Teksto autorius: Saulius Jakučionis

Naujasis picų karalius Jonas Karosas: svajojo tapti krepšininku JAV, bet grįžo keisti „Čili“ veidą

„Aš esu pasiruošęs dirbti tiek, kiek reikia, nes žinau, kad dirbu sau ir savo šeimai“, – savo motyvaciją aiškina prieš pusantrų metų prie didžiausio picerijų ir kitokių restoranų tinklo Lietuvoje „Čili Holdings“ vairo stojęs Jonas Karosas. Krepšininku vaikystėje svajojęs būti 31-erių Jonas yra vienas iš dviejų „Čili“ įkūrėjo Tado Karoso vaikų.

 

„Čili Holdings“

Sektorius: viešasis maitinimas

Apyvarta: Lietuvoje (konsoliduota) 2019 m. 30.3 mln. eurų

Darbuotojų skaičius: Lietuvoje 540

Įkurta: 1997

Įkūrėjas: Tadas Karosas

Jonas Karosas

Amžius: 31

Išsilavinimas: Tarptautinio verslo bakalauro studijos Florida International University (JAV)

Pirmos pareigos šeimos versle: Marketingo ir verslo vystymo vadovas

Vadovavimą verslui perėmė: 2019 metais

Laisvalaikis: sportas, knygos, kelionės

 

J.Karosas „Čili Holdings“ generaliniu direktoriumi tapo 2019 metų vasarą. Porą metų iki to jis dirbo plėtros ir rinkodaros vadovu. Vis dėlto didesnę dalį gyvenimo J.Karosui su „Čili“ neteko turi nieko bendra bendra – beveik dešimt metų praleido Amerikoje mokydamasis ir žaisdamas krepšinį, o sugrįžęs dirbo ir sandėlyje, ir kitus darbus.

Šeimoje pokalbių apie verslo perėmimą nebuvę jokių, todėl ir tėvo pasiūlymas Jonui vadovauti picerijų tinklui buvo netikėtas.

„Atsimenu, tėvas atėjo, iškėlė kelias sąlygas ir sako: pabandyk. Netgi turėjau kelių mėnesių bandomąjį laikotarpį“, – pasakoja J.Karosas.

Jis prisimena ir bijojęs, ir nebuvęs užtikrintas savimi – įmonėje buvo gausu vyresnių ir labiau patyrusių kolegų. Prieš pradedant vadovauti „Čili“ restoranų tinklui visa koja, įpėdiniui teko įtikinti tėvą nauja įmonės vizija ir konkrečiais būsimaisiais darbais.

J.Karosas teigia, kad iš pradžių tėvas atidžiau stebėjo, kaip sekasi vykdyti projektus, klausinėjo kitų, kaip sūnui einasi. Vis dėlto galiausiai T.Karosas paleido vadeles, nors ir liko „Čili Holdings“ valdybos pirmininku ir vieninteliu akcininku.

Žygimanto Gedvilos nuotr.

Apie tai pasakojame todėl, kad Lietuvoje prie didžiųjų įmonių vairo pastaraisiais metais stoja antroji verslininkų karta, perimanti šeimos verslų valdymą iš juos įkūrusių tėvų.

Siekdamas atskleisti, kokių pokyčių atneš antroji karta ir kaip keisis Lietuvos verslo veidas, 15min portalas tęsia straipsnių ciklą „Verslo dinastijos: įpėdiniai“.

„Būdavau nuleistas ant žemės“

Picerijų tinklą sukūręs T.Karosas visuomet buvo turtingiausių lietuvių sąrašuose nuo tada, kai šie pradėti sudarinėti. Vis dėlto jo vaikams ragauti „auksinio jaunimo“ gyvenimo būdo neteko.

„Žinai, kai žmonės auga neturėdami pinigų, jie visai kitaip juos vertina. Toks yra mano tėvas. Gyvenime su juo nesu skridęs pirma klase ar gyvenęs penkių žvaigždučių viešbutyje“, – pasakoja J.Karosas.

