Teksto autorius: Viktorija Karsokaitė

Kitokia įpėdinystės istorija: perimti šeimos verslą privertė pareiga

Kai žinomo dizainerio, „Batų namų“ įkūrėjo Žano Maslausko, sveikata ėmė prastėti, jo sūnus Benas Maslauskas, tuomet antro kurso studentas, pats pasisiūlė mesti darbus Vilniuje ir atvykti padėti tėvams. Tačiau vadovo titulo įpėdinis turėjo nusipelnyti – darbuotojų pagarbą jis pelnė tuomet, kai pirmą batą pagamino geriau už juos.

Priešpaskutinę 2019-ųjų vasaros dieną Lietuvą apskriejo žinia, jog anapilin iškeliavo žinomas avalynės dizaineris Ž.Maslauskas. 44 metų vyro gyvybę pasiglemžė aštuntasis miokardo infarktas. Kitą dieną Kėdainiuose įsikūrę „Batų namai“ turėjo išleisti naują kolekciją, bet jos pristatymo pats verslo įkūrėjas taip ir nepamatė.

Tiesa, verslą perduoti savo vyriausiajam sūnui ir jo tuomet būsimai žmonai Ž.Maslauskas spėjo. B.Maslauskas pasakojo, jog įsitraukti į šeimos verslą norėjo siekdamas padėti tėčiui, o G.Maslauskienės talentą įžvelgė ir ją amato išmokė pats verslo įkūrėjas.

Kiekvienas turėjo savų planų 

Kaip ir daugelis vaikų, Benas Maslauskas ir jo žmona Gintarė vaikystėje apie verslą negalvojo. Gintarė buvo linkusi į meną, lankė įvairius dailės būrelius bei meno mokyklą. Įdomu tai, kad mergina jau tuomet norėjo tapti dizainere. Tiesa, ne batų, o interjero. Tačiau galiausiai baigė kineziterapijos studijas. 

„Susiklostė tokios aplinkybės. Susipažinusi su Žanu vis tiek tapau dizainere. Antrame kurse nusprendžiau, kad tikrai noriu būti dizainerė. Jaučiau tokį pašaukimą. Pradėjau mokytis, modeliuoti, piešti daugiau. Kineziterapija iš dalies padėjo, nes suprantu eiseną, pėdos anatomiją. Šias žinias galėjau pritaikyti, bet mano širdį pavergė menas“, – tikino ji.

Nors savo šeimoje, panašu, ji buvo balta varna – daugelis jos giminaičių „tiksliukai“. Jie sakydavo, kad reikia pasirinkti tokią profesiją, kuri užtikrins sočią ir stabilią ateitį.

„Kai patinka tai, ką darai, tai labai atsiperka. Tiek gaunu pasitenkinimo dirbdama dizainere, kurdama, galėdama įgyvendinti savo mintis, idėjas. Atrodo, net jei nedidelis atlyginimas, bet būčiau daug laimingesnė meno srityje nei bet kurioje kitoje“, – sakė G.Maslauskienė.

Tuo tarpu B.Maslauskas nebuvo linkęs nei į meną, nei į verslą. Iki pat aštuoniolikos metų vaikinas ketino savo gyvenimą sieti su krepšiniu – būti profesionaliu sportininku arba, jei būtų nepasisekę, dirbti šioje srityje.

„Vaikystėje nei traukė tie batai, nei domėjausi, nei avėjau tėvų kurtų batų“, – kalbėjo jis.

B.Maslauskas buvo išvykęs į Jungtines Amerikos Valstijas, kur ketino pradėti profesionalią krepšininko karjerą. Tačiau patyrė traumą ir dėl pasikeitusių aplinkybių neįstojo į tenykštį universitetą. Nusprendė likti Lietuvoje, tačiau gimtojoje šalyje jau buvo per vėlu stoti. Taip jis gavo laisvus nuo studijų metus.

