atnaujinta: 2012 kovo 7d. 17:15
Publikuota: 2012 kovo 7d. 16:07
15min.lt

Viceministrė Nerija Putinaitė 15min.lt tiesioginėje konferencijoje: „Neįsivaizduoju savęs kaip vargšo, kenčiančio žmogaus, įsivaizduoju save kaip galintį išnaudoti visas teikiamas galimybes“

Antradienį 15min.lt tiesioginėje konferencijoje svečiavosi švietimo ir mokslo viceministrė Nerija Putinaitė ir Lietuvos studentų sąjungos (LSS) prezidentas Dainius Dikšaitis.
Švietimo ir mokslo viceministrė Nerija Putinaitė ir LSS prezidentas Dainius Dikšaitis.
Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr. / Švietimo ir mokslo viceministrė Nerija Putinaitė ir LSS prezidentas Dainius Dikšaitis.

N.Putinaitė ir D.Dikšaitis sutiko atsakyti į klausimus, susijusius su aukštojo mokslo reforma, ir į kitus portalo 15min.lt skaitytojams aktualius klausimus.

15min.lt primena, kad antradienį vyko konferencija „Alma mater: aukštojo mokslo pertvarkai – treji“. Jos metu kalbėjusi N.Putinaitė pripažino, kad reformuojant aukštąjį mokslą  ne viskas atlikta teisingai, tačiau reformos nesėkmių priežastis ji mato ne tik valdžios veiksmuose: „Tam, kad pasikeistų sistema, reikia, kad pasikeistų kultūra.“

D.Dikšaitis taip pat akcentavo aukštųjų mokyklų elgsenos ir kultūros pokyčių poreikį.

„Praėjo treji aukštojo mokslo pertvarkos metai. Vis dėlto susirinkę aptarti studijų gerinimo proceso rezultatų ir galimų perspektyvų turėjome pripažinti, kad lankstumo, modernumo ir žadėtų didesnių galimybių studentams  naujoji studijų sistema dar vis neužtikrina“, – teigia jis.

Neįsivaizduoju savęs kaip vargšo, kenčiančio žmogaus, įsivaizduoju save kaip galintį išnaudoti visas teikiamas galimybes. Apie tai, kaip save įsivaizduoja studento vietoje, kalbėjo N.Putinaitė.

Žinau, kad N.Putinaitė gali būti menkai susijusi su universitetais, bet vis dėlto norėčiau paklausti, kaip ji vertina situaciją Klaipėdos universitete, kai šiuo metu iš principo neliko nė vieno rektoriaus ir abu – tiek Vaidutis Laurėnas, tiek Vladas Žulkus – nori per teismus susigrąžinti savo kėdę.

N.Putinaitė: Realiai dirba vienas rektorius. V.Laurėnas dirba, tad nėra taip, kad universitetas būtų be vadovo. Pagrindinis dalykas yra tai, kad nėra to organo universiteto viduje, kuris galėtų spręsti ginčą. Tai susiję su pereinamuoju laikotarpiu. Seimas balandį, tikimės, priims Mokslo ir studijų įstatymo pataisas, kuriose apibrėš Tarybos ir Senato, rektoriaus funkcijas ir tas ginčas viduje išsispręs, nereikės nė teismų. Vertinti nėra ką. Svarbiausia, kad universitete darbai nesustoja.

Antradienį įvyko konferencija „Alma mater: aukštojo mokslo pertvarkai – treji“. Prie kokių išvadų joje prieita? Kokie bus tolesni Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) ir Lietuvos studentų sąjungos (LSS) veiksmai?

D.Dikšaitis: Tikslas buvo prie bendro stalo susėsti pagrindiniams aukštojo mokslo pertvarkos kritikams ir reformos vykdytojams, aptarti tai, kas ir kaip vyko ir kokie rezultatai šiandien. Visi kalbėtojai akcentavo tas pačias temas, kurios buvo akcentuojamos ir reformos pradžioje: aukštųjų mokyklų reforma, aukštųjų mokyklų valdymas ir studijų kokybė. Jei tos diskusijos vis dar vyksta, akcentuojamos tos pačios temos, matyt, tai reiškia, kad dar ne viskas nuveikta. Vakar paaiškėjo, kad balanso tarp kokybės ir kiekybės mes vis dar stokojame.