Jis prisimena, kad augdamas visada turėjo tam tikram laikotarpiui nustatytą biudžetą, kurį peržengęs daugiau pinigų nebegaudavo. Vaikystėje viskas buvo dar paprasčiau – penki litai maistui mokykloje, po pamokų – pietūs namuose, o vykstant į krepšinio treniruotę Šarūno Marčiulionio krepšinio mokykloje – keliasdešimt centų bilietėliui viešuoju transportu. Ir viskas.

Būdamas 14-os J.Karosas išvyko mokytis į sportinę internatinę mokyklą Jungtinėse Valstijose, kur lankė krepšinį ir įgijo vidurinį išsilavinimą.

Asmeninio archyvo nuotr.

Būdamas ten iš šeimos jis taip pat gaudavo tam tikrą sumą pinigų, bet ne tokią didelę, kad leistų sau išlaidauti. Gyvenant JAV „Čili“ įpėdiniui teko pačiam išmokti gamintis maistą, skalbtis ar pasikeisti patalynę.

Tuos kelerius metus J.Karoso gyvenimas virė bendrabutyje su itin griežtomis taisyklėmis, kasdien paklota lova ir sutvarkyta buitimi, dviem treniruotėmis per dieną ir bausmėmis, jeigu sugalvotum nesilaikyti režimo. Kaip prisimena J.Karosas – visa tai puikiai išmušė visus „paaugliškus bajerius“.

„Visada nuo mažens tėvas mus auklėjo, kad nebūtų kažkokių nesąmonių, manymo, jog esi geresnis už kitą. Jeigu tokių minčių ir buvo – būdavau nuleistas ant žemės tiesiai šviesiai, – sako „Čili“ vadovas. – O užsienyje mano pavardė apskritai nieko nereiškia. Jų mastais turbūt mūsų šeima netgi nėra labai turtinga.“

Amerikoje J.Karosas gyveno iki 22-ejų, kol pabaigė tarptautinio verslo studijas Floridos tarptautiniame universitete. Panašiu metu jam ir teko pasirinkti tarp krepšininko ar kitokios karjeros. Supratęs, kad nebus antrasis Šarūnas Jasikevičius arba Šarūnas Marčiulionis, o žaisti žemesniame lygyje nenorėjęs, J.Karosas pasirinko kitą kelią.

„Dešimties metų darbas“

Grįžęs į Lietuvą J.Karosas įsidarbino el. parduotuvėje Pigu.lt, kurios bendraturtis buvo ir tėvas. Pradėjęs nuo sandėlio darbuotojo, vėliau dirbo klientų aptarnavimo srityje, dar vėliau tapo atsakingas už įmonės rinkodarą.

Be kitų dalykų, J.Karosas taip pat kūrė technologijų verslą Pietų Afrikos Respublikoje – sukūrė programėlę, kuri leidžia nuolaidų kuponais susigrąžinti dalį parduotuvėse išleistų pinigų.

„Viskas augo palaipsniui. Nieko nebuvo duota, nebuvo taip, kad grįžau iš Amerikos turėdamas krūvą pinigų ir tapau vadovu. Tai buvo dešimties metų darbas“, – kalbėjo „Čili“ įpėdinis.

„Čili Holdings“ iš pradžių jis įsidarbino plėtros ir rinkodaros vadovu, tačiau jau tada jo darbo laukas viršijo pareigybės atsakomybes – dirbo valdyboje, kartu su tėvu dalyvaudavo dalykiniuose susitikimuose.

Asmeninio archyvo nuotr.

Vis dėlto ir tada jis tikina aiškiai nesupratęs, ar tai jau galima laikyti ruošimu perimti įmonę.

„Visa tai visada atrodė taip toli. Visada kalbėjome vienu žingsniu į priekį ir niekada nieko nebuvo žadama. Juo labiau kad visada galvojau imtis savo verslo“, – atskleidžia J.Karosas.

