Teksto autorius: Gytis Kapsevičius

Į antrąjį šeimos verslo ketvirtį įvažiavusio „DOJUS Group“ vairą tvirtai laiko įkūrėjo sūnus

Nuspręsti, ar iš finansų srities sutinka ateiti į tėvo sukurtą verslą – prekybos žemės ūkio technika grupę „DOJUS Group“ – Donatui Dailidei prireikė tik vienos dienos.  „Kai tai yra tavo šeimos sukurtas verslas, rūpestis yra kitoks. Tu turi atsakomybę prieš jį sukūrusius ir prieš tuos, kam gali potencialiai jį perduoti“, – teigia prieš septynerius metus verslo valdymą perėmęs įpėdinis.

 

„Dojus“ grupė

Veikla: prekyba žemės ūkio technika, serviso paslaugos

Apyvarta (konsoliduota) 2019 m.: 102,284 mln. eurų

Darbuotojų skaičius: daugiau nei 330

Įkurta: 1992

Įkūrėjas: Pranas Dailidė

Donatas Dailidė

Amžius: 35 metai

Išsilavinimas: vadybos ir verslo administravimo bakalauras Vilniaus Universitete; finansų magistro studijos LSE Londone; verslo vadybos magistras INSEAD universitete Singapūre ir Prancūzijoje 

Pirmosios pareigos įmonėje: rizikos ir vidinės kontrolės vadovas („Dojus Agro“)

Vadovavimą verslui perėmė: 2014 metais

Laisvalaikis: golfas, knygos, kinas, kelionės, domėjimasis vynu 

 

Valdyti šeimos verslą broliui jau metus talkina ir sesuo Justina Dailidaitė-Vildžiūnienė, o jų laukia nelengvas iššūkis – išlaikyti ir vystyti iš dešimties įmonių sudarytą, daugiau nei 330 darbuotojų turinčią „DOJUS Group“. Tačiau įpėdiniai pasiruošę ne tik atremti kylančias problemas, tačiau ir palikti šeimos verslą trečiajai kartai.

D.Dailidė – 15min straipsnių ciklo „Verslo dinastijos. Įpėdiniai“ šeštojo teksto herojus. Šiais straipsniais siekiame supažindinti su antrosios kartos Lietuvos verslininkais.

Laisvės vėjai pašaukimo neišblaškė

Žemdirbyste garsioje Suvalkijoje, Šakių krašte, gimęs P.Dailidė žemės ūkiu domėjosi nuo mažumės. Jis baigė Lietuvos žemės ūkio akademiją ir karjerą siejo su šia sritimi: sovietmečiu dirbo agronomu, buvo kolūkio pirmininku. 

Laisvės laikai pagal planinę ekonomiką valdytam žemės ūkiui atnešė sunkumų, tačiau paklausi sritis netruko sulaukti naujų, aktyvių interesantų. Nepriklausomybės pradžioje jam buvo pasiūlyta investuoti į bankrutavusį ūkį, šiandien žinomą kaip ŽŪB „Grūduvos ekologinis ūkis“. „Jaučiau sentimentus, nes buvau ten dirbęs. Norėjosi parodyti koks turi būti stambus prekinis ūkis ir kaip sėkmingai jis gali gyvuoti“, – pasakoja „DOJUS Group“ pradininkas. 

Taip 1992 m. buvo įkurta UAB „C.Olsen Baltic“. Pirmąjį veiklos penkmetį pagrindinė įmonės veikla buvo maisto produktų importas-eksportas bei prekyba maisto pramonės įrengimais.

Atsiradus ūkiui, atsirado ir poreikis technikai. Informacijos tai laikais nebuvo daug, tad P.Dailidei teko važinėti po Europą ieškant pasiūlymų. Į jo akiratį pateko žemės ūkio sektoriuje gerai žinoma, tamsiai žalia spalva dažyta „John Deere“ produkcija. Įmonė mašinas iš pradžių pirko pati, tačiau 1997 m. sulaukė „Deere & Co“ pasiūlymo atstovauti jų prekės ženklui Lietuvoje. „Buvo ilgas pokalbis – technikos poreikis atrodė mažas, reikėjo pakankamai didelių investicijų į servisą, bazės kūrimą. Bet mes sėkmingai įkalbėjome, pasirašėme atstovavimo sutartį ir pradėjome veiklą. Šiuo metu esame pripažinti atstovai“, – teigia jis.