Kai kur neproporcingai didelis studentų skaičius, finansavimas vienam studentui šiandien Lietuvoje galbūt nėra pakankamas, dabartinė sistema (krepšelis susietas su studentų skaičiumi) orientuoja aukštąsias mokyklas galbūt išduoti diplomus kiekvienam. Vakar verslo pasaulio atstovas konferencijoje paklaustas, kas atsakingas už tai, kad absolventas negauna darbo, atsakė, kad toks absolventas jo tiesiog neturi gauti. Į darbą turėtume žiūrėti plačiau. Nereiškia, kad teisininkas, turi dirbti tik teisininku. Reikia kalbėti apie kompetencijas ir keistą tradiciją išduoti diplomą kone kiekvienam, kuris įstoja. Apie tai kalbėjome prieš trejus metus ir šiandien vis dar neturime kuo pasidžiaugti.

Mūsų valstybės strateginio planavimo ypatumai – dar vienas svarbus aspektas. Pertvarka prasidėjo prieš trejus metus, bet studijų ir mokslo sistemos viziją sukūrėme tik dabar. Geriau vėliau, nei niekada. Tikimės, kad ŠMM tars savo žodį, įvertins studentų triūsą. Vakar išgirdome, kad kuriama ilgalaikė studijų ir mokslo strategija. Mums svarbu nepamesti esminių prioritetų, dėl kurių buvo nuolat kovojama ir nenuleisti kartelės žemiau, nei ji buvo.

Sieksime, kad ilgalaikėje studijų ir mokslo strategijoje, ES struktūrinių fondų ateities strategijoje ir galų gale konkrečiuose teisės aktų pakeitimuose būtų darna su aukštojo mokslo ir studijų programa. Studentai nori žinoti, ar jie reikalingi valstybei, ar bus jiems ką veikti po metų kitų, ar valstybė pasirengusi investuoti į studijuojantį žmogų. Mūsų darbas yra siekti, kad tų perspektyvų ir motyvacijos čia gyventi ir studijuoti būtų tik daugiau.

N.Putinaitė: Valstybė nėra motina maitintoja, reikia ir kitą klausimą kelti: ką valstybei gali duoti studentas. Svarbu, kiek jis paims iš to, ką gauna aukštojoje mokykloje, kiek jis bus kūrybingas, ar jis ras darbo vietą ir kurs ją. Manau, kad studentų pasisakymai labai radikalūs – dėl darbo vietų trūkumo kalta švietimo sistema. Mes matome, kad darbo vietų nėra.

Matome, kiek studentų iškrenta iš aukštųjų mokyklų studijų proceso metu. Į visus dalykus galime labai įvairiai žiūrėti. Galbūt reformos pasekmė, kad imame diskutuoti. Konferencija leido prisiminti diskusijas prieš trejus metus, kai buvo sakoma, kad pagaliau reikia kažką daryti, o ne diskutuoti. Dabar jau kitokia atmosfera, sakome, kad šis tas vyksta, gal ne į tą pusę. Manau, kad pasikeitimas visoje atmosferoje yra svarbus, nes tikima, kad galima geriau padaryti ir kad vien diskusijomis viskas nesibaigia, kad privalo būti ir žingsnis, ir veiksmas.

