Vežėjų krizės pamokos

Žinoma, Rusijos veiksmus sunkoka prognozuoti, nelengva ir pasirinkti efektyvias tokių situacijų valdymo priemones. Vis dėlto susiklosčius krizinei padėčiai (čia kalbėsiu visų pirma apie Lietuvos vežėjų bėdas) išryškėjo kai kurios Lietuvos valstybės problemos, kurias šiame straipsnyje suskirstysiu į tris dalis.

Visų pirma atsiskleidė, kad Lietuva neturi aiškesnės valstybinės santykių su Rusija strategijos. Vidaus politikos katile išsiskiria dvi galingos srovės, kritikuojančios viena kitą ir žarstančios įspūdingus pareiškimus, – „pragmatikai", pasisakantys už dalykinius, racionaliais ekonominiais ryšiais pagrįstus santykius su kaimyne, ir „vertybininkai", akcentuojantys netolimos praeities istorijos reikšmę, okupacijos žalos atlyginimo klausimą, įspėjantys dėl Rusijos informacinės grėsmės. Tačiau abi šias sroves vienija bejėgystė.

2001–2008 metais valdė socialdemokratų dominuojamos vyriausybės, kurių atstovai mokėjo postringauti apie ekonominį pragmatizmą. Priešpaskutinis užsienio reikalų ministras Petras Vatiekūnas kitados net pareiškė, kad Rusija nėra Sovietų Sąjunga ir ji neatsakinga už Lietuvai padarytas skriaudas bei prievartinį įjungimą į SSRS, o partijai, kuriai jis atstovavo kaip ministras, vadovavo Rusijos kunigaikštienė.

Kilus vežėjų krizei ministras pirmininkas net nenutraukė atostogų. O juk prasidėjo svarbios Lietuvos ūkio šakos žlugdymas.

Tačiau tai nepagyvino Lietuvos ir Rusijos santykių. Dabartinis užsienio reikalų ministras Vygaudas Ušackas konstatuoja, kad pastaruosius porą metų nebuvo ne tik Lietuvos ir Rusijos ministrų, bet net ir žemesnio lygio pareigūnų susitikimų. Tai yra niekaip nepateisinama, turint omeny abiejų šalių prekybos, investicijų ir pan. mastą. Galų gale šitoks neveiklumas atsisuka prieš Lietuvos verslą.

Antra vertus, nėra požymių, kad dabartinė Vyriausybė ryžtingai siektų Rusijos žalos atlyginimo ar imtųsi kokių nors „Rusijos sulaikymo" veiksmų.

Neatrodo, kad tvirtą poziciją Rusijos atžvilgiu turėtų ir prezidentė Dalia Grybauskaitė. Ji išvengė aiškesnių komentarų Rusijos klausimu per rinkimų kampaniją. Jos svarstymai, kad dėl susiklosčiusios padėties Rusijos pasienyje iš dalies kalti ir patys vežėjai, yra keistoki, nes jokių faktų bent jau viešojoje erdvėje iki šiol nepateikta. Priešingai, net jei ir tikėtume Rusijos pareigūnais, kad kas mėnesį 10–12 tūkst. kartų į Rusiją vykstantys lietuvių vežėjai padarė 16 pažeidimų, šis skaičius veikiau rodo menką pažeidimų mastą. Tikrovė yra tokia, kad tenka riboti kai kurių vežėjų veiklą, neturint jokių įrodymų apie jų padarytus pažeidimus. Lietuvos užsienio reikalų ir susisiekimo ministrai, kitaip nei prezidentė, incidentą įvardijo kaip Rusijos siekį spręsti ekonomines problemas politiniais metodais. Bet kuriuo atveju tai dar kartą atskleidžia, kad Lietuva stokoja užsienio politikos koordinacijos ir aiškios pozicijos, o tai nepadeda nacionaliniams interesams. Sąmyšis kiekvienos panašios krizės metu yra tiesiog užprogramuotas.

Antra, Lietuvos pareigūnai vis dar siaurai suvokia savo misiją. Net ir aukščiausi pareigūnai visų pirma turėtų būti mūsų verslo, mūsų piliečių advokatai, o ne atsietai samprotauti, kas kaltesnis, o kas ne toks kaltas. Banalu priminti, kad verslas – tai ir darbo vietos, ir pinigai į biudžetą, kuriais kuriama šalies ir tų pačių pareigūnų gerovė. Muitininkai neturėtų būti vien antspaudų dėliotojai ir kontrabandininkų gaudytojai. Jų pareiga – užtikrinti sklandų vežėjų darbą, mąstyti strategiškai, iš anksto numatyti galimas kliūtis. „Lietuvos žinios" įrodė, kad pasitelkus vien internetą jau yra įmanoma surinkti vertingos informacijos.

Kilus vežėjų krizei ministras pirmininkas net nenutraukė atostogų. O juk prasidėjo svarbios Lietuvos ūkio šakos žlugdymas.

Trečia, Lietuvos politikams chroniškai stinga paprasčiausio žmoniškumo, solidarumo su žmonėmis, patekusiais į sunkią padėtį. Reikia tik įsivaizduoti būseną žmonių, įkalintų automobilio kabinoje vidury laukų 15 km ilgio vilkikų eilėje. Suiro kurti šeimų planai, patirti nuostoliai, išgyvenamas moralinis pažeminimas. Tačiau politikai nesiteikė nusileisti iš aukštybių ir aplankyti įstrigusių žmonių.

Mat dar ne rinkimų metas, ne laikas pigiam papirkinėjimui ir populistiniams pažadams. Lietuvos politikai tik taip supranta bendravimą su žmonėmis. Ar tai, kad pasididžiuota ir neatvykta, tėra smulkmena? Nemanau, nes tai simboliškas poelgis, kartu liudijantis ir bendrą valdžios ir visuomenės santykių padėtį krašte.