Teksto autorius: Viktorija Karsokaitė

Iš užsienio sugrįžti į šeimos verslą „Eikos“ vadovą Domą Dargį paskatino 2008 metų krizė

Kai Lietuvai atkūrus nepriklausomybę verslininkas Robertas Dargis kūrė statybų bendrovę „Eika“, jo sūnui Domui Dargiui buvo tik 8 metai. Praeito amžiaus paskutiniame dešimtmetyje minčių, kad įmonė galėtų išaugti iki tokio lygio, kad reikės galvoti apie jos perdavimą kitai kartai, verslo pradininkui dar nekildavo. Spaudimo iš tėvų perimti įmonės valdymą sakosi nejutęs ir prieš septynerius metus „Eikos“ vadovu tapęs D.Dargis, kurį iš užsienio sugrįžti į tėčio įkurtą įmonę paskatino 2008 metų krizė.

 

„Eika“

Sektorius: statyba, nekilnojamojo turto nuoma bei paslaugų teikimas

Apyvarta (konsoliduota): 2019 m. 94,71 mln. eurų

Darbuotojų skaičius: 247

Įkurta: 1992

Įkūrėjas: Robertas Dargis

Domas Dargis

Amžius: 36 metai

Išsilavinimas: verslo vadybos bakalauro studijos King's College London (Jungtinė Karalystė), NT magistras Reading University (Jungtinė Karalystė)

Pirmos pareigos šeimos versle: plėtros direktorius

Vadovavimą verslui perėmė: 2014 metais

Laisvalaikis: istorija, technologijos

 

Lietuvoje prie didžiųjų įmonių vairo pastaraisiais metais stoja antroji verslininkų karta, perimanti šeimos verslų valdymą iš juos įkūrusių tėvų. Siekdamas atskleisti, kokių pokyčių atneš antroji karta ir kaip keisis Lietuvos verslo veidas, 15min portalas pradeda naują straipsnių ciklą „Verslo dinastijos: įpėdiniai“.

Pirmasis mūsų pašnekovas – 36 metų nekilnojamojo turto plėtros bendrovės „Eika“ generalinis direktorius Domas Dargis, kuris prieš septynerius metus perėmė šeimos verslo vadovavimą iš savo tėvo, verslo pradininko, Roberto Dargio.

Luko Balandžio nuotr.

Nors, kaip pats tikina, apie vadovavimą šeimos verslui jis negalvojo, būsimas įpėdinis buvo ruošiamas pagal visas tarptautinių ekspertų rekomendacijas: įmonę iš vidaus pažinojo nuo mažų dienų, nes paauglystėje vasaromis čia dirbdavo įvairius nekvalifikuotus darbus, nuo 16-os metų mokėsi užsienyje, o pabaigęs verslo vadybos studijas, kurias vietoj istorijos patarė rinktis tėvai, dirbo užsienio kompanijoje, kur įgijo tarptautinės patirties.

Apie verslo perėmimą D.Dargis nesvarstė iki 2008 metų krizės. Tačiau tuomet „Eikoje“ atsilaisvinusios plėtros direktoriaus pareigos, o Londone prasidėjusi nekilnojamojo turto rinkos stagnacija, paskatino Robertą Dargį pradėti kalbas su vyriausiuoju sūnumi apie darbą šeimos versle, o būsimą „Eikos“ vadovą įtikino susikrauti daiktus ir sugrįžti į Lietuvą.

„Buvau nusiteikęs bet kokiam Domo atsakymui. Sakiau, arba pasirenki būti Didžiojoje Britanijoje, arba, jei matai, kad tau įdomu tai, ką aš čia darau, grįžk, pasidarbuosime kokius 5 metus kartu ir po to galiu atsitraukti. Perimk ir varyk į priekį“, – prisimena nekilnojamojo turto verslo pradininkas.