Reforma parodė, kad reikalingi žingsniai buvo žengti, buvo įdėta daug įvairių grupių pastangų, labai daug žmonių buvo įtraukta. Jei sakytume, kad viskas, kas įvyko yra tobula, meluotume sau arba užkirstume kelią tobulėjimui. Dabar vykstanti diskusija, ką ir kaip daryti, yra be galo pozityvi. Studentai sako, kad reikia į ateitį žiūrėti strategiškai. Ir tai yra labai gerai. Minėtoji strategija yra pradžios taške. Turbūt. Jeigu nesivelsime į smulkmenas ir nediskutuosime dėl rotacijos ar vertinimo, o galvosime apie esminius dalykus, kas toliau, kur link aukštasis mokslas turi eiti. Tarptautiškumas labai svarbu, mokymasis visą gyvenimą yra labai svarbu. Visa tai šiuo metu yra diskusijų dalykas. Galvojame apie ateitį. Visos konferencijos, kurios vyksta, yra geros – tai vieta argumentams pateikti.

Gerai baigus mokslus galima įstoti į valstybės finansuojamą vietą universitete į bakalauro studijas. Vėliau, jeigu gerai sekėsi bakalauro studijos, yra galimybė toliau siekti aukštojo mokslo valstybės finansuojamoje vietoje magistrantūroje. Įdomu, o kaip yra baigus kolegijoje bakalauro studijas, jeigu nori siekti toliau aukštojo mokslo? Ar baigusiam kolegija jau reikia studijuoti už savo lėšas magistrantūroje?

N.Putinaitė: Labai trumpas atsakymas – jeigu žmogus baigia kolegiją, yra numatytos išlyginamosios studijos, po kurių jau galima stoti į magistrantūrą. Jeigu jis baigia kolegines studijas už valstybės pinigus ir stoja toliau mokytis, jis negali stoti į valstybės finansuojamą vietą.

D.Dikšaitis: Išlyginamosios studijos nėra apmokamos valstybės. Svarbus momentas, dėl kurio mes norėtume kalbėti ir diskutuoti. Klausimas, ar išlyginamąsias studijas galima palikti studento kišenei? Gal valstybė galėtų prisidėti prie šios pereinamosios grandies?

Ką manote apie pedagoginį dėstytojų (pasi)rengimą? Ar jums atrodo normalu, kad norint būti mokytoju, reikia baigti ištisas pedagogines studijas, kai tuo tarpu, norint būti geru dėstytoju, tereikia tik būti aktyviam mokslinėje veikloje?

N.Putinaitė: Turbūt dėstytojui nepakaktų baigti to dalyko, ką baigia mokytojai, nes pastarieji rengiami dirbti su vaikais, orientuojantis į vaikų psichologiją, į tam tikrą jų vystymąsi. Leidžiama, žmogui pradėti dirbti dar neturint pedagoginės kompetencijos, bet jis ją įgyti privalo.  Matome, kad iš tiesų trūksta pedagoginės kompetencijos dėstytojams. Planavome tokią priemonę iš struktūrinių lėšų. Kitas dalykas, kad labai sunku įtikinti ugdyti tą pedagoginę kompetenciją. Dabar pereinama prie europinio kredito, t.y. studijos orientuotos labiau į studentus, daugiau individualių užduočių, dėstytojas tampa ir organizatoriumi, ne tik paskaitų skaitytoju. Manome, kad daug aukštųjų mokyklų įsitrauks į šį procesą, keisis ir dėstytojai. Iškils kiek kitokio santykio su studentu būtinybė. Tai yra ilgalaikiai procesai, turi būti pozityvus nusiteikimas, noras tai daryti. Tai iš tikrųjų yra problema, mes ją matome, bet tikimės, kad su papildomomis priemonėmis bus galima tai padaryti.

Vienintelė problema – dėstytojų motyvacija, svarbu ne tik siekti tiriamosios veiklos kompetencijos, bet ir pedagogikos, kuri yra specifinė. Tačiau nėra taip, kad dėstytojas negalėtų dirbti su studentais neturėdamas kvalifikacijos, kaip yra mokytojams. Turime pavyzdžių, kai žmogus nėra geras pedagogas, bet iš jo galima daug išmokti ir perimti. Tai turėtų spręsti kiekviena aukštoji mokykla. Svarbu, kad dėstytojas prisidėtų prie asmenybės formavimo.