„Kaip tik tuomet norėjome atidaryti Kaune batų taisymo dirbtuves. Man pasiūlė keliauti ten ir gyventi. Tuomet dar turėjau pasiūlymą žaisti Kauno universiteto komandoje, todėl tame pačiame biure, kuriame ir dirbau, apsigyvenau. Šiek tiek feisbuko puslapį tvarkydavau, priiminėdavau batus. Tada ir prasidėjo pokalbiai, ką noriu toliau su tuo gyvenimu veikti, bet tuomet norėjau tik krepšinį žaisti“, – pasakojo B.Maslauskas.

Norėjo saugaus gyvenimo sūnui

B.Maslauskas pamena, kad tėvai kone gyveno darbe, o jo tėtis dirbtuvėse kartais praleisdavo nuo 5 ryto iki 23 valandos vakaro. Nieko keisto, kad vaikas kartais vis ką nors iškrėsdavo. Viena išdaiga itin įsirėžė į atmintį.

„Dirbtuvėse buvo dėžė, kurioje buvo palikti daug metų neatsiimti batai, ir aš juos galėdavau gadinti. Kita dėžė buvo su gerais batais, prie jos negalėjau lįsti. Kartą kažkaip sumaišiau jas ir visus gerus klientų batus sugadinau su vinimi. Čia daugiausiai, ką esu pridaręs“, – juokėsi pašnekovas.

Anot B.Maslausko, tėtis norėjo, kad galiausiai jis perimtų verslą, tačiau niekada savo atžalos nespaudė. Net atvirkščiai. Daugybę metų Ž.Maslauskas jį stūmė iš šeimos verslo, manydamas, kad pabaigęs gerus mokslus, susiradęs gerai apmokamą ir pastovų darbą, jis bus laimingesnis.

„Jis norėjo, kad perimčiau verslą, bet nenorėjo, kad arčiau taip, kaip jis. Jis norėjo, kad kažkas tęstų jo, mūsų svajonę, bet tie metai buvo labai sunkūs. Nuo tada, kai man buvo 15–20 metų įvyko daug tiek verslo, tiek sveikatos krizių, todėl jis buvo pavargęs ir nemąstė taip blaiviai. Vieną dieną būdavo viskas gerai, o kitą sakydavo, kad parduodame ir išvažiuojame gyventi į Ispaniją. Lietuvoje nevertina gerų meistrų, kūrėjų, ypač kas dirba su batais“, – prisiminė pašnekovas.

B.Maslausko teigimu, visas šis procesas galėtų priminti vaizdą, kuomet į laukinę gamtą paleidžiamas gyvūnas, tačiau slapčia tikimasi, kad jis sugrįš. 2015 metais vaikinas įstojo į ISM universitetą Vilniuje.

„Taip ir buvo: tu eik į tą Vilnių, dirbk, bet būtų gerai, kad perimtum tą verslą. Aišku, tai buvo jo svajonė. Vėliau jis sakė: „aš buvau tas durnius, kuris pasiaukojo, sunkų kelią nuėjau ir tikiuosi, kad ši karta po kokių 10 metų iš to padarys normalų verslą“. Taip ir gimsta visi šeimos verslai, kažkas pirmas pasiaukoja, gyvenimą darbe praleidžia“, – įsitikinęs B.Maslauskas.

Tiesa, B.Maslauskas patikino, jog pagiežos verslui ir tėvams, dėl to, kad jie daug dirbo, niekada nejautė. Net sunkiai besidarbuodami tėvai sugebėdavo rasti laiko šeimai, o draugai kartais net nesuprasdavo tokio artimo jų ryšio. Tai jaunąjį verslininką išmokė šio to daugiau – supratimo, iš kur atsiranda pinigai, ir ką daryti, kad pasiektum to, ko nori.

„Kuomet tėtis pradėjo gaminti batus, niekada nesiskundėme finansine situacija, gyvenome gerai. Bet supratau pinigų vertę, iš kur jie ateina ir ką daryti, kad jų būtų. Tai yra sunkus darbas. Kai matai, kad tėtis dirba 16 valandų per parą, neleidi pinigų bet kaip. Tai sukūrė mano darbo etiką. Net žaidžiant krepšinį mano darbo supratimas visada buvo aukštesnis nei mano komandos draugų. Visada buvau vertinamas, kad moku sunkiai dirbti, o tai atėjo iš tėvų“, – kalbėjo pašnekovas.