D.Dargis pasirinko antrąjį kelią, o tėtis duotą pažadą ištesėjo. 2014 metais, po 21 metų vadovavimo įmonei „Eika“, generalinio direktoriaus pareigas R.Dargis perleido savo vyriausiam sūnui. Kalbėdamas su 15min D.Dargis atskleidė, kokius didžiausius iššūkius 2008 metais teko įveikti Lietuvoje kilus neregėtai krizei, ką reiškia stoti prie įmonės vairo, kai dauguma kitų vadovų už tave vyresni ir įpratę tartis su verslo įkūrėju, kokių pokyčių įnešė bendrovėje ir kokiose kitose srityse, be NT plėtros, dar mato „Eikos“ ateitį.

Luko Balandžio nuotr.

Nuo kankorėžių rinkimo prie namų iki darbo parduotuvėje

Dažnas įsivaizduoja, kad verslininkų vaikams pinigai tiesiog brukami į rankas, o kiekvienas jų įgeidis tuoj pat išpildomas. Tačiau D.Domas savo vaikystę pamena kiek kitaip – tiek jis, tiek dvi jo jaunesnės seserys labai anksti pradėjo suprasti pinigų vertę, o prie to prisidėjo ir griežtas tėvų auklėjimas.

„Gyvenome name, kurio kieme augo pušynas. Man su seserimi buvo liepta rinkti kankorėžius, nes nuo jų labai greitai atšimpa žoliapjovė. Turėjome ir už kibirą nustatytą tarifą. Prasikeikdavome, nes jų buvo labai daug, o praūžus stipriam vėjui – ir vėl iš naujo tas pats darbas. Tokie buvo pirmieji mūsų uždarbiai. Neatsimenu, kiek gaudavome, bet nedaug“, – prisimena antrosios kartos verslininkas.

Galimybė užsidirbti viliojo jaunąjį verslininką, todėl būdamas maždaug 10-ies metų ėmėsi organizuoti loterijas šeimos draugams.

„Kai būdavo koks didesnis renginys namuose, po 50 centų pardavinėdavau bilietus. Atvykę svečiai juos pirkdavo – vieni laimėdavo, kiti ne. Bet aš laimėdavau visada, nes loterijos organizatorius visada į pliusą išeina. Visai sėkmingas buvo mano verslas“, – prisiminęs pirmojo verslo idėją juokėsi D.Dargis.

Vėliau, jau būdamas paauglys, jis kelias vasaras praleido „Eikos“ statybinių prekių parduotuvėje sostinės Savanorių prospekte, kur teko tiek plytelių paletes nešioti, tiek kompiuteriu programuoti dažų spalvas.

„Domas ėjo dirbti paprasčiausius darbus, užsidirbdavo pinigų savo reikmėms. Bet svarbiausia buvo ne pinigai, o tai, kad suprastų, kaip atsiranda pridėtinė vertė, kaip uždirbamas atlyginimas. Visą vasarą dirbdavo, nebuvo tėvų išlaikomas“, – 15min pasakojo R.Dargis.

Luko Balandžio nuotr.

Užkietėjęs introvertas dešimtukininkas

Noras siekti tikslų persikėlė ir į mokyklos suolą, nes save D.Dargis prisimena kaip užsispyrusį dešimtukininką. Beje, už nugaros tėvai nestovėdavo ir kasdien pažymių knygelės netikrindavo – jis pats buvo įsitikinęs, kad reikia gerai mokytis.

„Man pačiam buvo labai svarbu gerai mokytis, išsikėliau asmeninį iššūkį būti pirmūnu. Aišku, nebuvau dėl to labai populiarus mokykloje ir jautėsi daug priešiškumo iš klasės. Bet man patiko gauti gerus pažymius, juos rinkdavau ir rodydavau tėvams“, – pasakoja NT verslo valdymą perėmęs įpėdinis.

Aukščiausiais pažymiais baigęs Lietuvoje 9 klases išvažiavo mokytis į Didžiosios Britanijos privačią mokyklą. 16-metis ne tik vienas išvyko į svetimą šalį, mokėsi svetima kalba, bet dar ir peršoko per vieną klasę – aplenkęs dešimtą klasę iškart pradėjo mokytis 11-oje. Kodėl? Jis pats pasakojo, kad Lietuvoje jam tapo per lengva.