Luko Balandžio nuotr.

Visgi visai netrukus Lietuvą paveikė 1998 m. Rusijos krizė, todėl reikėjo galvoti kaip išgyventi. Tai tapo pretekstu plėsti veiklą į Baltarusiją ir Kaliningrado sritį.

Bėgant metams ir įmonei sėkmingai vystantis, ryškėjo nedidelė problema – suvokta, kad „C.Olsen Baltic“ pavadinimas šalies ūkininkams yra sunkiai atpažįstamas. Nutarta jį pakeisti – paskelbtas konkursas, rinktasi iš įvairių pasiūlymų. Vienas iš tokių variantų buvo vardų pirmieji skiemenys. Nežinant tai pasakyti sunkoka, tačiau naujasis 2007 m. kovą pristatytas įmonės pavadinimas sudarytas būtent iš vaikų, Donato ir Justinos, vardų pirmųjų skiemenų, taip tarsi simboliškai jame užkoduojant šeimos verslą.

P.Dailidė prisimena, kad su vaikais apie verslo perdavimą pradėjo diskutuoti pakankamai anksti, kadangi tai ilgas procesas – reikia paruošti ir juos pačius, ir kolektyvą, išgryninti šeimos vertybes, apsibrėžti atsakomybes.

Luko Balandžio nuotr.

Patiems vaikams susipažinti su tuo, ką veikia tėvas, progų netrūko. „Anksčiau „John Deere“ atidžiai tikrindavo žmones su kuriais dirba, dalis vadovų dalyvaudavo ir šeimos vakarienėse. Tai irgi buvo viena iš vietų, kur jie galėjo susipažinti su mūsų veikla. Taip pat, kai turėjome ūkį, nusiveždavau juos jo apžiūrėti. Ūkį pardaviau, kai paklausiau vaikų ar norės tuo užsiimti. Jie atsakė, kad to nesupranta, todėl nenorės. Vaikai pasirinko žemės ūkio aptarnavimą – šiek tiek lengvesnį, bet taip pat sunkų verslą“, – sakė tėvas. 

Verslu žavėjosi nuo mažų dienų

Iš tėvo verslo valdymą perėmęs Donatas Dailidė prisimena, kad noras tapti verslininku atsirado pakankamai anksti ir jis sąmoningai ar nesąmoningai visuomet žinojo, kuo nori būti ir ką daryti. 

„Nuo pat mažų dienų verslas mane domino kaip socialinis reiškinys, kaip konkuravimo, bendravimo, bendradarbiavimo forma. Visuomet norėjau būti tarp žmonių, kurti ryšius, naujus dalykus, juos tobulinti. Kai supratau, kas man patinka, sprendimas buvo labai aiškus“, –  sakė jis.

Baigęs mokyklą, 2004 m. D.Dailidė įstojo į Vilniaus universitetą studijuoti vadybą ir verslo administravimą. Supratęs, kad nori išmokti daugiau, magistrą studijavo Londono ekonomikos mokykloje. Bestudijuodamas keletą mėnesių taip pat atliko praktiką „John Deere“ finansavimo padalinyje. Po studijų grįžęs į Lietuvą, pusmetį dirbo tarptautinėje verslo konsultavimo kompanijoje EY. 

Luko Balandžio nuotr.

Tačiau šeimos verslas perviliojo sūnų iš finansų srities. Jis prisimena pirmąjį momentą, kai reikėjo priimti pakankamai aiškų sprendimą, – tėtis sūnų informavo, kad įmonė plečiasi į Latviją ir pasiūlė prisijungti. Donatas paprašė duoti dieną laiko apsvarstyti šį pasiūlymą ir sutiko. Nuo 2010 m. trejus metus, jis, kaip pats sako, pusiau gyveno Latvijoje ir toliau mokėsi. 2013-2014 m. baigė verslo mokyklą INSEAD Singapūre ir Prancūzijoje.

Po sėkmingos veiklos Latvijoje prasidėjo pokalbiai apie kelią į tikrąjį verslo valdymo perėmimą, kol galiausiai 2014 m. D.Dailidė tapo „DOJUS Group“ generaliniu direktoriumi. 

