Lietuva. Mielas, jaukus kaimas

Prieš kiek daugiau nei savaitę dar buvau vienoje Amerikai priklausančioje saloje. Nepasakosiu, kad žmonės ten laimingi, kad „atsipūtę“, nes įsivaizduoju, kokie įtūžusių ir pervargusių tautiečių komentarai pasipils: „matai, dar giriasi, erzinasi, čia ir taip viskas baisu ir blogai, o dar ji...“. Apie necenzūrinius žodžius komentaruose net nekalbu.

Tiesiog noriu pasidalinti įspūdžiais, ką per penkias dienas sužinojau Lietuvoje po kone trijų savaičių atostogų.

Šeškinės prekybos centras

Pirmadienis. Griuvėsiais virsta Šeškinės prekybos centras. Nuostabu? Man tai ne. Jeigu sostinės valdžia nors kiek rūpintųsi miestu, tai jau seniai būtų pamačiusi, kad kai kurie pastatai vos laikosi tarsi girtuokliai gatvėje. Bet rietenos, kaip visada mūsų kaime, svarbiau. Ir kokie čia rūpesčiai dėl griūvančių namų gali trukdyti, kai merui reikia po tarnybinės komandiruotės (ar per ją, taip ir nesuprasi) asmeninius reikalus tvarkyti. 

Na, ir dar, jau rodos, tūkstantmetį tebesitęsiantys ginčai dėl Valdovų rūmų – statyti negalima konservuoti. Anekdotas. 

Kęstutis Glaveckas

Antradienis. Seimas bando aiškintis, ar vienas politikas gali leisti sau nusišnekėti apie galimą lito devalvavimą, ar ne. Nusprendžiama, kad gali. Nieko naujo. Gerai, kad lietuviai savo kojines papildė užsienio valiuta už maždaug 40 milijonų. Ir bankams gerai, nes užsidirbo už pinigų keitimą. Kol dar tik po atostogų, priimu tai kaip antrą anekdotą.  

Vyriausybė, kuri dirba jau 100 dienų, aiškina, kad dirba gerai ir eikit jūs visi po biesais, jeigu per šimtą dienų to nesupratot. Vadinasi, arba esate neprotingi, arba jums tiesiog neduota suprasti – kiekvienam savo. Trečias anekdotas. 

Nušautas Kukas. Apie žuvusį arba gerai, arba nieko.  

Andrius Kubilius

Trečiadienis. Premjeras pareiškia, kad nesipriešins euro įvedimui. Suprask, ankstesniam nei planuota. Juokinga, nors griūk. Yra dar šioje valstybėje optimistų, o tai reiškia, kad ne viskas prarasta – kol žmonės juokauja, gyventi galima. Ketvirtas anekdotas.

Iš kelių policijos pasprunka skandalingais poelgiais pagarsėjęs dainininkas. Palaukit, o ar tik ne jis praėjusią savaitę viename žurnale aiškino, kad jau susitupėjo, kad sūnelio auginimas atvėrė jam akis ir jis tapo brandžiu vyru? Nesuprasi tų vyrų. 

Vėl diskusija dėl Valdovų rūmų, mat buvusio statybininko ir kadenciją baigusio prezidento įsitikinimu, juos mirk gyvenk, bet užbaigti reikia. Ir pinigų – 45 milijonų litų – reikia. Tiesą pasakius, ši tema jau pradeda įkyrėti. Antrą kartą per tris dienas kaime tokia diskusija užverda. Bet jeigu jau eurui nesipriešinsim, gal pažiūrėkim į tuos rūmus su humoru? Kol kas dar sekasi tai daryti. 

Kazimira Prunskienė

Ketvirtadienis. Skandalas, jau -niolika metų kamuojantis kaimą – bendradarbiavo profesorė su KGB, ar ne. Vienas sako „taip“, kita – „ne“. Vienas grasinasi teismais, kita – taip pat. Primena ginčą kaimo vidury dėl to, kieno karvė kaimyno žolę nuėdė. Penktas anekdotas. 

Lyg ir norima keisti finansų ministrą. Gerai, kad ir šį sykį galioja svarbiausias lietuvių principas „kalbėti apie kitą už akių“. Ministras Briuselyje, tai galim vanoti kiek norim. Ką jis ten jau ryt poryt atkirs, niekam nerūpi. Bet palaukit, kam gi keisti, jeigu viskas mūsuose gerai? Jeigu euro nesikratome? Lyg ir nėra prasmės. Tiek to, konservatorių vidines intrigėles paliekam jiems patiems. 

Penktadienis. Kikbokso kovotojas peršaunamas iš „kalašnikovo“. Va, čia jau Niujorko gatvėmis kvepia, tik ginklas rusiškas.

Lenkai nepirks likusių „Mažeikių naftos“ akcijų. Nėra pinigų. Prieš vėją nepapūsi. Tiek to, neperka, tai neperka. Mes vis tiek eurui nesipriešinsim. 

Kristina ir Algirdas Brazauskai

Kas čia dabar? Vėl Valdovų rūmai? Buvusiam statybininkui ir kadenciją baigusiam prezidentui vienas konservatorius pasiūlė parduoti žmonos viešbutį ir už tuos pinigus statyti rūmus, jeigu jau taip labai jų reikia. Mielas konservatoriau, reikia mąstyti logiškai – na, beveik neįmanoma to viešbučio parduoti, nes juk nekilnojamojo turto krizė dabar, niekas nepirks. Bet tai – jau nebe anekdotas. Trečią kartą per penkias dienas diskusija kaime apie tą patį panaši į nesibaigiantį kaimiečių ginčą prie vietinės parduotuvėlės. Tik jie ginčijasi dėl to, kuris eis pas seniūnę žolės pjauti, kad du litus alui užsidirbtų, o garbių ponų ginčai veda infarkto link. 

Štai tokios penkios dienos Lietuvos viešoje erdvėje. Dabar atsakykite į klausimą: ar mes iš tiesų gyvename europinėje valstybėje, ar mielame, jaukiame, savame, bet kaime?

O jeigu kas nori pradėti šaukti, kad jeigu man kažkas nepatinka, tai aš galiu dingti iš čia kur tik akys mato, nes juk niekas netrukdo, iš karto atsakau: man patinka čia gyventi. Juk čia tiek optimistų...  Ir anekdotų.