„Gal ir klaida buvo, bet, iš kitos pusės, po visko jautėsi toks pasitenkinimas, kad išplaukiau. Buvo žiauriai sunku, mokslo lygis labai aukštas, viskas anglų kalba. Lietuvoje anglų kalbos moko tam, kad susikalbėtum, o ne sugebėtum spręsti algebrą, lygtis, fizikos dėsnius ar studijuoti Šekspyrą“, – prisiminęs sunkumus D.Dargis prasitaria, kad vienu metu net kilo noras viską mesti.

Tiesa, jo tėvas pamena, kad Domas besimokydamas Lietuvoje buvo gana introvertiškas, nesileisdavo į ilgas kalbas ir diskusijas su bendraklasiais. Tai pasikeitė jam išvažiavus mokytis į Didžiąją Britaniją.

Luko Balandžio nuotr.

„Labai gerai pamenu, nes man tai, pozityvia prasme, kėlė nuostabą. Jis tapo kalbus, atviras, bendraujantis su žmonėmis, ne tik su klasiokais. Atsimenu išleistuvių dienas – jis su visais dėstytojais, vaikų tėvais bendravo kaip žuvis vandeny. Man buvo labai įdomu, kad taip žmogus pasikeitė“, – prisiminė R.Dargis.

Istoriją iškeitė į verslo vadybą

Nors D.Dargiui visada patiko finansai, fizika ir istorija, kurią jis ir norėjo studijuoti, tokiam pasirinkimui pasipriešino tėvai, linkėję vyriausiai atžalai labiau praktiškos profesijos.

Tad tėvų patartas rinktis profesiją, kurią galėtų geriau pritaikyti gyvenime, būsimasis įpėdinis pradėjo studijuoti verslo vadybą King's College London universitete. Vėliau neakivaizdžiai baigė nekilnojamojo turto vadybos studijas.

Dar studijuodamas jis susitarė su nekilnojamojo turto įmone, kad šeštadieniais pas juos atliks užduočių: skaičiuodavo verslo planus, vertino pinigų srautus. O po studijų įsidarbino vienoje didžiausių nekilnojamojo turto konsultacijų bendrovių Londone „Cushman&Wakefield“, kur trejus metus dirbo su didžiulėmis investicijomis.

„Verslo planai būdavo po milijardą svarų, o pakeitus kokią nors prielaidą, pelno uždirbama plius 50 mln. svarų. Labai žavėjo, kad maži dalykai gali daryti didelę įtaką“, – aiškino jis.

D.Dargis tikino tuomet nesiruošęs įsilieti į tėčio verslą ar jį perimti, tačiau jį domino nekilnojamojo turto ir statybų verslas, o dirbant Londono įmonėje tai pavyko suderinti ir su kita aistra – finansais.

Noras keisti miestus

Kas taip traukė D.Dargį prie nekilnojamojo turto? Antros kartos Lietuvos verslininkas prisimena kelis momentus, palikusius tokį didelį įspūdį, jog NT tapo artima širdžiai sritimi. Pirmasis – „Eikos“ biurų „dvynių“ vystymas Goštauto gatvėje. Šie du pastatai, kartu su „Hanner“ pastatu Konstitucijos pr., buvo pirmieji modernūs dangoraižiai sostinėje.

„Man kilo toks pasididžiavimas, kad statome tokius bokštus, kad mūsų šeima keičia miestą, kad dėl mūsų miestas bus visiškai kitoks“, – prisimena D.Dargis.

Luko Balandžio nuotr.

Antrasis pasididžiavimą sukėlęs objektas – „Eikos“ ir „Achemos“ bendras projektas Klaipėdoje „Jūros vartai“.

„Tada pagalvojau, kad jeigu dirbčiau „Eikoje“, galėčiau kurti kvartalus, labai svarbias miesto dalis – tarsi mini miestus mieste“, – mintis tapti svarbiu miesto veido kūrėju suviliojo būsimą įpėdinį.

Galiausiai dirbant Didžiojoje Britanijoje jam teko prisidėti prie Liverpulio miesto centrinės dalies petvarkymo: buvo suformuotos naujos gatvės, viešosios erdvės, parkai. Miestas pasikeitė neatpažįstamai.

