Teksto autorius: Saulius Jakučionis

Po mokslų Kembridže prie provincijos įmonės vairo: patarimus tėčiui „Rokiškio mėsinės“ įpėdinis dalijo dar studijų metais

Rokiškyje įsikūrusiai mėsinei prieš keliolika dienų suėjo 25 metai. Toks laikotarpis apibrėžia vieną kartą. Sutapimas ar ne, tokį jubiliejų „Daivida“ pasitiko su jau kojas apšilusiu nauju vadovu – įmonės įkūrėjo Vidmanto Kanopos sūnumi Justinu.

 

„Daivida“

Sektorius: maisto pramonė

Apyvarta: 2020 m. 14,0 mln. eurų

Darbuotojų skaičius: 202

Įkurta: 1996

Įkūrėjas: Vidmantas Kanopa

Justinas Kanopa

Amžius: 31

Išsilavinimas: Maisto technologijų ir verslo bakalauro studijos, Reading University (Jungtinė Karalystė) Pramonės, gamybos ir valdymo magistro studijos, Cambridge University (Jungtinė Karalystė) Verslo vadybos magistro studijos, ISM Vadybos ir ekonomikos universitetas (Lietuva)

Pirmos pareigos šeimos versle: Verslo vystymo vadovas

Vadovavimą verslui perėmė: 2019 metais

Laisvalaikis: Knygos, investavimas, psichologija

 

Šviežią „Rokiškio mėsinės“ įpėdinį krizė ištiko vos pradėjus dirbti – ir tai nebuvo koronavirusas

31-ių J.Kanopa įmonei, viešai geriau žinomai pagal savo prekės ženklą „Rokiškio mėsinė“, ėmėsi vadovauti 2019 metų pradžioje, tačiau tam prireikė ne tik darbo žemesnėse pareigose, bet ir atsitraukimo nuo šeimos verslo.

Mokslus Vakarų šalių universitetuose baigęs J.Kanopa sako atėjęs vadovauti mėsinei tuo laiku, kai verslas pasiekė etapą, kada jam kaip tik reikėjo kitokių savybių vadovo.

Vis dėlto jis dar kartais pasiskambina aptarti įmonės reikalų su tėvu, kuris yra ne tik Rokiškyje žinomas verslininkas, bet ir į nacionalinę areną sugrįžęs politikas.

Apie tai pasakojame todėl, kad Lietuvoje prie didžiųjų įmonių vairo pastaraisiais metais stoja antroji verslininkų karta, perimanti šeimos verslų valdymą iš juos įkūrusių tėvų.

Siekdamas atskleisti, kokių pokyčių atneš antroji karta ir kaip keisis Lietuvos verslo veidas, 15min portalas tęsia straipsnių ciklą „Verslo dinastijos: įpėdiniai“.

Luko Balandžio nuotr.

„Bus pamaina“

J.Kanopa verslą mena nuo mažų dienų. Kiek atsimena nuo mažens, tėtis visada tvarkydavo verslo reikalus. Aktyvus verslininkas Rokiškyje buvo ir jo dėdė.

Tačiau kaip atrodo versli aplinka dar tada, kai nei apie verslą, nei apie kažką kitką pernelyg nesupranti?

„Pirmiausia – matai, kad žmogus užsiėmęs. Vadovauja didelėms komandoms, kažką kuria, štai statosi fabrikas, keičiasi kraštovaizdis... Suvoki, kad tėtis tai organizuoja, iš to ateina pinigai, kartais sekasi, kartais nesiseka, bet visada vyksta kažkas svarbaus“, – prisiminimus pasakoja „Rokiškio mėsinės“ įpėdinis.

J.Kanopa pats save ir metais jaunesnį brolį prisimena kaip ypatingo taupumo, o šią savybę, spėja, paveldėjo ne tik iš tėčio, bet ir senelių.

Kanopų šeima. Asmeninio archyvo nuotr.

