Fotografas Karolis Ulozas – šviesuolis iš Kukutėlių kaimo
Multimedija parengta 15min bendradarbiaujant su Švenčionių „Nalšios“ muziejumi įgyvendinant publikacijų ciklą „Fotografų Lietuva: pasakojimai vaizdais“.
Tarpukario laikotarpiu įvairiuose Lietuvos miesteliuose darbavosi ne vienas fotografas mėgėjas, stiklo negatyvuose ar juostose įamžinęs kasdieninį apylinkių gyvenimą, žmonių portretus, šeimos bei bendruomenės šventes ir tokiu būdu palikęs unikalų istorinį savojo laikmečio paliudijimą.
Tai tinka ir kalbant apie Tverečiaus apylinkės fotografą Karolį Ulozą bei jo palikimą. Po Pirmojo pasaulinio karo Švenčionių apskritis, kurios sudėtyje buvo Tverečiaus miestelis bei gimtasis paties fotografo Kukutėlių kaimas, pateko lenkų valdžion. Tuo tarpu vietiniai lietuviai okupacijos laikotarpiu buvo labai aktyvūs: steigė lietuviškas mokyklas, knygynėlius, būrėsi į draugijas ir būrelius. Nors už šią veiklą galima buvo atsidurti ir kalėjime, tačiau kultūrinė rezistencija buvo gan stipri. Šios istorijos fragmentus bei žmonių kasdienybę savo darbuose kaip tik ir įamžino fotografas K.Ulozas.
Jis gimė 1909 m. Kukutėlių kaime. Tėvai turėjo vos 8 ha žemės, vertėsi sunkiai, tačiau iš paskutiniųjų leido vaikus į mokslus. Būsimasis fotografas, kaip manoma, mokėsi, Švenčionių gimnazijoje, o 1930-aisiais išvyko į Varšuvą, kur įgijo agronomo specialybę. Grįžęs į gimtuosius kraštus, dirbo agronomu, taip pat mokytojavo.
Be kita ko, vertėsi ir fotografijos amatu, kurio pradmenis įgijo dar Pirmojo pasaulinio karo metais. Tuomet Rusijos ir Vokietijos fronto linija ėjo per Tverečiaus apylinkes. Pas K.Ulozo tėvus apsigyvenęs vokiečių paštininkas tapo pirmuoju, o gal net ir vieninteliu paauglio Karolio fotografijos mokytoju.
Sunku pasakyti tiksliai, kada jis pats pradėjo fotografuoti, mat iki mūsų dienų išliko tik nedaug stiklinių jo negatyvų. Tačiau remiantis jį pažinojusių žmonių atsiminimais, galima teigti, kad pirmąsias nuotraukas jis padarė apie 1928 m. Gimtuosiuose namuose K.Ulozas buvo įsirengęs ir tamsų kambarėlį, kuriame pats spausdindavo nuotraukas.
Pasak fotografo kraštietės Aleksandros Kudabienės, K.Ulozas buvo bene vienintelis valsčiaus fotografas, tad jį kviesdavo fotografuoti visur. „Fotografuodavo pirmąją komuniją, vestuves, laidotuves, jaunimo sueigas, vakarones. Žinoma, smagiausia būdavo, kai fotografuodavo mus – jaunimą. Dažnai fotografuodavomės gana keistose vietose – pavyzdžiui, kapinėse, mat čia mažiausiai kildavo įtarimo okupacinei lenkų valdžiai. Daug mūsų jaunimo dalyvavo „Ryto“ draugijos veikloje. Toje veikloje dalyvavo ir K.Ulozas“, – prisiminė A.Kudabienė, Karolį įvardijusi „to laikotarpio Tverečiaus ir Mielagėnų parapijų fotografu metraštininku“.
Nuo jaunystės iki pat mirties pažinojusį fotografą, tuometiniame Švenčionių kraštotyros muziejuje dirbusi moteris prisiminė, kaip atrinkdama jo negatyvus muziejui, paėmė tik labai nedidelę dalį, mat pats fotografas sakė imti tik pačius vertingiausius darbus.
„Gaila, kad išliko tik nedidelė dalis jo darytų fotografijų, kuriose užfiksuoti prieškario Tverečiaus ir Mielagėnų valsčių žmonių gyvenimo epizodai. Ir nors prabėgo jau daug metų, kai K.Ulozas miręs, vartydama jo darytas fotografijas, vis prisimenu vienaip ar kitaip su tuo susijusius gyvenimo epizodus. Jo darytų, jau nuo laiko pageltusių fotografijų dar galima rasti daugelio iš mūsų apylinkių kilusių žmonių albumuose“, – teigė A.Kudabienė, kurios pasakojimą užrašė fotografijos istorikas Stanislovas Žvirgždas.
Visą savo gyvenimą K.Ulozas nesiskyrė su fotoaparatu. Išlikusiose jo fotografijose įamžinti svarbiausi šio Rytų Aukštaitijos kampelio žmonių bei miestelių bendruomenių įvykiai: Tverečiaus ežero ir miestelio vaizdai, malūno statyba, kooperatyvas, styginių instrumentų kapela, saviveiklininkai, bažnyčios choras ir pan.
Taip pat fotografuota ir aplinkinėse vietovėse: žvejyba bei pasiplaukiojimai valtimis Erzvėto ežere, kelio Kukutėliai–Andrejevka tiesimas, Mielagėnų bažnyčia, Kukutėlių kaimo „Ryto“ mokyklos vaikų baleto ratelio pasirodymas, maldininkai Vilniaus kalvarijose.
K.Ulozas buvo gero būdo, sąžiningas, nagingas ir labai darbštus žmogus. Yra išlikę jo padaryti baldai, violončelės, smuikai, fisharmonija ir kt. Maža to, jis buvo aktyvus saviveiklininkas: muzikavo ir net vaidino spektakliuose.
Taip pat su keliais bendraminčiais buvo išsinuomojęs kino demonstravimo aparatūrą ir rodydavo filmus Tverečiaus bei Mielagėnų valsčiuose.
1939 m. prasidėjus Antrajam pasauliniam karui jis buvo pašauktas į šį kraštą beveik du dešimtmečius okupavusios Lenkijos kariuomenę. Vėliau patekęs į vokiečių nelaisvę iš jos pabėgo ir tik po trejų metų galiausiai sėkmingai grįžo į gimtinę.
Karui pasibaigus, apie 1945 m., K.Ulozas dirbo Ignalinos valsčiaus pirmininku. Gyveno Švenčionyse, vėliau – Dūkšte, o maždaug nuo 1960 m. – Ignalinoje. Mirė 1986-aisiais. Palaidotas Ignalinoje.
Nuotraukos Karolio Ulozo iš Švenčionių „Nalšios“ muziejaus
Tekstą parengė Gediminas Kajėnas pagal Stanislovo Žvirgždo straipsnius
Įgyvendinimas Lina Zaveckytė