Verslo perėmimą inicijavo pats

Įpėdinių istorijose įprasta, kad kalbas apie verslo perėmimą inicijuoja pirmoji karta, tačiau šis atvejis išskirtinis. Tuomet antrakursis bakalauro studentas, matydamas prastėjančią tėčio sveikatą, pasisiūlė mesti darbus Vilniuje ir atvykti padėti tėvams. Tiesa, Ž.Maslauskas iš pradžių tokiems ketinimams nepritarė.

„Maniau, kad galime kažką iš tų batų padaryti. Tėtis iš pradžių nesutiko, bet aš pasiryžau ir sakiau, kad padėsiu, kuo tik galėsiu. Tuomet buvo klausimas: arba užsikabinsime, arba bankrutuosime“, – pamena jis.

B.Maslausko nuomone, noras padėti šeimai, kuomet užklupo sunkumai, kilo būtent iš to glaudaus jų ryšio. Kartu prie pokyčio prisidėjo ir studijos universitete.

„Tėvai visą laisvą laiką paaukojo dėl manęs, todėl tiesiog norėjau atiduoti skolą. Be to, iki mokslų universitete buvau, kaip pats sakau, krepšininko smegenų, pasaulį mačiau siaurai. O nuėjus į ISM dėstytojai, aplinka privertė pamatyti, kad pasaulis yra kitoks, nei galvojau. Tuomet pasikeitė požiūris ir supratau, kad galima ir su batais daug ką nuveikti. Pagavau azartą, bet kartu reikėjo padėti šeimai“, – tikino pašnekovas.

Tiesa, anot B.Maslausko, norinčių investuoti į tėčio verslą, ypač prieš krizę, buvo daug. Tačiau Ž.Maslauskas norėjo, kad veikla liktų šeimos rankose.

„Jis tikėjo, kad verslas ir toliau bus šeimos. Net kai aš atėjau, buvo minčių surasti investuotoją, kuris vietoj paskolos iš banko galėtų duoti pinigų už akcijas, bet jis sakė: „Ką pasidarysime patys, tą turėsime. Geriau mažiau, bet viskas šeimoje“, – prisiminė B.Maslauskas.

Net ir dabar, anot „Batų namų“ vadovo, būtų lengviau surasti investuotoją ir nustoti žaisti su bankais, kuriems reikia užstatyti turtą. Tokiu būdu jie galėtų sparčiau plėstis, tačiau tokiu keliu kol kas eiti neketina.

„Norime toliau gaminti Lietuvoje, norime išlaikyti autentiškumą, rankų darbą. Įsileidus investuotojus tai būtų problema“, – teigė pašnekovas.

Nebuvo geras mokytojas, bet išmokė

Tiek Gintarė, tiek Benas prisimena, kad Ž.Maslauskas nebuvo geras mokytojas. Vis dėlto amato paslapčių juos išmokė puikiai. Būtent G.Maslauskienę galima vadinti pagrindine „Batų namų“ įkūrėjo mokine, mat visą savo patirtį jis perdavė pirmiausia jai.

G.Maslauskienė pamena, su Ž.Maslausku buvo labai lengva bendrauti. Kai atvykdavo į Kėdainius, ji visuomet bent trumpam užeidavo į dirbtuves pasisveikinti ir pažiūrėti, ką ten daro. Vieną kartą būsimas šešuras pasiūlė jai nupiešti batus, kokių nori, ir juos pagamino. Gintarė mano, būtent tada jis pamatė merginos talentą ir pasiūlė ją išmokyti modeliuoti.

„Savaitgaliais, kai turėdavau laiko, ateidavau ir mokydavausi, žiūrėdavau. Iš pradžių atrodė lyg kosmosas. Kas tas modeliavimas apskritai yra? Iš lekalų pjaustydavo kažką, o aš nesuprasdavau. Ir jo mokymo technika buvo tokia, kad parodė vieną kartą ir viskas, tave paliko. Turėjau pati bandyti, išeina, neišeina, kol galiausiai daugmaž pavykdavo, ir tuomet eidavau klausti, ar čia gerai“, – juokėsi prisiminusi pašnekovė bei patikino, kad jos įsitraukimas į kūrybos procesą buvo labai organiškas.