„Rokiškio mėsinė“, panašu, visada buvo suvokiama kaip šeimos verslas. Tai diktuoja net ir įmonės pavadinimas – „Daivida“ yra iš Vidmanto ir Daivos, jo žmonos, vardų padarytas sudurtinis žodis.

Vis dėlto tik kurdamas verslą V.Kanopa pernelyg daug negalvojo apie galimą perdavimą po kelių dešimtmečių, nors ir labai žavėjosi istorijomis apie Vakaruose žinomas verslo dinastijas.

Sūnus Justinas, anot jo, su mėsine užaugo, užsikrėtė maisto gamybos technologija, nuo paauglystės įniko į maisto receptus, juos susirašydavo, eksperimentuodavo.

„Slapta džiaugiausi – bus pamaina“, – sakė „Daividos“ įkūrėjas.

Tėvą kai kur pranoko dar studijuodamas

12 klasių J.Kanopa baigė Vilniaus licėjuje, o toliau mokytis išvyko į Jungtinę Karalystę. Readingo universitete jis baigė maisto technologijų ir verslo bakalaurą, o Kembridže – pramonės, gamybos ir valdymo magistrą.

Pasirinkimai, ką studijuoti, atrodytų, savaime diktavo J.Kanopos ateitį tėčio įmonėje, tačiau taip nebuvo, bent jau sąmoningai, teigia jis. „Daividos“ įpėdinis pasakoja, kad apie įsidarbinimą mėsinėje pradėjo galvoti jau studijų metais, juolab kad Jungtinėje Karalystėje likti po mokslų nenorėjo.

Luko Balandžio nuotr.

Tuo tarpu tėtis kurį laiką rimtai baiminosi, kad sūnus į Rokiškį po studijų nebegrįš – juk įprasta, kad aukštą kvalifikaciją įgiję jauni specialistai nesižavi provincija, savo ateitį sieja jei ne su užsieniu, tai su šalies didmiesčiais.

J.Kanopa prisimena, kad studijų metais tėčio užuominos apie atėjimą į „Daividą“ tapo konkretesnės. „Norėsi grįžti, bus vieta“, – pažadą prisimena įpėdinis.

Vis dėlto greito ir klausimų nekeliančio verslo perdavimo jis nesitikėjo.

„Verslas tėčiui yra trečias vaikas, negali jo atiduoti bet kam ir bet kaip. Kažkada pasitikėjimo vaikais šuolis turi įvykti, bet turi tam paruošti“, – sakė J.Kanopa.

Tuo tarpu V.Kanopa prisimena, kad jau studijų metais klausdavo sūnaus patarimo, nes ir tada jis buvo visa galva aukščiau jo inovacijų, reklamos ir komunikacijos srityse.

„Mačiau, jis turi didelių organizacinių gebėjimų, puikiai išmano finansus, technologijas“, – kalbėjo „Rokiškio mėsinės“ įkūrėjas.

Du bandymai

Pirmą kartą ateiti į „Daividą“ J.Kanopa pabandė vos grįžęs po studijų, kai įsidarbino verslo vystymo vadovu.

Pasak įpėdinio, tai buvo daugiau projektinė veikla, kai gavęs tuo metu tiesioginiu vadovu buvusio tėčio pritarimą imdavosi įvairiausių darbų diegdamas inovatyvius sprendimus.

Šiose pareigose J.Kanopa dirbo kiek daugiau nei dvejus metus, tačiau „Daividą“ paliko, kaip pasakoja, savo sprendimu.

„Supratau, kad reikia pasisemti daugiau žinių kitur, būtent išorėje“, – tvirtino „Rokiškio mėsinės“ įpėdinis, išėjęs dirbti į koncernui „MG Baltic“ priklausančią „MV Group“.

Šios grupės įmonėje „Anykščių vynas“ J.Kanopa dirbo beveik trejus metus, užėmė Inovacijų ir verslo veiklos galimybių vadovo, vėliau – gamybos vadovo pareigas.

