ERASMUS patirtis: nemalonios kelionės staigmenos (III dalis)

I-ąją Vytauto pasakojimo dalį skaitykite čia.

II-ąją Vytauto pasakojimo dalį skaitykite čia.

Iš vakaro buvome apsitvarkę daiktus, todėl ilgiau pamiegojome, dar pasinaudojome internetu būstui ieškoti ir pabendrauti su naujuoju bičiuliu Paulu (vyrukas iš mūsų būsimo universiteto, kuris bus mūsų pagalbininkas). Suradome dar kelis skelbimus, paprašėme, kad Paulas paskambintų pagal tuos skelbimus, papusryčiavome ir pradėjome ruoštis išvykimui. Aš nubėgau parvaryti automobilio, nes jis stovėjo už gero kilometro nemokamoje automobilių aikštelėje, o Dominykas sukrovė maistą iš šaldytuvo atgal į maišus. Čiupome krūvą daiktų ir iš penkto aukšto lėtai nusiridenome iki automobilio. Dominykas pradėjo viską krauti, o aš išėjau antram reisui. Tačiau už poros minučių nusileidus su krūva nešulių laukė siurprizas! Pamačiau, kad Golfo durys šiek tiek praviros, Dominykas susiėmęs už galvos, o šalia sustojęs naujas gražus „Toyota Yaris“.

Mūsų automobilis stovėjo vienpusio eismo gatvėje, automobilių statymo vietoje, o Dominykas į jį krovė daiktus ir paliko galines kairiąsias dureles truputėlį praviras, o kaip tik gatve važiavo moteris, kuri tų durelių nepastebėjo, nepasirinko saugaus atstumo, na ir ...BUM!

Mūsų automobilis stovėjo vienpusio eismo gatvėje, automobilių statymo vietoje, o Dominykas į jį krovė daiktus ir paliko galines kairiąsias dureles truputėlį praviras, o kaip tik gatve važiavo moteris, kuri tų durelių nepastebėjo, nepasirinko saugaus atstumo, na ir ...BUM! Gera žinia ta, kad ši moteris mokėjo angliškai, bloga žinia, kad mokėjo nelabai gerai ir, kad nė vienas iš mūsų nesame anksčiau patekę į avariją. Ta moteris puolė kažkam skambinti, o mes nelabai žinojome, ką daryti, todėl laukėme, kol ji baigs skambinti ir krovėmės daiktus toliau. Po kokių 20 minučių ji pagaliau priėjo prie mūsų ir, laimei, pasirodė, kad ji tikrai maloni. Ji skambino savo draudimo agentei ir išsiaiškino, ką tiksliai reikia daryti. Procedūra paprasta – turėjome užpildyti eismo įvykio deklaraciją ir tiek. Laimei, kad golfo durelės nukentėjo labai nežymiai ir galėjo užsidaryti. Tuo tarpu „Toyota“ pametė dešinį veidrodėlį, o abejos durelės įgavo netradicinį reljefą. Ačiū Dievui, kad Prancūzijoje naudojama lygiai tokia pati deklaracijų forma, tad turėdami lietuvišką variantą nesunkiai supratome, ką ir kur reikia rašyti, juolab kad ta ponia buvo labai paslaugi ir net išvertė kiekvieną žodį, kurį rašo. Keista, kad ji visai nesusinervino dėl įvykio, turint galvoje, kad diena jai ir taip turėjo būti kupina streso, nes ji tuo metu kaip tik važiavo pirmą kartą susitikti su dukros vaikino tėvais. Užpildę popierius dar atsišvietėme vieni kitų dokumentus (teises, draugimus ir pan.), kad nekiltų kokių problemų ir draugiškai išsiskyrėme. Teko pabaigti krautis daiktus ir grįžti prie kompiuterio. Lietuviškos draudimo kompanijos šeštadienį, be abejonės, nesiruošia niekuo padėti, tad grįžome į butą, susiskambinome su Dominyko tėvais ir nufotografavę išsiuntėme jiems visus dokumentus. Belieka laukti, ką nutars draudimo kompanijos ir kaip bus atlyginta žala.

Ką gi, šitaip mūsų kelionė nusikėlė dar kelioms valandoms, bet galų gale išvažiavome iš Ženevos, o kartu ir iš Šveicarijos. Kaip bebūtų, ši šalis paliko tikrai gerą įspūdį ir priminė, kad žmonės gali gyventi gražiai, tvarkingai ir laimingai. Toliau nusprendėme vengti mokamų greitkelių ir važiuoti mažesniais kelias, nes Bordo mūsų vis dar niekas nelaukė ir norėjosi pasigrožėti vaizdais pro automobilio langą. Pralėkėme kalnų keliukais, per gražius tarpeklius, upes, laukus, tačiau greitai kelias išsitiesino ir grįžom prie normalaus ekonomiško greičio. Tik gaila, kad dienos nuotykiai tuo dar nepasibaigė. Netoli vieno miestelio nusprendėme pasidomėti, kiek gi kainuoja tie mokami greitkeliai ir išsukome kilometrą iš kelio, kad pasiektume įvažiavimo į greitkelį punktą. Sustojome, apžiūrėjome informacinę lentelę, bet kadangi tiksliai nežinojome, kuria atkarpa važiuotume, tai taip ir nesupratome kainos. Vis dėlto padarėme prielaidą, kad kelionė nuo Šveicarijos sienos iki Bordo mums būtų kainavusi apie 30–40 eurų. Taigi ramiai apsisukome ir nuvažiuovome planuotu maršrutu, kol už kelių kilometrų Dominykas pasigedo savo akinių, su kuriais geriau mato į tolį ir todėl naudoja juos vairuodamas bei per paskaitas. Sustojome, apžiūrėjome automobilį, tačiau nieko neradome ir nusprendėme grįžti iki vietos, kur buvome sustoję. Gąsdino mintis, kad Dominykas galėjo būti palikęs akinius ant stogo. Grįžome ir pradėjome ieškoti. Nuėjau keliasdešimt metrų keliu, kuriuo važiavome ir, mūsų nelaimei, radau akinius pačiame žiedo viduryje. Pervažiuotus. Trumpai tariant, diena nebuvo iš pačių sėkmingiausių, bet ką jau padarysi. Svarbu, kad nieko baisaus nenutiko ir nuostoliai tik materialūs. Na, ir šiaip apmaudu. Tačiau nieko baisaus, nes Dominykas ir be akinių mato gana gerai, tiesiog temstant vairuoti reikės man, o nuvykus į Bordo reikės pasidaryti naujus.

Pagaliau dienos nuotykiai baigėsi ir likus 170 kilometrų iki Bordo radome neblogą automobilių aikštelę, tad mikliai pasikloję užmigome. Iki kelionės tikslo liko jau visai visai ne daug! Tikėkimės, kad daugiau tokių siurprizų nebebus.

Bus daugiau!

Vytauto Ulozo dienoraštis.

Buvai išvykęs studijuoti svetur pagal ERASMUS mainų programą? Dar neišblėso ten patirti įspūdžiai bei nuotykiai? Pasidalyk ERASMUS patirtimi su kitais studentais. Savo pasakojimą ir keletą nuotraukų siųsk el. paštu studentai@15min.lt.