D.Dikšaitis: Čia ne tiek valstybė, kiek studentai galėtų permainas sukelti. Pavyzdžiui, jeigu studentai lygiomis galimybėmis dalyvautų programų kūryboje, atnaujinime, vyktų kursų, paskaitų aptarimai, kai prie vieno apskritojo stalo sėdi ir administracijos keli žmonės, ir dėstytojai, ir studentai. Jei atsirastų lankstesnių formų, kaip formuoti patrauklų studijų procesą. Tai būtų lūžis. Reikia pakeisti požiūrį, kad dėstytojas yra vadas, o studentas ateina tik akimis paklapsėti. Valstybė galėtų duoti impulsą per finansavimą ir tam tikrą toną.

Kas daroma su pinigais, kurie nepanaudojami finansuoti studijoms – tarkime, iš valstybės finansuojamos vietos išeina studentas, o į jo vietą nėra pretendentų?

N.Putinaitė: Jei studentas neišlaiko sesijos birželį ir išbraukiamas iš sąrašų, aukštajai mokyklai iki metų pabaigos lieka lėšos. Kai planuojamas kitų metų biudžetas, tos lėšos planuojamos naujiems krepšeliams. Iš aukštosios mokyklos pinigai nepaimami iškart dėl įvairių priežasčių. Viena, kad yra jau suplanuotas darbas. Antra, matome, kad tas lėšas mokykla panaudoja, tarkime, studijų populiarinimui, studijų proceso eigai geriau organizuoti. Jei lėšos lieka iki metų pabaigos, neskatinama stengtis studento bet kokiu būdu sulaikyti, nes jeigu studentas iškrenta sausį, lėšos lieka iki metų pabaigos. Užsienyje panaši praktika taikoma, Danijoje duodamas tam tikras paketas lėšų, tačiau išorinės tarybos prižiūri tai.

Kokios specialybės galėtų būti laikomos perspektyviausiomis ateinančius kelerius metus?

N.Putinaitė: Galėtume apdovanoti Nobelio premija žmogų, kuris tai pasakytų. Galime pasakyti, kurie sektoriai yra pakankamai geri ir iš kurių sektorių išėję dažniausiai susiranda darbą. Techninius mokslus baigę, fizinius mokslus taip pat, net humanitarinius mokslus baigę gerai įsidarbina. Žiūrėjome į užsienio šalių praktiką – niekas neplanuoja labai smulkmeniškai, imame platūs sektoriai. Nėra traktuojama, kad, jeigu žmogus baigęs įsidarbino ne pagal specialybę, kad tai – pinigų švaistymas. Jei žmogus susirado darbą, gavo tam tikrų gebėjimų. Jeigu žmogus mokėsi, valstybė investavo, tai – investicija į žmogaus kapitalą, nes žmogus nėra tik darbo vieta, žmogus gyvena visuomenėje, jis yra pilietis, tad jis parengiamas ir socialiniam gyvenimui. Aukštasis mokslas neturi produkcijai gaminti. Aukštasis mokslas rengia žmones visuomenei, valstybei.

Mes stebime darbo biržos duomenis, matome, kad kai kurių socialinių mokslų specialybių jau yra perviršis ir studentai neranda darbo. Mažiname valstybės finansuojamų vietų skaičių perteklinėse specialybėse. Be to, jaunimas daug daugiau domisi, kokios specialybės perspektyvios, kokie dėstytojai ir kur potencialiai galės baigęs įsidarbinti. Įvardyti konkrečią perspektyvią po ketverių metų specialybę galėtų tik pranašas.

