjų sąrašą. Marijampolietis svajoja, kad „Mantinga“ sėkmingu šeimos verslu išliktų bent 5–10 kartų. Visgi, ar šioms svajonėms buvo lemta išsipildyti, po 150 ir daugiau metų jau įvertins sėkmingiausių lietuviškų verslo dinastijų  tyrinėtojai.