Jis tvirtina, kad ir dabar nepriima savo pareigų kaip duotybės, nors kartais verslo perdavimas vaikams atrodo savaime suprantamas pasirinkimas. Anot jo, jeigu verslininkui išties rūpi įmonė ir jos ateitis, jis ieškos geriausio įmanomo vadovo.

„Tikras verslininkas pirma žiūri įmonės, o ne vaiko. Jis nebūtų atidavęs „Čili“ bet kam, juo labiau kad yra ir mano sesė, ir dėdė, ir pusbrolių“, – teigia „Čili Holdings“ vadovas.

„Kokybė, kokybė ir dar kartą kokybė“

Picų karaliumi vadinamas T.Karosas iš esmės buvo picerijų pradininkas Lietuvoje ir neprašovė –veiklos pradžioje prie „Čili picos“ restoranų eilės kartais rikiuodavosi net už lauko durų.

Jo įpėdinis Jonas ėmėsi vadovavimo „Čili“ jau kitokiais laikais, kai picerijų šlovė buvo likusi praeityje – konkurencija ir pakitusios klientų patirtys reikalavo kilstelti kartelę, o pati įmonė buvo sudėtingoje padėtyje. T.Karosas buvo atitrūkęs nuo verslo ir kurį laiką gyveno Pietų Afrikoje.

„Eini į tokią nežinomybę. Atrodo, esi jaunas, patirties trūksta, bet gyvenimas priverčia eiti ir daryti. Aišku, bijojau, pirmi pusė metų tikrai buvo sudėtingi, bet su laiku įsivažiuoji“, – tvirtina „Čili“ įpėdinis.

Žygimanto Gedvilos nuotr.

Picerijų tinklas tarp dalies vartotojų kurį laiką buvo praradęs reputaciją kaip kokybiško maisto gamintojas. J.Karosas tvirtino tai puikiai supratęs ir pirmiausia siekęs į restoranus „įnešti daugiau šeimyniškumo ir meilės“.

Jam vadovaujant imtasi atnaujinti restoranų interjerą, maistui naudoti brangesnius produktus iš Lietuvos, o ne kaimyninės Lenkijos.

„Užėjęs į restoraną iš karto pajunti, ar jis turi šeimininką, ar ne. Norėjau, kad tas jausmas būtų“, – sako verslininkas.

„Samdomam vadovui turbūt būtų sunku priimti tokius sprendimus, kaip pakeisti pigesnį sūrį į brangesnį, nes tokiame versle tai iš karto kerta per rezultatus – ir stipriai. Bet aš žiūriu trejus, penkerius, dešimt, dvidešimt metų į priekį“, – priduria jis.

„Kiekvienam žingsnyje visiems sakau – kokybė, kokybė ir dar kartą kokybė. Tai principinė, ne suvaidinta nuostata“, – teigia J.Karosas.

Anot jo, būtent tai leido pasiekti, kad „Čili“ apyvarta 2018 ir 2019 metais augtų maždaug po 20 proc., kai rinka augo maždaug 6-iais.

Irmanto Gelūno nuotr.

Kurtas pasitikėjimas – šuniui ant uodegos

Akivaizdu, kad pasiekti tokio pat lygio įmonei 2020 metais nepavyko. Smogus koronaviruso pandemijai maitinimo sektorius buvo tarp nukentėjusių labiausiai.

„2008 metais, kai atrodė baisiausia krizė, „Čili“ apyvarta krito 30 proc. ir visiems atrodė pasaulio pabaiga. O dabar per dieną apyvartos liko lygiai nulis. Pačiuose blogiausiuose variantuose, kai darėm stress testus (darbo nepalankiausiomis sąlygomis bandymus – 15min), to netgi nebuvome numatę“, – pirmąjį karantiną prisimena J.Karosas.

Pasak jo, kadangi sausis ir vasaris yra blogiausi mėnesiai maitinimo versle, paprastai jie būna skiriami investicijoms. 2020 metų pradžioje „Čili“ investavo į restoranų atnaujinimą ir išnaudojo turėtą finansinę pagalvę, be to, prieš pat pandemiją milijoną eurų išleido greit gendantiems produktams įsigyti.