Panašiai, kaip ir G.Maslauskienė, amato išmoko ir Benas. Anot jo, pirmosiomis savaitėmis jis stebėjo avalynės siuvėjas, o vėliau pats bandė siūti batus. To jam reikėjo, kad užsitarnautų darbuotojų pasitikėjimą, nes nors ir tapo vadovu, iš pradžių niekas jo neklausė.

„Tik atėjęs norėjau vadovauti, bet kas gali klausyti 20-ies metų vaiko, kaip batus gaminti ir verslą daryti? Reikėjo užsitarnauti pagarbą. Pirmus metus dirbau su visais ir kuomet padariau pirmą batą geriau nei jie gali, tada suprato, kad galiu vadovauti“, – sakė B.Maslauskas.

Nuo mažosios bendrijos iki kelių parduotuvių

Nors Ž.Maslausko sveikata po truputį prastėjo, jis pradėjo keisti veiklos modelį. Žymus dizaineris kurdavo batus tik pagal individualius užsakymus, bet norėjo pereiti į masiškesnę gamybą. Nuspręsta, kad reikia pradėti prekiauti jau paruoštais batų modeliais. Todėl Benas kelią šeimos versle pradėjo nuo bendravimo su klientais, pirmuosius modelius internetu pardavė per feisbuką.

„Viskas labai greitai vyko, sunku prisiminti“, – paklaustas, kaip viskas vyko pradėjus periminėti verslą, pastebėjo jis.

Prie šeimos verslo Benas ir Gintarė palengva prisijungė nuo 2017-ųjų, tačiau po metų, kuomet padaugėjo pardavimų, jis įtikino tėtį „Batų namus“ versti iš mažosios bendrijos į uždarąją akcinę bendrovę. To reikėjo norint atidaryti pirmąją parduotuvę.

„Davė paskutinius pinigus įkurti UAB'ą, nes kitaip paskolos niekas neduoda. Tėvų įkalbinėjimas greitai pasibaigė, nes buvau užsivedęs ir jau tuomet atrodė, kad galime tai padaryti. Manimi pasitikėjo, tėtis sakė: „kol aš esu, tol degink“. Aišku, jei būčiau sudeginęs, būtų daug problemų buvę – būtume bankrutavę ir gatvėje likę. Kai dabar pagalvoju, kuo rizikavai, žiauru“, – pamena jis.

B.Maslauskas juokiasi, kad tuomet, kai gamybiniai pajėgumai buvo vos 6 poros per savaitę, jis sugalvojo įrengti pirmąją „Batų namų“ parduotuvę. Tiesa, jis pamena, kad įsirengti pirmąją parduotuvę nebuvo lengva ir dėl to, kad prekybos centrų valdytojai net nenorėjo leistis į kalbas su jaunaisiais verslininkais.

„Važiuodavome į visus prekybos centrus, kur tik sutikdavo kalbėti. Juodo darbo metai, bandymo „išmušti“, kad įleistų kas nors“, – apie tai, ką reikėjo pereiti norint atidaryti parduotuvę, prisimena B.Maslauskas.

Etapą nuo 2018 metų, kuomet prekybos centre „Ozas“ buvo atidaryta pirmoji parduotuvė, B.Maslauskas įvardija kaip „sprogimo startą“. Tuomet teko didinti ir gamybos apimtis, ir plėtoti internetinę prekybą. Dabar įmonė turi parduotuves Vilniuje ir Klaipėdoje, taip pat prekiauja savo kurtais batais Kėdainiuose įsikūrusioje siuvykloje bei internetu.

Tačiau pagrindinį lūžį B.Maslauskas įvardija etapą, kuomet Gintarė daugiau įsitraukė į kūrybinį procesą.

„Tuomet prasidėjo sveika konkurencija tarp manęs ir Žano. Mūsų stiliai skirtingi. Aš noriu kurti batus savo amžiaus grupei, o jis kurdavo vyresniems žmonėms. Kai jis pamatė, ką galiu padaryti ir kad jauni žmonės irgi perka, tuomet susipynė stiliai, išėjo įdomi jų kombinacija“, – įsitikinusi G.Maslauskienė.