D.Dikšaitis: Mes sakome – žiūrėkite plačiau į kompetencijas ir gebėjimus, į tai, ko reikia šiandien, kaip keičiasi ir vystosi pasaulis. Žiūrėkite, kokių savybių jums reikia kaip žmogui ir kokios jums padėtų įsitvirtinti gyvenime, dažnai tas savybes ugdo net ne aukštoji mokykla. Danai yra pritaikę tokią praktiką ir jie ne vieninteliai tokie gudrūs žemės planetoje: skatinama stoti ne po mokyklos baigimo. Nereikėtų to daryti vedamam bandos instinkto. Svarbu, į ką valstybė nori investuoti. Svarbu ir tai, kad visos priemonės, kur jos bevyktų, būtų tarpusavyje suderintos. Mes čia turėjome ginčų dėl transporto lengvatų, tam tikros ministerijos žiūri tik savo pačių veiklos. Briusely juokaujama, kad tada, kai kalbama apie auštojo mokslo finansavimą, prie stalo trūksta vieno ministro, t.y. finansų.

N.Putinaitė: Ministerijoje turime darbo grupę dėl kompetencijų žemėlapio. Paklausėme Ūkio ministerijos, kokie Lietuvos sektoriai labiausiai vystysis per kelerius metus, atsakymo nėra ir tam yra priežastys – dėl mūsų ekonomikos nenusistovėjusios struktūros galbūt ir dėl kitų dalykų. Įvairūs faktoriai lemia, kodėl tai sunku prognozuoti.

Matome, kad yra vadybininkų ir teisininkų perviršis, bet dalis šiuos mokslus baigusių žmonių labai sėkmingai įsidarbina. Kiekvienas turi įvertinti savo riziką, kiek jis investuos laiko, pastangų, kiek kūrybiškas bus, kad jis pasirodytų svarbus ir reikšmingas aplink dirbantiems. Nuo paties žmogaus be galo daug priklauso. Jokios motyvacijos nebūtų, jeigu išgirstų, kad viena specialybė garantuotų darbą, perspektyvas iki pensijos. Technologiniuose moksluose daugiausia yra vietų, didesnį potencialą matome žemės ūkio moksluose kolegijose, fizinių mokslų studijose. Matome, kad mūsų įmonėms, kurios krizės sąlygomis net padidino pelną, jie yra reikalingi. Jei manęs paklaustų, kur stoti, paraginčiau stoti į techninius mokslus jei žmogus turi polinkį.

Kaip Švietimo ir mokslo ministrė įsivaizduoja save studento vietoje? Mokamos studijos, paskolų palūkanos milžiniškos, studijuojant nelieka laiko papildomai užsidirbti. Baigus studijas dirbant už minimumą, reikia grąžinti paskolą, įsigyti būstą nėra galimybių, o už nuomojamą tenka „pakloti“ kone visą algą. Kaip išgyventi studentams?

N.Putinaitė: Tai – katastrofinis scenarijus. Tuo metu, kai aš stojau, galėjau į vieną arba maximum dvi specialybes. Į vieną – be konkurso, į kitą stojau, nes norėjau. Didžioji dalis pažįstamų stojo į vieną specialybę, labai rizikavo, ar įstos, ar ne. Dabar daug pasirinkimo. Aš įsivaizduoju, kad mokyčiausi valstybės finansuojamoje vietoje, nes, jei žmogus yra net vidutinių gabumų, gali gauti valstybės finansavimą. Jei būčiau iš socialiai remiamos šeimos, galėčiau gauti socialinė stipendiją. Dėčiau visas pastangas gauti dar ir skatinamąją stipendiją. Jei žmogus deda pastangas, jam sekasi. Yra skatinamųjų stipendijų, verslas duoda, yra papildomos prezidentinės stipendijos. Svarbiausia išnaudoti visas galimybes. Neįsivaizudoju net mintyse savęs kaip vargšo, kenčiančio žmogaus, įsivaizduoju save kaip galintį išnaudoti visas teikiamas galimybes ir savo gyvenimo netraktuoju kaip skriaudos nuolatinės. Lietuvoje žmonės įsivaizduoja save bargšais, reikia baigti su tokia psichologija.