Net ir pandemijai pasiekus Lietuvą J.Karosas nesitikėjo tokio greito šalies ir ekonomikos uždarymo, koronavirusu susirgus vos keliems šalies gyventojams.

„Tai buvo krizė, kurios netgi valstybės nenumatė. Kaip mes galėjome tai numatyti“, – prataria „Čili Holdings“ vadovas.

Žygimanto Gedvilos nuotr.

Prasidėjus krizei, „Čili“ netruko sukelti pasipiktinimo netgi tarp politikų, kai neišmokėjo atlyginimų darbuotojams už vasarį ir kovą bei sustabdė įsipareigojimų vykdymą tiekėjams.

99 proc. restoranų tinklo darbuotojų buvo išleisti į prastovas, likę gamino maistą išsinešimui, tačiau tai negelbėjo.

J.Karosas teigia, kad didžiausias galvos skausmas per pandemiją buvo restoranų darbuotojai.

„Kai atėjau, žmonėms sakiau, kad esu iš naujos kartos, dirbsiu kitaip, mano požiūris į darbuotojus bus kitoks, bet tada įvyksta tokie dalykai, kurie griauna visas iki tol dėtas pastangas įgyti pasitikėjimą, pakeisti požiūrį į darbdavį.

Tačiau tokie dalykai įvyksta. Žiūri į banko sąskaitą ir matai, kad algų iš ko mokėti nėra, bankai neskolina, netgi savo buto taip greitai neparduosi. Atsiduri situacijoje, kai negali dirbti, kad tas algas išmokėtum, bet paimti pinigų taip pat nėra iš kur“, – padėtyje be išeities pernai buvo pasijutęs „Čili“ įpėdinis.

Pasak jo, per pandemiją buvo ne viena ir ne dvi akimirkos, kai atrodė, jog išbristi iš pelkės nepavyks.

„Ta koronaviruso krizė kaip amerikietiški kalneliai, vieną savaitę prezidentas (Gitanas Nausėda – 15min) sako verslui, išlaikykite darbuotojus, pasirūpinsime, o po savaitės išeina premjeras (Saulius Skvernelis – 15min) ir sako, kad su verslu turbūt kažkas blogai, jeigu negali truputį užsidarę pabūti“, – prisimena J.Karosas.

„Verslo ateitis labai priklausė nuo to, ar politikai išpildys pažadus. Pirmą kartą jaučiau, kad tai priklauso ne nuo manęs ar kolegų“, – pridūrė antrosios kartos verslininkas.

Žygimanto Gedvilos nuotr.

„Jokio š*** malimo“

J.Karoso sesė Goda taip pat įsitraukusi į „Čili“ valdymą – ji yra „Čili Holdings“ valdybos narė, tačiau nemažą dalį laiko praleidžia Madride, Ispanijoje.

Pasak įmonės vadovo, šeimoje niekad nekildavo ginčų, kaip atžalos versle pasidalins atsakomybėmis.

„Godą labiau traukia ne pats verslas sunkiąja prasme, o emocinė to reikalo pusė. Aš daugiau esu tas, kuris Excel’į gali atsidaryti, skaičius paanalizuoti, pavadybinti žmones. O Goda yra daugiau menininkė – restoranų interjeras, patiekalai. Labai gerai vienas kitą papildom“, – mano J.Karosas.

Jono Karoso sesė Goda. Asmeninio archyvo nuotr.

Valandą trukusiame interviu J.Karosas ilgiausiai galvojo, kaip atsakyti į klausimą, kokias savybes versle perėmė iš tėvo, o ką daro kitaip.

Jis ir dabar sako paklausiantis tėvo patarimo, nors T.Karosas kasdieniuose verslo reikaluose aktyviai nebedalyvauja.

„Esame labai kategoriški ir turime tą „jokio š*** malimo mentalitetą – norime matyti rezultatus, o ne kalbas. To labiausiai iš jo išmokau“, – tvirtina J.Karosas.