Net sunku palyginti, kaip pasikeitė verslas sūnui perėmus vadovavimą. 1996 metais pradėjęs savo verslą, Ž.Maslauskas taisydavo batus, vėliau pradėjo kurti pagal individualius užsakymus. Dabar jaunoji karta orientuojasi į masiškesnius pardavimus.

„Dabar individualius užsakymus pasilikę kaip papildomą paslaugą. Tėtis net neturėdavo kada vadovauti, tikro vadovo darbo jis negalėjo dirbti. Nebuvo nei plano, nei plėtros, tiesiog darbas iš inercijos, išgyvenimo šaltinis. O dabar mes iš to darome verslą. Sakyčiau, kad mes iš viso nukirtome tą lapą, pasilikome vardą, gamybinį supratimą ir pradėjome nuo nulio. Tai nebuvo tęstinis dalykas, nes viską, ką galėjome, pradėjome nuo nulio“, – įsitikinęs B.Maslauskas.

Šiuo metu įmonė per mėnesį pagamina apie 300–400 porų, nors fabriko pajėgumai būtų 1000 porų per dieną.

„Norime išlaikyti savo autentiškumą: viskas riboto leidimo, paremta dizainu ir kūryba“, – pabrėžė jis.

Kreivi žvilgsniai ir pripažinimo siekis

Tiesa, abu prisimena, kad ne tik prekybos centrai į juos žiūrėjo kreivai. Nors jau tuo metu Gintarė kartu su Žanu kurdavo po pusę kolekcijos, tačiau žiniasklaida nenorėdavo jos pripažinti kaip kūrėjos. Skamba makabriškai, tačiau, B.Maslausko teigimu, kol jo tėtis nemirė, visuomenė jų nepripažino.

„Kol neįrodai, kad gali be to žmogaus kažką padaryti, tol niekas ir netiki. Reikėjo daug laiko, kol patikėjo“, – mano G.Maslauskienė.

B.Maslauskas pamena, kad pačioje verslo perėmimo pradžioje jam buvo klijuojami įvairūs epitetai. Kalbėta, kad jis atėjo susirinkti pinigų, nedirbti ir pavogti tėvo verslą. Neįtikino jaunimas ir tuomet, kai, praėjus kelioms dienoms po Ž.Maslausko mirties, nusprendė nieko nelaukti ir išleisti kolekciją.

„Mane tada išvis apkaltino, kad negerbiu tėvo, kaip galiu leisti reklamą, kad šioje kolekcijoje yra paskutiniai mirusio dizainerio modeliai. Ten buvo kosmosas, man išvis nesuprantama. Buvo sakoma, kad aš pelnausi iš savo tėčio mirties. Sakė, kad tai yra žemiausias moralės lygis“, – neigiamais komentarais stebėjosi B.Maslauskas.

Ironiška, tačiau B.Maslauskas įsitikinęs, jog Vilniuje korporacijoje dirbdamas uždirbtų daugiau nei tęsdamas tėčio įkurtą verslą.

„Viso atlyginimo sau nesimokėjau 24 mėnesius. Bet aukojiesi, nes aš labiau vertinu savo laisvę. Smagu, kad ir Gintarė turi laisvę ir gali dirbti mėgstamą darbą“, – sakė B.Maslauskas.

Būtent laisvė juos abu vilioja labiau nei pinigai. Be to, B.Maslauskas tikino, jog praėję ir ateinantys metai žada būti pelningi – dėl to yra daug dirbama.

B.Maslauskas pripažįsta, kad dar prieš perimant verslą supratęs, kad darbo čia bus daug, o tėvų verslas negeneruoja milijonų. Tačiau jis pabrėžė, kad noras bei galimybės keistis, tikėjimas, kad pavyks, ir veda juos sėkmės link.

„Gal kartais perdėtai tikime. Naivus tas tikėjimas iš šono atrodo ir ne viskas, kaip aš norėčiau, grįsta verslo pagrindais, logiškais sprendimais. Mes daugiau remiamės savo intuicija ir noru“, – teigė B.Maslauskas.