„Tai yra pakankamai ilgas kelias. Daug domėjausi gerąja praktika - procesas kitose įmonėse trunka net iki dešimties metų. Mūsų įmonėje jis buvo pakankamai sklandus, nepaisant to, kad mes turime mažai patirties kaip tie dalykai daromi. Man pačiam vienas didžiausių iššūkių buvo nedidelė vadovavimo patirtis. Reikėjo užsitarnauti ir komandos pasitikėjimą – parodyti, kad tu esi ne tik šeimos narys, bet ir vadovas“, – prisimena jis.

D.Dailidė, kuris yra ir grupės valdybos pirmininkas, taip pat priduria, kad sentimentų priimant šį svarbų sprendimą, būta. 

„Kai tai yra tavo šeimos sukurtas verslas, rūpestis yra kitoks. Tu turi atsakomybę prieš jį sukūrusius ir prieš tuos, kam gali potencialiai jį perduoti. Girdėjau gerą posakį – šeimos versle ketvirtis yra 25 metai. Ilgalaikis verslo ir santykių kūrimas su partneriais ir klientais yra svarbiau nei ketvirčio rezultatai. Darbas su šeimos nariais turi ir privalumų, ir trūkumų. Iš vienos pusės tai yra visai kitas pasitikėjimo lygis – natūralu, nes tuos žmones pažįsti ilgiausiai gyvenime. Iš kitos pusės yra ir šeimos, ir darbinių santykių dinamika. Labai svarbu jas abi atskirti“, – pabrėžia generalinis bendrovės direktorius.

Luko Balandžio nuotr.

Nuo prabangių drabužių iki traktorių 

J.Dailidaitė-Vildžiūnienė į šeimos verslą ėjo visai kitu keliu ir pilnai į jį įsiliejo kiek daugiau nei prieš metus. Tiesa, pirmąjį 2012 m. pusmetį ji dirbo praktikante „DOJUS Agro“ finansų skyriuje. 

„Mūsų šeimoje nebuvo spaudimo, kad mes turime būtinai atsidurti šeimos versle. Mes abu su Donatu turėjome galimybę pasirinkti, kuriuo keliu norime eiti. Tėvai mus kreipė siekti išsilavinimo ir gerų mokslo rezultatų, o kurioje srityje darysime karjerą, buvo mūsų pačių sprendimas“, – sako ji. 

2008 m. Justina įstojo į Vilniaus universitetą studijuoti verslo administravimo ir vadybos, o 2012 m. išvažiavo į Milaną, kur studijavo Marangoni institute. Studijos baigtos su pagyrimu, moteris įgijo mados ir prabangos prekių vadybos magistro laipsnį. 

Kita logiška karjeros stotelė buvo pritaikyti įgytas žinias praktiškai, todėl nuo 2013 m. rudens iki prisijungimo prie šeimos verslo J. Dailidaitė-Vildžiūnienė dirbo vienoje didžiausių Lietuvoje prekybos rūbais įmonių „Apranga Group“.

Luko Balandžio nuotr.

„Tai buvo mano pačios noras išbandyti save kitoje srityje. Mados verslas buvo tai, kas mane labai domino. Šešerius metus dirbau su prabangiais prekės ženklais, kol atėjo supratimas, kad laikas prisijungti prie šeimos verslo“, – sako ji.

„John Deere“ irgi yra prabangus ženklas“ – pokalbio metu dukrą papildo linksmai nusiteikęs tėvas. Justina atsako su tuo tikrai sutinkanti.

Įmonių grupės rinkodaros direktore dirbanti moteris priduria, kad atsakomybė šeimos versle yra didesnė nei dirbant samdomą darbą –  daug didesnis malonumas dirbti tame versle, kurį tiek metų kūrė visa šeima, matant pastangas, kurias atidavė tėtis.

„Tokio verslo privalumas dar ir tas, kad įkūrėjas niekur nedingsta. Ir verslo, ir pačios darbuotojų komandos prasme tai lemia didesnį tęstinumą, pasitikėjimą, ramybę, kai visi yra kartu. Visada gali pasitarti, paklausti, padiskutuoti ir žinai, kad gausi atsakymą. Mes užaugome su „Dojumi“, taigi čia galbūt vidinis stimulas, noras, atsakomybė, kad verslui sektųsi, jis augtų. Jis yra kraujyje ir yra mūsų šeimos dalis“, – teigia J.Dailidaitė-Vildžiūnienė

Nauji laikai – naujas požiūris

Šiandien P.Dailidė yra valdybos narys, tačiau be šių pareigų verslui praktiškai nevadovauja. Vaikai yra įmonės akcininkai, dalyvauja valdybos veikloje, o tėvas kaip jis pats sako, stebi viską iš šono. „Mes su žmona galime tik stebėti ir pasidžiaugti jeigu sekasi gerai, ar išgyventi kartu, jei kažkas nepasisekė“, – sako šeimos verslo pradininkas.