„Galimybė daryti įtaką tam, kaip gyvens žmonės, tikrai labai žavi. Kai galų gale priėjome prie „Live square“ projekto sostinėje, man pačiam buvo didelis šansas pasireikšti ir iš tikrųjų prisidėti prie miesto kūrimo. Gal čia ir buvo svajonių išsipildymas, padaryti projektą pagrindinėje, svarbiausioje miesto gatvėje“, – teigia verslininkas.

Į Lietuvą parvedė krizė

Galbūt D.Dargis Londone būtų ir įleidęs šaknis, tačiau visus planus aukštyn kojom apvertė 2008-ųjų pavasaris, kai Didžiojoje Britanijoje išryškėjo pirmosios krizės šmėklos, o visas nekilnojamojo turto sektorius staiga stojo: nevyko sandoriai, niekas nebeinvestavo, pradėjo brangti pinigai ir palūkanos.

Jau 2008-ųjų kovą D.Dargis prisimena Londone nebeturėjęs, ką veikti, o tas labai vargino psichologiškai. Lietuvoje tuo metu gyvenimas dar virė sparčiu tempu: kilo butų ir sklypų kainos, svarstytos įvairios investicijų alternatyvos.

Tuomet ir prasidėjo D.Dargio kalbos su tėvais apie ateitį. Galiausiai įmonė, kurioje būsimas šeimos verslo įpėdinis dirbo, pasiūlė jam išeiti iš darbo išmokėdama dosnią išeitinę, už kurią jis dar pusę metų pakeliavo.

Luko Balandžio nuotr.

D.Dargis aiškina, kad jo niekas nevertė grįžti į Lietuvą ir imtis šeimos verslo – tėvui tiesiog buvo svarbu žinoti principinį sūnaus apsisprendimą.

„Taip sutapo, kad aš neturėjau, ką veikti, nes Anglijoje nekilnojamojo turto rinka buvo sustojusi. Jei būčiau norėjęs tęsti karjerą, turbūt būtų reikėję važiuoti į kitą šalį, kur dar kažkas vyko. Arba keisti sritį. Tiesiog buvo tinkamas laikas. Aišku, nesitikėjau to, kas įvyko Lietuvoje“, – aiškino jis.

R.Dargis pasakojo, kad mintis apie vyriausiojo sūnaus galimą įsiliejimą į verslą kilo pradėjus matyti „tam tikrus kontūrus“, o 2008 metais pradėtos ir konkretesnės kalbos apie jo ateitį.

„Buvau nusiteikęs bet kokiam jo atsakymui. Sakiau, arba pasirenki būti Didžiojoje Britanijoje ir aš suprasiu, kad viskas gerai, paišai savo trajektoriją jau kitoje šalyje, arba, jei matai, kad tau įdomu tai, ką aš čia darau, grįžk, pasidarbuosime kokius 5 metus kartu ir po to galiu atsitraukti. Perimk ir varyk į priekį. Domas pasirinko būtent šią trajektoriją“, – prisiminė nekilnojamojo turto verslo pradininkas.

Nuo plėtros iki išgyvenimo – tik vienas žingsnis

2008-ųjų rugsėjo pabaigoje D.Dargis turėjo prisijungti prie „Eikos“ ir planuoti jos plėtrą bei ieškoti investicijų. Tačiau vos jam pradėjus eiti naujas pareigas, JAV bankrutavo „Lehman Brothers“ bankas, po kurio žemyn ėmė ristis viso pasaulio nekilnojamojo turto ir finansų rinkos.

Pirmosios dvi D.Dargio darbo savaitės dabar atrodo kaip tikrų tikriausias siaubo filmas. Jis pasakojo, kad iškart po „Lehman brothers“ bankroto pradėjo reaguoti ir Lietuvos komerciniai bankai, iki tol siūlę maždaug 0,5–0,6 proc. būsto paskolų maržas. Staiga vienas bankas savo palūkanų maržą pakėlė iki 2 proc., o vėliau ir kitos kredito įstaigos kasdien pradėjo keisti skolinimo politiką.

„Vienas bankas būsto kreditui, kuris, atrodo, yra saugiausias produktas, maržą buvo pakėlęs iki 4 proc. Tada supratau, kad viskas – banga atsirito ir iki mūsų“, – sunkias dienas prisimena D.Dargis.