Luko Balandžio nuotr.

Jis tvirtino per tą laiką įgavęs visiškai kitokios patirties, pamatęs, kas yra sėkmingai sukurtas didžiulis verslas, išmokęs apie vadybą, finansų valdymą, planavimą.

„Kadangi turėjau ir savo vadovą, galėjau matyti procesą ne tik kaip vadovas, bet ir kaip pavaldinys, pasimokyti vadybinės patirties, kaip vadovauti žmonėms ir procesams. Manau, kad dirbdamas mėsinėje nebūčiau to pamatęs, nes kai ateini savininko teisėmis, į tave vis tiek žiūri kažkiek kitaip“, – pasakojo J.Kanopa.

Paskutiniais darbo „MV Group“ metais jis prisimena jau pradėjęs kurpti planus sugrįžti į šeimos verslą – šįkart kaip įmonės vadovas. Iš tėčio taip pat sulaukdavo tokių užuominų ir galiausiai konstatavimo, kad yra pasiruošęs perdavimui.

Dar dirbdamas Anykščiuose J.Kanopa pradėjo vėl daugiau domėtis „Daividos“ situacija, finansais, tikslų kėlimu, padažnėjo pokalbiai su tėčiu apie įmonės situaciją. Vyko pasiruošimas.

„Tėčiui pasakiau, kad grįšiu, bet su sąlyga, kad man visiškai atiduoda operatyvinį vairą. Nesinorėjo neapibrėžtumo, dvivaldystės, todėl sutarėme, kad tėtis įsitrauks į tuo metu formuojamą valdybą“, – sakė J.Kanopa.

Į „Daividą“ kaip generalinis direktorius jis sugrįžo 2019 metų kovą.

„Rokiškio mėsinė“. Luko Balandžio nuotr.

Dėl sūnaus jaučiasi ramus

Mėsinės įkūrėjas V.Kanopa šiuo metu valdo kontrolinį „Daividos“ akcijų paketą, dalis taip pat priklauso žmonai Daivai, kita dalis – J.Kanopai. Metais jaunesnis jo brolis nėra įmonės akcininkas, tačiau taip pat dalyvauja sprendžiant šeimos verslo reikalus.

J.Kanopa pasakojo, kad pačius svarbiausius įmonei sprendimus jie priima keturiese. Pavyzdžiui, tokiame rate buvo priimtas sprendimas dėl jo atėjimo dirbti „Daividos“ generaliniu direktoriumi.

Daugiau klausimų kartu sprendžia J.Kanopa su tėčiu.

„Mama ir brolis daugiau yra pasyvūs stebėtojai. Jeigu reikėtų paklausti, kaip čia sekasi, ko daugiau parduodame, su kuo daugiau dirbame, tai jie nepasakytų“, – pasakojo įpėdinis.

Šiuo metu formalių pareigų mėsinės įkūrėjas V.Kanopa neturi – įmonės valdyba buvo išformuota pernai jam tapus Seimo nariu. Socialdemokratų partijai priklausantis verslininkas jau kelis dešimtmečius sukasi politikoje, yra dirbęs ir Rokiškio meru, ir žemės ūkio viceministru.

Luko Balandžio nuotr.

„Mūsų bendradarbiavimas yra strateginis planas, finansinis biudžetas ir investicinis biudžetas. Tokie trys dokumentai, dėl kurių mes diskutuojame, o daugiau viskas yra mano klausimas, kaip tai įgyvendinti“, – sakė J.Kanopa.

Įpėdinis tvirtino, kad jam atėjus dirbti „Daividos“ generaliniu direktoriumi verslas buvo pasiekęs tokį lygį, kai jam jau reikėjo kitokio vadovavimo būdo.