Paklaustas apie įmonės valdymo skirtumus, vyriausiasis Dailidė neslepia esąs labiau autokratas. Jis teigia, kad tokį požiūrį suformavo tais laikais dominavusi verslo aplinka. „Tuo metu reikėjo greitų pokyčių ir greitų sprendimų, verslas klostėsi pakankamai dinamiškai. Nesakau, kad mes nesikalbėdavome. Esu susidūręs su komanda, kuri, kai viskas būdavo gerai, sakydavo, kad tai „mes padarėme“. Tai – nieko blogo, bet kai kildavo problemų, jie sakydavo – tu mums pasakei, ką daryti. Tai buvo nemalonus atvejis, bet taip būna gyvenime“, – prisimena įmonės įkūrėjas.

Luko Balandžio nuotr.

Šeimos versle, teigia jis, sprendimus galima priimti greičiau nei didelėse kompanijose. „DOJUS group“ turi verslo santykių ir su kitais šeimos verslais, kuriuose atsispindi panašios tendencijos. P.Dailidės nuomone, dėl to didieji kartais pradeda stagnuoti, nes sprendimų priėmimo kelias yra labai ilgas.

„Vaikai yra demokratiškesni. Bet tai yra gerai, laikas keistis, žmonės išaugo, kitaip žiūri į verslą ir į pasaulį. Supraskite, 1991-1992 m. nežinojai ką daryti, su kuo konsultuotis, su kuo kalbėtis. Tada lėmė ir asmeninė intuicija, neperkraunant kai kurių dalykų ant kitų žmonių. Reikėjo važiuoti į priekį. Aš manau, gerai, kad pasitraukiau nuo verslo, nes žinote, kai žmogui virš 60 metų nėra taip paprasta tuos santykius kurti kitaip“, – samprotauja bendrovės įkūrėjas P.Dailidė.

Verslo valdymą perėmęs sūnus pripažįsta, kad yra liberalesnis vadovas nei tėtis, tačiau taip pat priduria, kad jo vadovavimo stilių formavo ir aplinkybės. Vyras pradėjo vadovauti pakankamai jaunas, turėjo mažai patirties, gerai suprato, kad pats visko padaryti nesugebės, todėl rėmėsi stipria komanda ir pasitikėjimu.

„Džiaugiuosi vadovų komanda: čia turime seniai dirbančių patyrusių darbuotojų, iš tarptautinių kompanijų atėjusių naujų darbuotojų, mūsų komandoje yra santykinai daug moterų. Turime nuomonių įvairovę, todėl galime susidaryti pilną vaizdą“, – pavaldinius giria įpėdinis.

Savitas žemės ūkio krizių kalendorius

Žemės ūkis yra sunki, bet visais laikais labai reikalinga sritis, tad įvairios šalies ekonomiką krečiančios krizės šį sektorių dažniausiai aplenkia. Valgyti reikia visiems – paprastai žemės ūkio poreikį apibūdina „DOJAUS“ vadovai. Net ir dabar, pasaulyje siaučiant COVID-19 krizei, Dailidžių verslo ji nelabai paveikia. Savo laiku nemažai investuota į IT infrastruktūrą, todėl darbas nuotoliniu būdu „DOJAUS“ administracijai nėra didelė naujovė. Apie 70 serviso technikų gali nuvažiuoti tiesiai pas ūkininkus, darbuotis laukuose, kur išlaikyti saugią distanciją yra gerokai lengviau.

Luko Balandžio nuotr.

„DOJUS Group“ gana sėkmingai praplaukė ir per ankstesnes dvi šalį krėtusias krizes. „Sektorius yra specifinis, tačiau į krizes jis nereaguoja. Žemės ūkis sukuria apie 22 proc. Lietuvos eksporto. Kai būna kriziniai metai, žemės ūkis dažnai yra ir Lietuvos ekonomikos garvežys. O po krizių mes visuomet labai stipriai augdavome“, – prisimena P.Dailidė. 