Vidmanto Balkūno nuotr.

Po dviejų savaičių Lietuvoje sustojo visa būsto rinka, tačiau įmonės, kaip ir pirkėjų, bankai ramybėje nepaliko. Tuo metu įmonę smarkiai gelbėjo jos komercinis portfelis – biurai ir prekybos centras, kurie buvo išlaikę stabilų nuomininkų srautą.

„Dengėme savo būsto paskolas iš biurų nuomos. Po to pardavėme „Achemai“ „Jūros vartų“ projekto akcijas, šiek tiek pinigėlių gavome. Bet buvo labai sunkus laikas. „Eikoje“ tuo metu dirbo apie 100 žmonių, o po pusės metų liko 35. Tikrai buvo labai nelengva, sustojo visi projektai, darėme tik užbaigimus“, – pasakojo verslininkas.

Ironiška, bet tuo metu „Eika“ buvo rinkos lyderė – per metus pardavė penktadalį butų Vilniaus rinkoje. Tiesa, lengva būti lyderiu, kai 5 sandoriai per mėnesį, jau reiškia sėkmę. Galiausiai kompanija ant kojų pradėjo stotis 2010 metais ir vėl planuoti naujas statybas.

Ar būtų D.Dargis grįžęs ir pradėjęs dirbti šeimos įmonėje, jei būtų žinojęs apie laukiančią krizę? Vyras tikino nė kiek nesigailintis, nes jam šis laikotarpis buvo labai įdomus. Be to, jis mano, kad šie iššūkiai padarė didelę įtaką tam, kad jis galiausiai tapo „Eikos“ vadovu.

„Tas laikotarpis mane tikrai sustiprino ir užaugino. Be to, tapimas vadovu buvo daug sklandesnis ir nebuvo likę klausimų, nerimo. Jeigu, sakykim, nebūtų tos krizės, o man būtų sakę: „Domai, padirbėjai plėtros vadovu, būk „Eikos“ direktoriumi“, klausimas, ar mano patirtis būtų pakankama be jokių sunkumų, sklandžiai pereiti ir neprasitestavus vadovauti žmonėms“, – abejojo antros kartos verslininkas.

Būtent krizė ir paruošė jį įmonės perėmimui, mano D.Dargis. Jam kartu su tėčiu Robertu teko gelbėti įmonę, derėtis su bankais bei atleidinėti darbuotojus.

„Pavyzdžio sėmiausi matydamas, kaip tėtis dirba – jis pasakydavo, kaip darytų“, – prisimena įpėdinis.

D.Dargis kalbėdamas su žurnalistais dažnai pabrėžia, kad jam pasitikėjimas buvo duotas avansu. Ką tai reiškia?

„Buvo suteikti dideli įgaliojimai ir tikrai daug svarbių sprendimų, pasirašiau didelių sutarčių. Netikrindavo, neskaitydavo dokumentų, vadinasi, pasitikėjo, kad aš profesionaliai atliksiu savo pareigas“, – įsitikinęs jis.

Žygimanto Gedvilos nuotr.

Įmonę perėmė po 6 metų darbo

2014-ųjų rugpjūtį „Eikos“ vairą R.Dargis perdavė savo sūnui. Dabar įmonės įkūrėjas yra jos valdybos, kuri priima strateginius sprendimus, pirmininkas.

D.Dargis pripažįsta, kad pakilus į visai kitą lygį, kur dauguma vadovų buvo vyresni už jį, iš pradžių buvo sudėtinga. Reikėjo visus įtikinti, kad jie ir su juo gali susitarti, išspręsti kilusius klausimus – jog nebereikia kaskart eiti pas tėtį. Tiesa, pats jis juokiasi, kad turbūt pasisekė, nes tuomet R.Dargis perėmė vadovavimą Lietuvos pramonininkų konfederacijai ir neturėjo daug laiko kolegų klausimams spręsti.

„Jie vis tiek suprato, kad reikės dirbti ir kažkaip susidirbome, nebekyla tokių klausimų“, – pastebi šeimos verslo vadovavimą perėmęs verslininkas.