„Verslai turi ciklą – kai jis yra mažas, vadovas elgiasi vienaip, kai jis išauga į tam tikrą lygį, turi skirti daugiau dėmesio kitiems dalykams: standartizacijai, procesų peržiūrai, struktūrai, daugiau atsakomybių perduoti vidurinės grandies vadovams“, – pasakojo J.Kanopa.

Jo tėtis teigia, kad šiandienos versle reikia dar daugiau rizikos nei prieš du dešimtmečius, nes rinka yra įkaitusi, konkurencija didžiulė, o technologinė sparta – beprotiška.

„Patikėdamas verslo vairą Justinui, jaučiuosi ramus. Jis turi visas vadovui reikalingas savybes ir gebėjimus“, – sakė V.Kanopa.

Kartų skirtumai

Anot „Daividos“ įpėdinio, sunkiausia pradėjus vadovauti buvo suvokti, kad nebėra kur trauktis, o atsakomybės lygis yra visai kitas, nes prisiimi įsipareigojimus ne tik dėl įmonės rezultato ir darbuotojų, bet ir šeimos gerovės bei šeimos verslo tęstinumo.

„Tiesiog negali to sužlugdyti. Juk gautųsi, kad pats save sužlugdai“, – sakė jis.

J.Kanopa teigė, kad tik pradėjęs vadovauti mėsinei su tėčiu kalbėjosi praktiškai kasdien. Dabar jau pakanka pokalbio kartą per savaitę, o prireikia ne tiek patarimo, kiek išsipasakoti.

„Vadovas juk iš principo yra gana vienišas žmogus, pavaldiniams negali parodyti savo abejonės ar silpnumo, nes komandoje tai gali būti suprasta kaip neužtikrintumo signalas“, – kalbėjo „Daividos“ generalinis direktorius.

Vis dėlto tėtis ir šiandien gali patarti bendravimo su kolegomis niuansų, nes puikiai jaučia emocijas, turi daug gyvenimiškos patirties, moka sustruktūruoti pokalbį, išvengti konflikto, pasakojo įpėdinis.

Luko Balandžio nuotr.

Tą jis ir siekia perimti iš tėčio. Taip pat – veiklumą ir orientaciją į rezultatą.

„Turime bendrą suvokimą, kad iš esmės bet kokia problema gali išsispręsti tiesiog veikiant. Galvoti reikia, bet pergalvoti – ne“, – sakė jis.

Požiūrių skirtumų, anot jo, taip pat yra, tai lemia ir amžiaus, ir kartų, ir kultūriniai skirtumai.

„Tėtis pragyveno laikotarpį, kai verslas kūrėsi nuo nulio, visko turbūt buvo matęs ir girdėjęs, ta aplinka buvo labai neaiški ir neapibrėžta. Laukinis kapitalizmas padiktuoja savotišką pasaulio suvokimą, kai tavo mąstymo horizontas yra ganėtinai siauras, nes tu nežinai, kas tavęs laukia rytoj“, – tvirtino J.Kanopa.

„Mano verslo suvokimas paremtas vakarietišku mąstymo modeliu – kaip suformuoti strategiją, kaip formuoti biudžetą, kaip deleguoti užduotis. Tai jau sistemos kūrimas, kompanijos statymas. Tai daugiau teorinės žinios, pasiteisinančios praktikoje. Tėtis tuo tarpu darė taip, kaip mokėjo – turi plaktuką, turi problemą ir sprendžia“, – pridūrė jis.

Pasak įpėdinio, nė viena pasaulėžiūra nėra blogesnė už kitą – skirtingi metodai tinka skirtingais laikmečiais ir skirtingose verslo kūrimo stadijose.

„Jeigu man reikėtų verslą nuo nulio padaryti, aš turbūt nepadaryčiau“, – sakė „Daividos įpėdinis“.

Vis dėlto jis džiaugiasi šiandien įmonėje įdiegęs vakarietiško suvokimo apie procesų valdymą, taip pat didžiuojasi pernai surengta strategine sesija, kai vidurinės grandies vadovams suformavo veiklos prioritetus, įmonės veiklos tikslus (KPI), o dabar jų įgyvendinimą peržiūri kas mėnesį.

