Ar sulauksime lietuvių ir žydų diskusijų?

Pažiūrėjus į pasiūlymus Lietuvos Vyriausybei, kuriais raginama 2010 metais parengti valstybės programą, skirtą pagerbti Holokausto aukas, tėvynainius, kovojusius su fašizmu, ir žydų gelbėtojus, atkurti ir įamžinti Lietuvos žydų istorijos ir kultūros paveldą, norėtųsi pridurti dar kai ką.

Holokausto aukų atminties metai bus tik dar vienas pompastiškas ir gražus minėjimas, jei tais metais krašte ir pasaulyje neįvyks plati diskusija itin jautria žydų ir lietuvių santykių tema.

Gaila, bet turime pripažinti, kad tokių diskusijų viešojoje erdvėje beveik nevyksta. Pavyzdžiui, ši tema buvo apeita tylomis 2005 metais minint 60-ąsias Antrojo pasaulinio karo pabaigos metines, nors būtent Antrasis pasaulinis karas išryškino lietuvių ir žydų problemą. Tačiau visas dėmesys fokusuojamas į istorines sąskaitas su Rusija, tarsi sąmoningai pamirštant, kad dar nėra išspręstas mūsų santykių su žydais klausimas.

Be abejo, antisemitinės nuotaikos niekad nebuvo ir nėra vien lietuviška problema. Kalbu ne tik apie arabišką ir – plačiau – apie islamo pasaulį.

Užtat netyla ir kunkuliuoja diskusijos internetinėje erdvėje, o jose pasireiškia pakankamai daug antisemitinių elementų. Vertėtų pažymėti, kad šiomis nuotaikomis yra apsikrėtusi jaunoji karta, kuri su žydų tautybės žmonėmis neturėjo ir neturi kontaktų (mūsų krašte gyvena tik apie 4–5 tūkst. žydų). Aistras puikiai kursto negrąžinto žydų turto ir kapinių teritorijų klausimai, kurie sukelia tiesiog neapykantos jiems pliūpsnius. Tad „žydiškas kompleksas“ glūdi, jei galima išsireikšti psichologiniais terminais, tautinėje pasąmonėje ir norėtųsi sužinoti, kokia stebuklinga terapinė priemonė padės jo atsikratyti.

Ar toks stebuklas neįvyktų, jei visuomenėje vyktų vieša diskusija šiuo klausimu. Štai iki šiol sunku apčiuopti, kodėl tam tikra (ir nemenka) lietuvių dalis jaučia slaptą antipatiją žydams. Gal tai auklėjimas, gal neįvardytos nuoskaudos? Ar pakankamai mūsų visuomenė (ypač jaunuomenė) turi informacijos apie žydų tautą, jos istoriją? Pagaliau vertėtų pamąstyti ir apie reprezentatyvų sociologinį tyrimą, kuriuo būtų siekiama išsiaiškinti, kas lemia tokios antipatijos atsiradimą tarp lietuvių.

Tokia diskusija turėtų apimti visą spektrą klausimų, kurie gali būti itin nemalonūs tiek lietuviams, tiek žydams. Žinoma, šie klausimai yra istorikų akiračio prerogatyva, tačiau jiems pareiškus nuomonę atsirastų prielaidos diskutuoti ir visuomenės veikėjams, politikams, intelektualams. Ar neateina laikas aiškiai ir konkrečiai atsakyti, kiek žydų genocide dalyvavo lietuvių? Būtų tikslinga išgirsti ir žydų poziciją dėl jų tautiečių dalyvavimo raudonajame terore, baudžiamosiose operacijose lietuviškuose kaimuose bolševikų partizanų būriuose.

Be abejo, antisemitinės nuotaikos niekad nebuvo ir nėra vien lietuviška problema. Kalbu ne tik apie arabišką ir – plačiau – apie islamo pasaulį. Juk realybė tokia, jog nepaisant iškilmingų pasaulio galingųjų pažadų, kad antisemitizmas nepasikartos, praėjus šešiasdešimt penkeriems metams nuo Holokausto pabaigos, pavyzdžiui, Europoje antisemitizmas įgyja savo naują raišką. Tai galima sieti tiek su nepritarimu žydų valstybės Izraelio vykdomai politikai, tiek su stiprėjančia islamiškos pasaulėžiūros įtaka. Apipelijusi nuostata, kad dėl visko, kas bloga (globalūs konfliktai, finansinė krizė, stambaus kapitalo diktatas), yra kalti žydai, vėl netikėtai atgyja net civilizuotuose liberalios demokratijos kraštuose.

Mums patiems pirmiausia reikia atminties nuskaistinimo, naujo santykio lapo, nors jis būtų atverstas ir po skausmingų diskusijų. Tų Lietuvos piliečių labui, kurie sudegė Holokausto ugnyje, būsimų lietuvių kartų labui, kad jų pečių neslėgtų kaltė. Juk Kristus sakė: „Išganymas ateina iš žydų.“