Šiuo metu R.Dargis įsitraukia į įmonės veiklą tik tuomet, kai reikia tvirtinti investicijas. Tiesa, D.Dargis tiki, kad artimiausiu metu bendro darbo gali padaugėti, nes įmonė planuoja dar labiau diversifikuoti savo portfelį. Kompanija jau yra investavusi į kitas NT rūšis, pavyzdžiui, Vilniaus centre esantį „Hilton“ viešbutį bei „co-living“ projektą Kaune, tačiau nuolat ieško vis naujų sričių.

„Ne vien tik bukai nuomojame patalpas, bet realiai operuojame viešbučio veiklą. Tai gana didelis nuokrypis nuo mūsų strateginės veiklos iki šiol. Bet neatmetu galimybės, kad gali atsirasti panašių investicijų. „Co-living'as“ gal artimesnis tipiniam nuomos modeliui, bet irgi šiek tiek nauja sritis. Bet galime investuoti ir į energetiką, technologijas, infrastruktūrą“, – planus vardijo „Eikos“ vadovas.

Prie vairo – kitos kartos vadovas

O kas, be grandiozinių planų, pasikeitė įmonėje vadovo kėdę perėmus D.Dargiui? Anot jo, jis smarkiai peržiūrėjo finansinės analizės dalį, ją sustiprino.

„Mūsų „excel‘ių“ lentelės tapo gremėzdiškos. Tokie dalykai, kaip pinigų kaina laike tapo labai svarbūs. Iki tol buvo žiūrimas objektų pelningumas, o dabar visgi žiūrime, per kokį laiko tarpą tie projektai gali būti įgyvendinti, nes pinigai nuvertėja“, – pirmąjį pokytį išskiria D.Dargis.

Antrasis pokytis, kurio nuopelnų jis nepriskiria tik sau, bet mini ir rinkos indėlį – dėmesys technologijoms. Įmonė investavo į IT, duomenų valdymo sistemas, procesų skaitmenizavimą, pradėjo „žaisti“ su skaitmeniniu intelektu ir beveik atsisakė popieriaus.

Tiesa, Domas savo tėčio Roberto nuopelnų nenurašo ir pripažįsta, kad jo žinomumas bei reputacija labai padeda kompanijai. Einant derėtis dėl sklypo ar investicijų nereikia aiškinti, kokia tai įmonė. Tačiau jis pats sako, kad žinomumas ir viešumas nėra jo tikslas.

Žygimanto Gedvilos nuotr.

R.Dargis savo sūnų apibūdina kaip labai tolerantišką ir demokratišką vadovą. Anot jo, Domas įsiklauso į žmonių poreikius, o jo sugebėjimai dirbti komandoje yra žymiai geriau išvystyti nei jo paties.

„Vis tik esu mokytas dar sovietiniais laikais ir dirbau dar tuo metu, kai mums neleisdavo galvoti – pasakydavo, ką reikia padaryti, ir turi padaryti. Niekas labai į diskusijas nesileisdavo. Dabar principas yra visai kitoks“, – aiškino jis.

COVID-19 ir 2008 metų krizė

COVID-19 tapo dideliu iššūkiu daugeliui verslų ir jų vadovų. Pavyzdžiui, pasirodžius pirmiems krizės signalams, „Eika“ paskelbė, kad stabdo naujų projektų statybas. Ar tai buvo D.Dargio sprendimas, ar jį teko derinti su tėčiu, kaip ir 2008-ais metais? D.Dargis tikino, jog šįkart teko daugiau dirbti su vadovų komanda.

„Kadangi reikėjo labai greitai reaguoti, todėl su jais buvo aktyviausias darbas, valdyboje daugiau pristatydavau savo planus, bet sprendimus priimdavome vadovų komandoje“, – tikino jis.

Be to, D.Dargis pripažįsta, kad vis tik sunkiausias laikotarpis jam buvo 2008 metų finansų krizė. Net pastaroji, dėl COVID-19 užklupusi krizė, nėra tokia baisi, nors įmonė ir valdo viešbutį, kuris veikia nuostolingai.