Jeigu įstočiau į valstybės nefinansuojamą vietą, to netraktuočiau kaip savo kančios istorijos. Žžinočiau visas pasekmes ir prisiimčiau atsakomybę. Svarbiausia negalvoti, kad esi vargšas, iš anksto pasmergtas nesėkmei, taip galima užmušti bet kokią motyvaciją.

D.Dikšaitis: Aš visiškai pasirašyčiau po kiekvienu pozityvaus mastymo punktu. Tai padeda bet kuriuo gyvenimo momentu, net ir pačiu sunkiausia. Vis dėlto jaunam žmogui sparnus apkarpyti gali nevykusi sistema, aplinkinių abejingumas ir šaltumas, kai kur dažnai klestintis biurokratizmas, formalizmas. Pastarąjį suprantu kaip žodžio atskyrimą nuo jo dvasios. Tada žmogus tampa įkaitu savo pačių taisyklių, kurių prasmė visai kitai, nei žodyje juodos avys baltose lankose.

Kitas momentas sparnai laužomi, kai sistema bloga, pavyzdžiui, darbo santykiai. Pateikėme savo siūlymą dėl jaunimo užimtumo skatinimo. Išsakėme tai vakar premjerui A.Kubiliui. Studentas ateina pas darbdavį ir sako, kad nori legaliai dirbti, kad ir 20 valandų per savaitę ir kad ir už minimumą, o darbdavys atsako, kad jam ši mokesčių našta per sunki ir gali pasiūlyti tik vokelį arba nieko.

Siūlome daugiau lankstumo įnešti – studijų metu apribojant darbo valandų skaičių ir užmokestį suteikiant sudaryti jam galimybę dirbti ne "Sodros" mokesčio ar kitų socialinių garantijų, gal nuo to niekas nenukentėtų, ekonomika atsigautų, o darbdavys jau vėliau su visasi mokesčiais norėtų tą žmogų pasilikti? Suformulavome tai ir pateikėme darbo grupei ir perdavėme vakar A.Kubiliui. Tikimės, pozityvios reakcijos.

N.Putinaitė: Sipniausia vieta ir yra darbo santykiai. Mes irgi girdime daug nusiskundimų, kad pusės dienos įteisinimo nebuvimas apriboja galimybes.

Kodėl Švietimo ir mokslo ministerija neinicijuoja studijų paskolų sistemos pertvarkos, kad sistema būtų panaši į Didžiosios Britanijos, kur studentams padeda valstybė, o ne bankai ir paskolos yra atitinkančios pragyvenimo lygį? Lietuvoje viskas priešingai – nuo studijų esame paverčiami skurdžiais.

N.Putinaitė: D.Britanijoje irgi yra valstybės garantijos. Diskutavome, kurį modelį pasirinkti - ar tą, kad valstybė įsteigtų savo fondą, ar duoti komercines su valstybė garantija ir palūkanų kompensavimu, buvo apsispręsta pasirinkti dabartinį modelį, nes tokiu mastu, kokiu norėjome suteikti studentui paimti paskolą, tai yra valstybės įsipareigojimų didinimas ir tai atsiliepia jai. Modelis pasirinktas kaip optimaliausias, išplečiant besiskolinančių ratą ir sumų, kurias skolinamasi. Palikome galimybę sugrįžti ir prie kito modelio, jei valstybėje pagerės situacija. Kol kas finansinės galios yra sudėtingos. Noriu priminti, kad galimybė skolintis buvo labai stipriai išplėsta. Realiai visi, kurie paima paskolas, jiems palūkanos yra kompensuojamos. Esame numatę konkursą dėl palūkanų kompensavimo, bet realiai visiems, kurie paima pskolas, yra kompensuojama. Žinoma, nei vienam žmogui nėra lengva apsispręsti paimti paskolą, bet tai yra galimybė studijuoti.

