Belaukiant Godo (prezidento)

Nekalbėkime šįkart apie finansus, reformas ir ekonomikos gaivinimą. Pakalbėkime apie tai, kam nereikia bankų paskolų, Europos Sąjungos ir Tarptautinio valiutos fondo pinigų, – apie moralinį apsivalymą. Ar per pusmetį, pasikeitus politinei valdžiai, Lietuvoje bent mažu truputėliu padaugėjo teisingumo? Ar mūsų krašte pasidarė lengviau kvėpuoti? O gal be dvasinio atgimimo nebus ir ūkio pažangos, kai finansų ministras vis labiau panėšėja į Drakulą, geriantį lietuviško verslo kraują ir negirdintį dar likusių gyvų žmonių skundų ir maldavimų.

Suprantama, keblu šnekėti apie moralę ir teisingumą susimetus su „abonentu“. Ši valdančioji dauguma lyg netikra, dirbtinė, todėl kiekvieną akimirką galinti subyrėti – su krize besigrumiančiam premjerui Andriui Kubiliui palikta ne kaži kiek pasirinkimo laisvės. Vyriausybės ir Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų vadovas gerbia valdžių atskyrimo, teismų, teisėjų ir prokurorų nepriklausomumo, visos teisėsaugos depolitizavimo principus ir, atrodo, lūkuriuoja naujo prezidento, kuris formuoja teisminę valdžią, skiria ir atleidžia Seimo pritarimu Generalinės prokuratūros, Valstybės saugumo departamento (VSD), Specialiųjų tyrimų tarnybos, Valstybės kontrolės vadovus, Vyriausybės teikimu – policijos generalinį komisarą. Stačiai geležinis kumštis, kuriuo bet kada gali smogti prezidentas.

Tik formaliai Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai valdo ir kitą svarbų Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetą.

Tačiau ar ne klaida visas viltis sudėti į būsimąjį prezidentą ir iki jo rinkimų nieko nedaryti? Juk kol kas čia viskas eina prastyn. Generalinėje prokuratūroje antrąkart nutrauktas pulkininko Vytauto Pociūno nužudymo bylos tyrimas. Politinės korupcijos irštvoje – VSD – ramu kaip sanatorijoje: etatų daugėja, darbo mažėja. Ideali vieta pasislėpti nuo krizės skersvėjų. Geriau nebent aukštosios Lietuvos teisminės valdžios kabinetuose – čia iki visos laimės tetrūksta Vytauto Greičiaus galvos.

Vis dėlto ne visi sutinka vaidinti spektaklyje „Belaukiant Godo (prezidento)“. Už teisybę, už savo vyro ir vaikų tėvo garbę ir šviesų atminimą teismuose grumiasi narsi moteris Liudvika Pociūnienė. Su visa Lietuvos neteisingumo sistema susikovė Vytautas Landsbergis, ką tik „Lietuvos žiniose“ paskelbęs triuškinamą, reto įžvalgumo ir tikslumo studiją „Ar Lietuvai gresia diktatūra?“ apie „šešėlinius (gal korupcinius) teisingumo pagrindus“.

Bet ar Lietuvoje tiesą ir teisingumą gina tik moterys ir vienišiai užsispyrę profesoriai, stebint tylinčiai parlamento daugumai? Ką padarė Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos frakcija, kad nors moraliai paremtų nužudyto savanorio,

Sąjūdžio idealisto našlę, nekalbant apie savo partijos įkūrėją ir garbės pirmininką, kuris vienas paliktas kautis su įsigalėjusia „teisininkų partija“, teismų savivaldą pavertusią nuo nieko nepriklausomų teisėjų diktatūra. Man atrodo, ta teisėjų partija, kurios „kepurė“ – Pranas ir Egidijus Kūriai, sąjungininkų turi ne tik prezidentūroje ir socdemų stovykloje.

Ta „kepurė“ bemat nuvirstų ir suzmektų, jeigu būtų pradėta viso teisėjų korpuso liustracija. Kodėl viena Kazytė tampoma už tas kelias stažuotes užsienyje – juk būta kur kas iškilesnių teisės profesorių, kurie ne kartą ir ne du skaitė paskaitas net pačioje Sorbonoje, klojo konstitucinius pamatus Afrikos valstybėse. Tačiau Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Arvydas Anušauskas pasišovė liustruoti kadrinius KGB darbuotojus. Pasirodo, tik dabar bus sudarinėjami jų sąrašai – ką dvidešimt metų veikė tie visi genocido tyrimo centrai ir saugumas? Bet vis vien tai bus surašymas, o ne liustracija, nes beprasmiška liustruoti tai, kas buvo oficialu ir legalu. Dar viena sąmoningai absurdiška iniciatyva, padėsianti išsaugoti nelegalių agentų tinklą. Neseniai posėdžiavusios Seimo ir Pasaulio lietuvių bendruomenės komisijos narius, kurie labiausiai jaudinasi dėl įstrigusios liustracijos, A.Anušauskas nuramino, kad šios kadencijos Seime nebėra buvusių KGB slaptų bendradarbių. Įsivaizduoju, kokia šypsena pražydo „Antanaičio“ veidas – jam tai buvo laimingiausia diena, kai išsipildė svajonė, – nebeliko neprisipažinusių KGB agentų problemos. Iš pradžių – Seime, o paskui – ir visoje Lietuvoje. Kaip po rinkimų, stojus A.Anušauskui vadovauti komitetui, nepastebimai išgaravo VSD parlamentinės kontrolės problema, dėl kurios dar neseniai kunkuliavo aistros. Tačiau viena problema liko – moralinė. Kaip galima spausti VSD vadovams rankas, ant kurių nenudžiūvęs V.Pociūno kraujas? Tai jau ne bestuburiškumas ar konformizmas, o išdavystė.

Tik formaliai Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai valdo ir kitą svarbų Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetą. Vienu balsu komitetas ir jo pirmininkas Stasys Šedbaras parėmė du skandalingus „teisininkų partijos“ kandidatus į teisėjus, kuriuos savo straipsnyje mini ir V.Landsbergis. Komitetas „nesuskubo“ apsvarstyti įstatymo pataisos, kuri būtų pailginusi – per Seimą – Teisėjų etikos ir drausmės komisijos pirmininkui Artūrui Driukui kelią į Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkus antrajai kadencijai.

O nuostabiausia praėjusios savaitės žinia – komitetas inicijuos parlamentinės komisijos Jono Prapiesčio ryšiams su EBSW ištirti (paneigti) sudarymą. Taip būtų klojamas kelias į patį „kepurės“ smaigalį (Aukščiausiojo Teismo pirmininkus), nekreipiant dėmesio į gluminantį faktą: konservatoriai išteisins Adolfo Šleževičiaus ministrą, gal net visą Vyriausybę? Bet tada tai būtų ne mūsų (svetimos) tėvynės sąjunga, jai nebepadėtų prikelti Lietuvos nė naujas prezidentas.