Irmanto Gelūno nuotr.

„Viešbutyje dirbantiems tikrai yra krizė, negaliu teigti, kad viskas gerai. Jiems tikrai sunku psichologiškai. Bet mums tai nėra pagrindinis pajamų šaltinis, nėra kritiškai svarbi sritis visai grupei, tikrai galime šiek tiek ramiau žiūrėti į situaciją viešbučių rinkoje. O ir subsidijuoti ar kitaip paremti tą verslo šaką nėra labai skausminga.

Galbūt porą mėnesių buvo baimės dėl būsto rinkos, kovą–gegužę nebuvo aišku dėl kainų lygio, ar pirks butus, ar ne, bankai pristabdė finansavimą tam tikram laikotarpiui. Buvo trumpalaikis išgąstis, neneigsiu to, bet iki vasaros susitvarkė. Dabar vėl kitaip atrodo“, – aiškino jis.

2 iš 3 vaikų dirba „Eikoje“

Tiesa, ne vienas Domas yra įsitraukęs į šeimos verslą. Dvejais metais jaunesnė jo sesuo Indrė Dargytė yra investicijų fondo „Eika Asset management“ valdybos narė ir dirba su investuotojų pritraukimu. Vienas jos projektų buvo „Eika“ obligacijų platinimas.

„Toje srityje ji yra labai stipri ir turbūt už mane stipresnė“, – gyrė sesę D.Dargis.

„Indrės gebėjimai, supratimas... Ji yra sertifikuota finansų valdytoja, o tokių Lietuvoje nėra daug“, – antrino R.Dargis.

Tuo tarpu maždaug 10 metų jaunesnė Ieva, bent kol kas, yra pasukusi savo keliais. D.Dargis pasakojo, kad mergina dirba su skaitmenine rinkodara.

„Ji – globalus žmogus, keliavo daug, gyveno užsienyje, savo žvilgsnį kreipia į globalias problemas ir kuria globalius produktus. Aš irgi mielai dirbčiau globalioje kompanijoje, man šiaip labai įdomu ir žavi technologijos. Jei „Eika“ labiau kryps į technologijas, neatmesčiau galimybės, kad Ievos dalyvavimas šioje srityje bus aktyvesnis“, – įsitikinęs jis.

O ar įmonės pradininkas norėtų, kad visi trys vaikai galiausiai prisijungtų prie šeimos verslo? R.Dargis tikino, kad savo atžaloms nėra sudėliojęs trajektorijos, kurią jie turėtų sekti.

„Svarbu, kad žmogui patiktų tai, ką jis daro, kad galėtų atskleisti visus kūrybinius gebėjimus. Su vaikais visada būdavo diskusija, kad svarbiausia jausti pasitenkinimą iš to, ką daro. Norėsite, dirbsite kompanijoje, nenorėsite, nedirbsite kompanijoje, niekur nėra jokios prievolės“, – patikino įmonės įkūrėjas.

Beje, D.Dargis 2013 metais sukūrė šeimą su Gintare Avulyte – kitos stambios NT plėtros bendrovės „Hanner“ įkūrėjo Arvydo Avulio dukra. Šeimoje auga galima pamaina šeimos verslo valdytojui – du sūnūs. Tiesa, verslininkas tikina, jog reikia būti pasiruošusiam, kad vaikai vis dėlto nenorės tęsti šeimos verslo tradicijų.

„Turiu du sūnus, tikimybių teorija gerėja. Jei vienas pasakys ne, gal kitas sutiks. Bet reikia būti pasiruošus tam, kad vaikai nenorės. Įsivaizduoju, kad „Eika“ galėtų veikti be šeimos narių, būti pakankamai nepriklausoma bendrovė. Man atsitraukus, sesei atsitraukus, kad ji tikrai važiuotų. Svarbus uždavinys, kad ji būtų stabili ir nepriklausytų nuo keleto žmonių, kad turėtų keturias kojas ir kad kažkuriai kojai netyčia nulūžus, išsiklibinus, vis tiek stovėtų“, – žiūrėdamas į ateitį viliasi antros kartos lietuviškos verslo dinastijos atstovas.