D.Dikšaitis: Pirmas momentas, kuris skiriasi nuo prieš tai buvusios tvarkos, yra sutrumpintas paskolos grąžinimo terminas, bet jis, reikalui esant, gali būti pratęstas. Tad realiai čia ne pati didžiausia bėda.

Kitas klausimas – pajamų riba, nuo kurios reikia žmogaus reikalauti paskolą grąžinti. Kai pasieki reikalingą finansinę ribą išgyventi ir dar ją viršiji, tada gali grąžinti paskolą – taip yra užsienyje. Lietuvoje tokia suma, nuo kurios laikoma, kad išgyveni ir minti tuo, kas tave sotina ir pilnina, yra vidutiniškai šiek tiek daugiau kaip 600 litų per mėnesį ir kyla klausimas, ar tai yra suma, kurią gaunant jau reikia reikalauti studento paskolą grąžinti. Studentams tai yra skaudus momentas.

Vis dėlto svarbiausia, turbūt yra sąlygos, o ne iš ko imi paskolą studentui. Bankas šiuo atveju yra ne vienas, yra valstybės atsakomybė. Bandoma pasiekti šiokį tokį kompromisą ir nesutikčiau, kad studentas paliktas likimo valiai. Geriau būtų, žinoma, kad minimali riba būtų peržiūrėta, pakelta ir labiau atitiktų gyvenimo sąlygas Lietuvoje, ypač krizės metais.

Viceministre, Konstitucinis teismas (KT) išpeikė Aukštojo mokslo reformą. Kaip Jūs tai vertinat?

N.Putinaitė: KT konstatavo faktą. Šiandien darbo grupė, sudaryta Seimo valdybos, rengti pataisas Mokslo ir studijų įstatymo. Tų pataisų nėra tiek daug. Visos reformos neišpeikė.

Lietuvoje turime Konstituciją, kuri leidžia modeliuoti aukštąjį mokslą vienaip, kitose šalyse Konstitucija kitokia, galima kitaip ir modeliuoti.

Buvęs LSS prezidentas Jonas Okunis savo kadencijos metu panašiai kaip ir Dainius Dikšaitis dabar – buvo vadinamas Švietimo ir mokslo ministerijos pakaliku – viskam pritardavo. Vėliau jis tapo ministro patarėju. Ar Dainiui, kuris jau senai vadinamas ministerijos statytiniu, taip pat paruošta vieta?

D.Dikšaitis: Paklauskime viceministrės, nes ministras išvykęs. Aš ir pats norėčiau žinoti.Tada nereikėtų stengtis ir dirbti ir planuotis ateities.

N.Putinaitė: Reikia klausti būsimų laimėtojų-partijų po rinkimų, pasiteirauti naujo ministro, kuris bus, ar jis neturi paruošęs jums vietos.

D.Dikšaitis: Gera mintis. Čia šaržuojant, o atsakant rimtai, santykiai su ŠMM ir ne tik su šia valstybės institucija, manau, yra dalykinio, konstruktyvaus bendradarbiavimo sistuacija. Jeigu kam atrodo, kad LSS prezidentas nerėkia po langais su transparantais, nedaužo, viešai nuolat nesipyksta, tikriausiai jis sėdi kažkieno kišenėje ir yra pakalika ir jau turi sau šiltą darbo vietą, iš tiesų galiu pasakyti, kad būtų labai paprasta, jeigu būtų taip. Tačiau yra iššūkiai gyvenime – aš nemėgstu lengvų variantų.

N.Putinaitė: Studentų atstovai turi eiti bendrauti su politikais. Jeigu studentas nori rezultato, turi to siekti diskutuodamas. Studentų atstovybės yra gera mokykla ir vėliau sutinkame jau išėjusių iš jų (studentų atstovybių), žmonių, kurie yra geri specialistai. Nėra lengva rasti bendrą kalbą su rektoratu ir pan. Mes galime parinkti ir daugiau pavyzdžių, galime Liutaurą Kazlavicką paminėti, kuris yra premjero patarėjas. Iš tiesų tai yra mokykla, tad būkite aktyvūs savo studentų atstovybėse ir rasite sau platesnį veiklos spektrą. Aš manau, kad Dainius bus kada nors ministras, ne patarėjas.