„Didelis tas proveržis įvyko, kai atsivėrė duomenys ir komanda bei darbuotojai pamatė, kiek čia visko turime ir kas už ką atsako. Iki tol būdavo vienos eilutės KPI – viskas gerai arba viskas blogai, bet iš tikrųjų juk taip gyvenime nebūna“, – juokėsi J.Kanopa.

„Net kai būna geri laikai ir geri rezultatai, kažkur kažkas gali šviesti raudonai ir tai mums būna signalas, kad kažkur stringame, reikia pasižiūrėti giliau. Man tai labai patinka ir komanda žino už ką konkrečiai jie neša atsakomybę“, – pridūrė jis.

Luko Balandžio nuotr.

Kainų krizė

J.Kanopai vos pradėjus dirbti „Rokiškio mėsinės“ vadovu įmonę ištiko krizė. Ir ne, ji nevyko COVID-19 pandemijos paženklintais 2020-aisiais.

2019 metais Kinijoje pradėjus plisti kiaulių marui, kinai ėmė daug kiaulienos importuoti iš Europos. Tai lėmė, kad kiaulienos, pagrindinės „Daividos“ produkcijos žaliavos, kainos šoko aukštyn. Tokios aplinkybės didino produkcijos savikainą ir turėjo neigiamų pasekmių įmonės rezultatams.

„Daividai“, pasak J.Kanopos, žlugimas negrėsė, tačiau drastiški sprendimai, pavyzdžiui, mažinti algas darbuotojams arba neproporcingai daug skolintis, brendo.

Vis dėlto tokių priemonių „Daividai“ neprireikė, o 2019 metus pavyko užbaigti su tokia pačia apyvarta, kaip 2018 metais. Kaip sako J.Kanopa, dar visai patenkinamai.

„Tokios krizės dažniausiai vis tiek turi kažkokią pabaigą, tą laikotarpį pragyveni ir vis tiek randi sprendimą. Tačiau streso buvo daug, o dar ypač, kad buvau vos atėjęs – tikrai daug pareikalavo ir nervų, ir bemiegių naktų“, – kalbėjo mėsinės įpėdinis.

Pandemijos metai, kad ir kaip būtų keista, „Daividai“ buvo rekordiniai – įmonė pasiekė geriausią apyvartą istorijoje.

Pasak J.Kanopos, karantinas nestabdė maisto gamybos įmonių, o pagrindinių klientų – prekybos tinklų ir kitų maisto prekių parduotuvių – veikla taip pat nebuvo ribojama. Pati mėsinė metus pasitiko pertvarkiusi kai kuriuos procesus.

Įpėdinis pasakoja, kad įmonėje pernai rudenį fiksuota koronaviruso atvejų, tačiau savalaikis testavimas ir darbuotojų izoliavimas padėjo išvengti didelių židinių, todėl neteko uždaryti nė vienos gamybos linijos.

„Užsakymai 2020 metais mums nemažėjo, netgi buvo didesni, tai jeigu kažkoks cechas būtų iškritęs, tikrai būtų buvę labai blogai“, – sakė J.Kanopa.

Nuo lapkričio dalį darbuotojų testuojanti „Daivida“ naudojasi pavasarį atsiradusia galimybe gauti valstybės kompensaciją už COVID-19 testus ir tyrimus, tad netrukus testus atlikinės visiems darbuotojams kartą per savaitę.

Pernai metų pradžioje įmonė taip pat pasinaudojo galimybe atidėti mokesčius „Sodrai“ ir Valstybinei mokesčių inspekcijai, nors nuo pandemijos nenukentėjo.

„Metų pradžioje buvome labai neužtikrinti dėl ateities. (...) Kai pradėjome matyti, kad viskas gerai, iš karto viską grąžinome“, – kalbėjo J.Kanopa.