Jis mano nuo tėvo besiskiriantis tuo, kad šis labiau yra vizionierius. Tuo tarpu J.Karosas sako esantis tas, kuris idėjas gali paversti realybe.

Žygimanto Gedvilos nuotr.

„Esu karys ant žemės. Aš executinu gerai, galiu sužiūrėti detales, paskirstyti darbus ir atsakomybes“, – teigia „Čili“ vadovas.

Beje, jo tėvas 2016 metais buvo nuteistas už bankroto administratoriaus papirkimą, nuosprendis buvo patvirtintas ir Lietuvos Aukščiausiajame Teisme.

J.Karosas teigia į šią istoriją siekiantis nesigilinti, tačiau iki šiol tiki tėvo nekaltumu.

„Mano tėtis iki šiol sako, kad taip nebuvo. Aš tuo tikiu, bet tam tikra prasme čia ne tikėjimo klausimas – esu šališkas, nes tai mano tėvas ir aš jį palaikysiu, kad ir koks jis bebūtų“, – sako pašnekovas.

Juo labiau, anot J.Karoso, praėjo laikai, kai jį tapatino su tėvu.

„Jau gana ilgai dirbu ir su laiku žmonės pamato, koks aš esu, ar manimi galima pasitikėti, ar aš geras vadovas. Aš tą užsitarnauju savo darbu ir savo pavyzdžiu, o ne pavarde“, – tvirtina verslininkas.

Asmeninio archyvo nuotr.

„Visos šeimos reikalas“

Anot J.Karoso, siekiant idealaus verslo perdavimo būtini trys dalykai. Pirma, įpėdinis reikėtų būti pradirbęs tame versle visose įmanomose darbinėse pozicijose.

„Ten dirba žmonės, kurie daro „Čili“ ar bet kokį kitą verslą sėkmingą. Tai padeda pamatyti tų žmonių problemas ir procesus. Sėdėdamas biure gali svajoti vieną, bet realybė būna kitokia“, – sako jis.

Antras dalykas, svarbu sklandus darbų perdavimas, ko J.Karosas sakė nepatyręs, nes ankstesnis „Čili Holdings“ vadovas įmonę paliko ne itin maloniomis aplinkybėmis.

Trečia, anot J.Karoso, įpėdiniui reikalinga vadovavimo patirtis, kad ir žemesniame lygyje.

„Aš galbūt ir nebuvau vadovas, bet mane tėvas daug kur vežiodavosi kartu, imdavo į pokalbius. Galėjau matyti, kaip atrodė vadovavimas, uždavinių kėlimas, sprendimų priėmimas ir jų komunikacija. Tai galbūt nebuvo tiesioginis ruošimas perimti pareigas, bet tai buvo daroma tam, kad tobulėčiau kaip žmogus ir kaip darbuotojas“, – teigia „Čili Holdings“ vadovas.

Asmeninio archyvo nuotr.

Pasak jo, verslo perdavimo vaikams pagrindinis privalumas yra tas, jog motyvuotas įpėdinis bus pasirengęs įmonei atiduoti „120 procentų“.

„Aš esu pasiruošęs dirbti tiek, kiek reikia, nes žinau, kad dirbu sau ir savo šeimai. Suprantu, kad jeigu to nepadarysiu, šeima gali neturėti pinigų. Tai yra ne tik mano reikalas, tai yra visos šeimos reikalas. Be to, kai esi šeimos žmogus, tavo sprendimai niekam nekelia klausimų dėl paslėptų motyvų“, – sako „Čili“ įpėdinis.

Šiuo metu su ilgamete gyvenimo drauge gyvenantis J.Karosas vaikų dar neturi, tačiau turi gana aiškų atsakymą, ar skatintų savo atžalą perimti šeimos verslą.

„Aš savo vaikams linkėčiau daryti tai, ką jie nori, o ne tai, ką jiems pasakysiu, – įsitikinęs J.Karosas. – Jeigu jie norės dirbti „Čili“, puiku, tegu būna. Jeigu ne – irgi super. Aš tik paskatinsiu.“