Kada Lietuvoje bus gerbiama Mama?

Vis dėlto būtent šią dieną norisi paklausti, kas atsitiko šioje valstybėje, kad Motinos liko tarsi visuomenės užribyje? Tos, kurios nori auginti savo vaikus trejus metus, o ne nuo lopšio patikėti tegul ir mylinčioms, bet svetimoms auklės rankoms. Tos, kurios vienos augina vaikus, tačiau negali išsireikalauti iš vyrų pinigų atžaloms batams nupirkti. Tos, kurios gimdo studijuodamos, o valstybė joms numeta varganus šimtą litų, tarsi jų užtektų vaiko poreikiams.

Kas atsitiko moterimis, kurios palieka savo vaikus gatvėje, nes ieško, kokioj pakrūmėj išgerti butelį? Juk jos taip pat motinos, nors ir nesinori šio žodžio rašyti iš didžiosios raidės. Kas joms padeda? Kas padeda kalinčioms, kurių vaikai laisvėje jau baigia pamiršti, kad kažkada turėjo mamą?

Mes daug kalbame, bet, kaip visada, mažai darome. Mes norime, kad Motina, Mama būtų tarsi Madona su kūdikiu ant rankų – toks mūsų idiliškas rožinis žvilgsnis. Tačiau mes nematome, kiek Mamų kasdien skaičiuoja centus pienui ir sauskelnėms, kiek Mamų vaikui teišgali nupirkti vieną saldainį per mėnesį. Kiek mamų dabar karštligiškai ieško darbo, nes neteko jo per krizę ir neturi pinigų net maistui.

Ir prisimename Mamas kartą per metus. Pagerbiam, gėlių nuperkam. Valdžia medalius įteikia, televizijos dainas skiria. Bet praeina ši diena, o problemos lieka.

Šioje valstybėje nėra vietos nei vaikams, nei Motinoms, nei Močiutėms.Kas atsitiko šioje valstybėje, kad naują gyvybę suteikianti moteris tampa tarsi našta visuomenės ir vyrų pečiams? Mamoms reikia pašalpų – gėdingas net pats išmokos pavadinimas, tarsi Mama būtų niekada nemokėjusi mokesčių ir visą gyvenimą veltėdžiavusi. Mamoms reikia saugoti darbo vietas, o kai trūksta darbo rankų, trūksta ir darbdavio kantrybė... Mamoms reikia slaugyti sergančius vaikus, o tuo metu jos negali dirbti, vadinasi, reikia tas ligos išmokas mažinti, nes sergantis vaikas juk gali apsieiti su liepžiedžių ir aviečių arbata, kam tie brangūs vaistai?

Liūdna ir skaudu, kad tai, kas kitose civilizuotose Europos valstybėse yra gerbiama, mūsuose yra laikoma kone gėda. Iškreiptas mūsų mąstymas, žlugusi vertybių sistema.

Turi vaikų? Esi nevykėlė – atleiskit, Mamos, už tokius žodžius Motinos dieną. Jeigu turi vaikų, vadinasi, prasčiau dirbsi, tau reikės anksčiau išeiti iš darbo, nes skubėsi į darželį, tau reikės išsiprašyti iš darbo, nes mokykloje šventė... Šioje valstybėje nėra vietos nei vaikams, nei Motinoms, nei Močiutėms.

Ačiū Jums, Mamos, Močiutės. Nes be Jūsų nebūtų mūsų. Ir be būsimų Mamų nebus vaikų. Nebus tautos, kuria mes didžiuojamės, nors dažniausiai pamirštam, iš kur ji atsiranda.

Ačiū, kad kasdienybės rutinoje Jūs mums primenate, kas yra tikrosios vertybės – meilė, nuoširdumas, kantrybė ir tiesa. Nieko nėra svarbiau pasaulyje už vaiko ašarą, nušluostytą Jūsų rankos.