Dainiau, prisiminkim Lietuvos studento pažymėjimo (LSP) skandalą. Ar pinigai, už kuriuos pirkai studentų lojalumą, neturėtų būti skirti gerinti studijų kokybę? Juk studentų atstovybės galėtų atsisakyti LSP pinigų ir mažinti jo gamybos kaštus, gal jau laikas nustoti pelnytis iš studentų?

D.Dikšaitis: Pasaulyje yra įvairios praktikos, kaip valstybė galėtų prisidėti prie savivaldų veiklos, prie paramos šiai veiklai, kad studentai aktyviai veiktų prie valstybės veiklos ir visos aukštojo mokslo sistemos. Nors LSAS ir LSS finansuojamos biudžeto numatytos lėšomis, valstybė delegavo tam tikrą viešą funkciją – visiems studentams vienodo studento pažymėjimo administravimas. Tai atliko ne tik Lietuva, taip pat ir Estija. Lėšos, kurios gaunamos vykdant šį projektą, yra panaudojamos padengti kaštus, o dalis lėšų palikta išgyventi, išlikti pačių studentų organizacijų, tarp jų ir LSS. Kviečiu aplankyti LSS tinklalapyje ir peržiūrėti finansines ataskaitas, ten pateiktas ir LSS prezidento atlyginimas.

Dainiau, esi studentų atstovas, o dauguma studentų reformą peikia. Kaip pats ją vertini?

D.Dikšaitis: Atlikome prieš vakar dienos konferenciją vox populi apklausą Gedimino prospekte: ką studentai mano apie aukštojo mokslo pertvarką ir ką apie ją mano. Nustebsite, kad daugiausia kalbėta apie rotaciją ir krepšelį kaip apie visą pertvarką. Bet, nepaisant to, studentai palaiko permainas, sako, kad svarbu, jog jų padėtis nebūtų prastesnė, natūralu, kad jie nesigilina į valdymo dalykus ir kitus niuansus, į kuriuos turėjome įsigilinti mes, dirbantys su tuo tiesiogiai.

Mano asmeninė nuomonė, kiek gyvenu šioje valstybėje, tai lyg ir pirmas kartas, kai galiu stebėti kažką nuosekliai nuo pradžios iki bent jau vidurio taško, tas užsidegimas niekur nedingsta, o pastangos veda bendro įgyvendinimo link. Vien tai laikau vertybe ir gerybe. Užuot tampę paklodę į abi puses, mes ėmėme austi bendrą aukštojo mokslo rūbą ir tai labai gerai.

Kalbant apie studentus, jiems galimybių pagal naują Mokslo ir studijų įstatymą jau yra daugiau. Deja, tekstas dažnai skiriasi nuo realybės. Kai paklausiame, ar viena aukštoji mokykla padarė tą ar aną, dažniausiai sulaukiame atsakymo, kad ne. Kai klausiame, tarkime, kaip sekasi studentams gyventi bendrabutyje, atsako, kad kai kurios sienos padažytos, kai kur atnaujinti vamzdžiai, šilčiau, bet dar ne visur. Yra dar ką tobulinti, bet tai, kas buvo pradėta, mano galva, veda į platesnes galimybes ir lankstesnę studijų sistemą.

Skaityti visus komentarus 17
Komentuoti straipsnį
PRISIMINTI
ATSTATYTI
Pranešti klaidą
Pažymėkite klaidą tekste, pele paspaudę kairijį pelės klavišą
Užpildykite klaidos formą ir išsiųskite
Komentuoti
* - privalomi laukai

Komentaras įrašytas

Naujausi komentrai

Skaityti visus komentarus 17
Komentarų nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Kategorijos pabaiga
Skaitomiausios naujienos
 
Iš pirmų lūpų Twitter