Mėsa – iš mėgintuvėlio?

Vadovaujant J.Kanopai, „Daivida“ neabejotinai susidurs ir su kitais iššūkiais, kuriuos diktuos besikeičiančios maisto vartojimo tendencijos.

Pasak įpėdinio, nors mėsos vartojimas pasaulyje auga dėl didėjančio gyventojų skaičiaus, Europoje jis jau mažėja. Dalis žmonių tiek rūpindamiesi gyvūnų gerove, tiek ekologija mėsos atsisako.

Pasaulyje tobulėja augalinės kilmės mėsos pakaitalai, be to, kol kas bent moksliniais tikslais mėsa jau beveik dešimtmetį sėkmingai auginama iš raumenų ląstelių mėgintuvėliuose.

„Šitas tendencijas mes aktyviai nagrinėjame ir domimės“, – sakė J.Kanopa.

Visgi įpėdinis teigia, kad pernelyg didelio nerimo besikeičiančios mėsos gamybos ir vartojimo tendencijos jam nekelia.

„Rokiškio mėsinė“. Luko Balandžio nuotr.

„Aš į tai žiūriu kaip į galimybę. Nesame labai didelė kompanija, todėl galime būti pakankamai lankstūs. Tai turėtų labiau gąsdinti kompanijas, kurios yra didelės, kurios daug gamina ir turi daug gamyklų, nes pakeisti didelį aparatą yra sunkiau“, – kalbėjo „Daividos“ vadovas.

Taip pat jis teigia abejojantis, ar tradiciniu būdu išauginta mėsa kada nors apskritai išnyks.

„Neseniai skaičiau tyrimą, kur europiečių buvo klausiama, kaip jie įsivaizduoja savo standartinį patiekalą. Tai jie ir sako – mėsos šmotas ir daržovės, – pasakojo J.Kanopa. – Tai jeigu mėsa yra tavo standartinio patiekalo dalis, tai reiškia, kad ji tikrai neišnyks per artimiausius metus, o galbūt ir apskritai niekada“.

Sėkmės receptai

J.Kanopa tvirtina norintis, kad „Daivida“ gyvuotų ilgai, o įmonėje dirbtų jo arba jo brolio vaikai, tačiau apie tai, kaip atrodytų verslo perdavimas trečiajai kartai, tikino dar negalvojęs.

Vis dėlto, anot jo, norint sėkmingai perduoti verslą svarbu įpėdinį ruošti kuo anksčiau, kalbėtis, kokių kompetencijų ir gebėjimų reikia vadovui.

Pasak J.Kanopos, verslo perdavimas, ypač iš pirmos kartos į antrą, yra itin rizikingas – po tokių perdavimų įmonės dažniausiai ir žlunga, o tai dažnai lemia nepakankamas pasirengimas, per didelės atžalų ambicijos ir nepamatuotas tėvų pasitikėjimas savo vaikais.

„Tai tas pats, kas sukeisti vairuotoją, kai mašina važiuoja. Pavojinga“, – teigė verslininkas.

Jis taip pat pasakojo, kad įkūrėjas savo verslą dažniausiai labai stipriai kontroliuoja, daug sprendimų priima savarankiškai ir nedeleguoja funkcijų. Todėl atėjusiam įpėdiniui tenka ugdyti tarpinės grandies vadovus, skatinti juos priimti svarbius sprendimus ir prisiimti atsakomybę.

J.Kanopa sakė tai turėjęs daryti ir „Rokiškio mėsinėje“ – dalis vadovų prie pokyčių prisitaiko, tačiau dalis – paliko pareigas.

Vis dėlto dvejų J.Kanopos vadovavimo metų pakako, kad mėsinės kaminai užsikurtų net be direktoriaus priežiūros.

„Šiandien jau galiu didžiuotis tuo, kad man išvažiavus savaitei ar dviem, mes jau dirbame. Prie tėčio taip nebūtų“, – juokiasi įpėdinis.