Dabar Benas ir Gintarė Maslauskai dirba kaip vienas tandemas: vienas yra direktorius, kitas – pagrindinis dizaineris.

Anot B.Maslausko, jie abu nuolat mato vienas kitą – tiek namie, tiek darbe. Ir vienintelis kelias sėkmingai tęsti kartu abi veiklas – atskirti šeimą nuo darbo. Tiesa, jis mato ir didelį to privalumą.

„Jeigu susipyksti, po to susitaikai. Jeigu būtume tiesiog verslo partneriai ar tiesiog dizaineris ir direktorius, susipyktume ir kažkas turbūt išeitų iš darbo. Būdavo, kad mes su tėčiu susipykstame, Gintarė išeina ir trenkia durimis, tačiau grįždavome po pusvalandžio ir spręsdavome, ką daryti toliau. Žinai, kad neturi, kur dingti. Taip ir gimsta geriausios idėjos“, – sakė B.Maslauskas.

COVID-19 leido išsigryninti stiprybes

Praėjusiais metais atslinkusi COVID-19 krizė netikėtai užklupo viso pasaulio verslus ir ši krizė naujam vadovui buvo pirmoji. Tačiau, anot B.Maslausko, sunkumams jį ruošė dar tėtis, kuris kalė į galvą, jog tokiu atveju nereikia panikuoti ir nepriimti skubotų sprendimų.

„Kai kurie puolė į paniką, užuot bandę prisitaikyti. Tuo tarpu mes per kelias dienas susidėliojome planą, kaip galėtume išsikapstyti. Aišku, kova, ypač su prekybos centrais, buvo didžiulė“, – pamena pašnekovas.

B.Maslausko teigimu, pastaroji krizė „Batų namams“ leido surasti nišą, kurioje jie yra stipriausi – internetinę prekybą.

„Asmeniškas kiekvieno kliento aptarnavimas, batų personalizavimas, spalvų keitimas ir t.t. Atradome savo nišą ir esame stipriausi ne prekybos centruose, kur konkuruodavome, pavyzdžiui, su „Danija“ ir mus lengva suvalgyti, nes jie yra milžinai. Tačiau esame gerokai stipresnį už visus internete“, – įsitikinęs jis.

Verslininkas pamena, kad 2019 metai įmonei buvo itin sunkūs, bankai buvo net davę ultimatumą, iki kada jie turi grąžinti paskolą be jokių atidėjimų. Tačiau per 2020 metus įmonė jau generavo pelną.

„Buvo spyris į užpakalį. Vasarą ketiname paleisti projektą, apie kurį dar nieko nepasakojame, bet apie jį jau kelerius metus svajojame. Vis atidėliojome, nes jis brangus, reikalauja daug investicijų, rizikingas, bet pagaliau jį padarysime“, – kalbėjo jis.

Anot B.Maslausko, pradžioje visi jų batai būdavo parduodami tik su didelėmis nuolaidomis, bet pernai tai pradėjo keistis.

„Dirbdavome tik tam, kad dirbtume. O tuomet ir motyvacija krenta, bet dabar po truputį einame į darbą dėl kažko didesnio“, – tiki jis.

Tiesa, vienintelis dalykas, kuris nepasikeitė, tai noras užkariauti pasaulį. To tikėjosi Ž.Maslauskas, o dabar jo viziją tęsia ir Gintarė bei Benas Maslauskai.

„Kad mūsų batų būtų visur, visame pasaulyje, visi avėtų juos, pirktų. Būtų ne tik Lietuvoje. Kad žmonės vertintų mūsų kūrybą ir ją pirktų. Mūsų vizijos labai panašios. Viską, ką dabar darome, buvome aptarę su tėčiu. Mūsų planas viską daryti maksimaliai. Kartais nespėjame su plėtra, plečiamės greičiau nei galime aptarnauti, bet, manau, kito kelio nėra. Arba eisi kūlversčiais, arba slinksi. Yra įmonių, kurios 50 metų po truputį auga, bet mums įdomiau taip, tikime agresyvia plėtra“, – apibendrino B.Maslauskas.