Tiesa, šis verslas nėra atsparus savoms, unikalioms krizėms. Paskutinė jų įvyko 2017-2019 m., kai šalies ekonomika laikėsi pakankamai solidžiai. Tačiau tuo laikotarpiu derlius buvo prastas ir naujos technikos rinka krito apie 60 proc. Išsilaikyti padėjo prieš kelis metus priimti diversifikacijos sprendimai, tokie kaip technikos nuoma miškų sektoriui, kurie krentant pagrindinei rinkai leido subalansuoti finansus. Šiuo metu įmonė kuria naujus plėtros planus Vakarų šalyse. 

Įpėdiniams unikalius iššūkius teks spręsti ir ateityje, nes žemės ūkio sektorius Lietuvoje patiria daug neapibrėžtumo. Ūkiuose taip pat vyksta kartų kaita. Jaunimui žemės ūkis dažnai nėra ta profesiją, apie kurią jie svajoja, tad baiminamasi, kad ateityje gali sumažėti būtinų specialistų skaičius. 

Šakių centro atidarymas. Asmeninio archyvo nuotr.

„Reikia galvoti, kokie žmonės ateis valdyti ūkius. Juose dominuos šiuolaikinės technologijos, todėl ir dirbti turi išsilavinę žmonės. Lietuvos regionuose paruošimas labai skiriasi, o ūkininkauti ateina daugiausiai jaunuoliai iš regionų. Specialybė nėra lengva, nes atskirais atvejais nėra savaitgalių, darbo valandų, rezultatus lemia ir gamta. Aptarnavime turime tą pačią problemą – darbuotojai turi būti fanatai, mylėti tą darbą. Čia  yra specifika – jei jums servise sako, kad sutvarkys automobilį po savaitės, jūs patenkintas. Ūkininkas kombaino negali laukti nė dviejų dienų, nes jis turi tik dešimt-penkiolika dienų, per kurias reikia nuimti derlių“, – pabrėžia P.Dailidė.

Luko Balandžio nuotr.

Užtvirtinta rašalu ir giminystės ryšiais

Galbūt ateityje „DOJUI“ reikės galvoti ne tik apie tai, kas pakeis dabar dirbančius specialistus, bet ir apie tai, kam bus paliktas šis, šiandien beveik trisdešimtmetį skaičiuojantis verslas.

Brolio ir sesers duetas dar jaunas, be to, ir vaikų nė vienas kol kas neturi. Tačiau apie tai, kaip toliau vystysis verslas visa šeima galvoja jau dabar. Apie tęstinumą Dailidės kalba senokai, yra pasirašę ir šeimos konstituciją, susitarę dėl bendrų vertybių, principų, verslo veikimo.

„Esu ramus. Juodu jau dirba, principai ir vertybės sutartos ir uždokumentuotos. O kaip gyvenimas susiklostys, žinote, verslas toks dalykas. Čia bet kokia klaida gali būti lemtinga, pokytis netgi nebūtinai priklauso nuo mūsų. Kaip atsitiks, taip, bet dabar galvoti turi juodu“, – sako P.Dailidė.

Dailidžių šeima. Asmeninio archyvo nuotr.

D.Dailidė teigia, kad kol nėra atžalų, apie verslo perdavimą kalbėti ankstoka. Tačiau jis norėtų, kad tęstinumas išliktų. Jį įkvepia senų, šimtmečiais veikiančių užsienio šeimos verslų dinastijų patirtis.

„Iš savo pusės mėginsiu sukurti sąlygas pasirinkti. Sieksiu, kad nepriklausomai nuo vaikų pasirinkimo, verslas galėtų gyvuoti ir augti tiek tiesiogiai jiems dalyvaujant, tiek ne. Jeigu jie norės daryti karjerą kitoje srityje, tai irgi bus sveikintina“, – patvirtina vyras.

Justina priduria, kad viena yra techniniai dalykai, kaip šeimos vertybių aprašymas ir apsibrėžti lūkesčiai, tačiau šalia eina svarbus, bet neapčiuopiamas šeimos santykis. „Aš labai norėčiau tikėti, kad būtent su šeimos vertybių perdavimu pas mūsų vaikus atsiras noras prisidėti prie šeimos verslo. Tai turi būti natūralus noras, ne prievarta. Šeimos verslas yra didelė atsakomybė, bet be galo malonus dalykas, todėl norėčiau tikėti, kad vaikai irgi tą supras ir pajus“, – tikisi J.Dailidaitė-Vildžiūnienė.