Prezidento rinkimų kampanija baigėsi neprasidėjusi?

Tikrai neginčiju, kad eurokomisarė Dalia Grybauskaitė yra dėmesio verta kandidatė į Prezidento postą. Tačiau kai žurnalistai, politikos apžvalgininkai, užuot kėlę aštrių klausimų, stengęsi suteikti žmonėms kuo įvairesnės informacijos, tampa propagandininkais, piktinasi visomis abejonėmis – tai kelia nemalonių analogijų.

Prisiminkime neva informacinę kampaniją dėl stojimo į Europos Sąjungą pliusus ir minusus. Labai baimintasi, jog Lietuvos žmonės nėra brandūs, supratingi, todėl nutarta, kad reikia ne diskusijų, bet kryptingo įtaigavimo. Formalus rezultatas buvo pasiektas – Lietuvoje referendumas dėl stojimo į ES įvyko. Tačiau patys vėliau gailėjomės, jog praradome progą tikrai brandžioms diskusijoms, abejonių išsakymui, kad aklai sekėme paskui mūsų derybininkus, kurie entuziastingai priėmė visus eurobiurokratų reikalavimus.

Prisiminkime taip pat, kaip prieš porą metų buvo kilęs Gedimino Kirkilo kandidatūros į premjerus palaikymo vajus. Pas Prezidentą tada lankėsi žurnalistai, politikai, politikos apžvalgininkai ir entuziastingai įrodinėjo, jog G. Kirkilas – Lietuvos viltis. Esą jo kandidatūros nenori Algirdas Brazauskas ir jo aplinka, ir tai pakankamas argumentas, kodėl G. Kirkilas bus idealus premjeras. Beje, šiandien panašūs motyvai skamba D. Grybauskaitės entuziastų kalbose. Esą apsispręsti už šią politikę pakanka to, kad jos kandidatūros nenori „valstybininkų“ klanas. Argumentas įdomus, tačiau man asmeniškai visgi svarbiau, kas D. Grybauskaitė yra, ką ji siūlo, kokią patarėjų komandą atsives, o ne tai, kas jos šiandien nemėgsta. Vienas ar kitas politikos ir verslo klano požiūris į politikus keičiasi priklausomai nuo to, kiek ir kaip galima išspausti iš jų naudos. Geriausias pavyzdys – Valdas Adamkus. Tie politikai, verslininkai, žurnalistai, kurie aršiai Prezidentą kritikavo jo pirmosios kadencijos metu, per antrąją kadenciją tapo karštais jo rėmėjais. Kita vertus, vadovaujantis kriterijumi – rinkime tą, kurio nemėgsta „valstybininkai“ – Valentino Mazuronio kandidatūra tiek pat tinka, kaip ir D. Grybauskaitės.

Vadovaujantis kriterijumi – rinkime tą, kurio nemėgsta „valstybininkai“ – Valentino Mazuronio kandidatūra tiek pat tinka, kaip ir D. Grybauskaitės.

Eurokomisarė, paskelbusi apie savo kandidatavimą į Prezidentus, taip pat pareiškė, jog jos rinkimų kampanija bus kukli. Esą reikia reaguoti į sunkmečio sąlygas. Sveikintina intencija, tačiau jau per pirmąją savaitę jos pavardė žiniasklaidoje buvo paminėta tiek kartų, parodyta tiek įvairiausių laidų apie ją, kad pakaktų visai rinkimų kampanijai. Deja, kol kas pasigendu svarbiausio – turinio. D. Grybauskaitė gana ilgai delsė paskelbti savo sprendimą, nors, kaip pripažino, apsisprendė dar sausį. Sprendimą paskelbė viena, pabrėždama, jog yra nepriklausoma kandidatė. Tiesa, ji esą nesikrato partijų paramos, tačiau su jokia partija nesirengia sietis. Bent menkiausios užuominos, kas sudarys jos komandos pagrindą, deja, negavome. D. Grybauskaitei savo paramą suskubo pareikšti Darbo partija, Liberalų sąjūdis, premjeras Andrius Kubilius ir įvairios smulkios politinės organizacijos. Teigiama, jog D. Grybauskaitės kandidatavimą palankiai vertina ir A. Brazauskas. Toks margas rėmėjų būrys bent man aiškumo neprideda.

Nežinant, ką ir su kuo D. Grybauskaitė planuoja daryti, jei taps Prezidente, telieka žvelgti į jos praeitį ir jos pagrindu spėti, ko galima tikėtis iš politikės. Tačiau ir vėl – elementarus klausimų kėlimas apie politikės praeitį jau sulaukė tūžmingos reakcijos. Esą prasidėjo šmeižto kampanija prieš politikę. Susidaro įspūdis, kad politikės viešųjų ryšių architektai visą kampaniją grindžia puolamos kovotojos – gelbėtojos įvaizdžiu. Bėda ta, kad kol kas visiškai neaišku, kaip ir nuo ko politikė mus gelbės.

Bėdų turime iš tiesų daug. Tačiau dauguma jų priklauso Seimo ir Vyriausybės kompetencijai. Aišku, būtų puiku, jei būsimas Prezidentas pagaliau normalizuotų situaciją Valstybės saugumo departamente, sutartų su Seimu dėl Teismų įstatymo, jei kiek įvairiapusiškesnė taptų Lietuvos užsienio politika, jei siektų, kad politiniai sprendimai Lietuvoje būtų priimami, vadovaujantis visuomenės, o ne oligarchų interesais. Kuris iš kandidatų į Prezidentus tai galėtų padaryti? Nežinau, nes nė vienas dar neišdėstė aiškios savo vizijos, nepristatė, kaip sieks ją įgyvendinti, nesupažindino su bendražygiais. Diskusija su kandidatais labai svarbi ir visiems mums, jos metu bręsta visa politinė bendruomenė. Todėl ir nesinori, kad vietoj diskusijos tebūtų viešųjų ryšių triukai. Nesinori, kad mums būtų paprasčiausiai pasakoma, kaip turime galvoti, ką remti. Puiku, jei Prezidento rinkimų kampanija finansiškai bus kukli, tačiau tebūnie ji turtinga turinio prasme, nes iš praėjusiosios daugumai atmintyje teišliko šūkis: „už Petrą“.