Fotomenininko Sauliaus Paukščio žaidimai: „Mūsų kūrybą skatino ne maištas, bet individualizmas“
Kūrybinę fotografiją atradau būdamas studentu praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio pradžioje studijuodamas Kaune. Būtent čia susipažinau su tokiais jaunosios kartos fotografais kaip Arūnas Kulikauskas, Gintautas Stulgaitis, Visvaldas Dragūnas bei kitais veikėjais, vėliau įvardytais „Plėšriųjų sekcija“.
Mums buvo visiškai svetimas vyresniosios kartos, vadinamos Lietuvos fotografijos mokyklos, darbo principai – fotokadro medžioklė, reportažinis metodas, dirbtinės socialinės temos. To meto klasikai šimtais tiražavo savo darbus ir siuntinėjo juos po įvairius konkursus, tad nuotrauka su Lietuvos kolūkiečiu vienu metu galėjo būti eksponuojama dešimtyje parodų nuo Murmansko iki Havanos. Šitaip ne tik liaudyje populiarinta fotografija, bet ir skleistas pasakojimas apie sovietinę Lietuvą.
Tuo tarpu mes su kolegomis kūryboje kreipėme dėmesį į fotografijos darbo unikalumą ir autorinę paties menininko poziciją – būtent tai mums ir kūrė pačios fotografijos meno vertę. Mes atmetėme besaikį kadro tiražavimą ir susifokusavome į tai, kaip sukurti vienetinį atspaudą.
Mūsų eksperimentavimams nebuvo galo. Spausdindami nuotraukas naudojome pačius įvairiausius cheminius procesus, ieškojome neišbandytų technologinių variantų, montuodavome vaizdą iš kelių kadrų, apipaišydavome ar net apdegindavome nuotraukas. Visos šios priemonės padėdavo sukurti tokį fotografinį kūrinį, kuris jau galėjo įsiterpti į kitų meno sričių kontekstą.
Pats vaizdas mums buvo tik viena iš kūrybos medžiagų, pradinė priemonė, kaip, tarkime, molis keramikui, iš kurio galima padaryti ir puodą, ir angeliuką, ir abstraktų kūrinį. Taip pat fotografas elgiasi ir su vaizdu, kurį savo rankomis ar įvairiausiais technologiniais būdais transformuoja kaip tik jam šauna į galvą arba kaip pavyksta visai netyčia. Viskas priklauso nuo menininko vaizduotės, drąsos ir ryžto.
Mūsų kūrybą skatino ne maištas, bet individualizmas. Žinoma, norėjosi būti pastebėtiems, dalyvauti parodose ar išvysti savo darbus publikuotus leidiniuose. Bet tai nebuvo mūsų tikslas. Jei tai įvykdavo – džiaugdavomės, jei ne – nieko tokio. Tai skatino mus nepataikauti bendroms fotografijos tendencijoms, madoms ir įsigalėjusioms temoms, o ieškoti savito kelio ir kūrybiškų postūmių, sudarančių sąlygas atsirasti kažkam naujo.
Labai gaila, kad šiandien, atsiradus begalinėms skaitmeninio atvaizdo kūrimo galimybėms, Lietuvos fotografijoje vis tiek nueita daugiau spaudos fotografijos keliu, šitaip ir toliau štampuojant tuos pačius atvaizdus ir iš principo atmetant esminius meninius principus.
Pasižvalgius po pasaulines tendencijas, nesunkiai galima pastebėti fotografijos meno progresą, kuris pasireiškia menininkų pastanga ne tik dokumentuoti tikrovę, bet ir žaisti su ja bei savaip transformuoti. Tuo tarpu čia, Lietuvoje, daugelis tebėra įklimpę į septintojo–aštuntojo dešimtmečio lietuviškos fotografijos mokyklos balą, kurioje ir toliau murkdomasi iš principo darant tas pačias ir gerokai įgrisusias atvaizdų variacijas.
Laimei, esama keliolikos ar keliasdešimt fotografų, savo mintį, idėjas ištraukusių iš šitos balos ir dėliojančių kažką įdomaus ir unikalaus. Aš pats savęs nelaikau dideliu novatoriumi – pasaulyje viskas jau yra atrasta. Nepaisant to, visada norisi sugalvoti ką nors savito. Tad būtent tai aš darau visą savo kūrybinį laiką.
Ir šiandien fotografijoje stengiuosi neužsisukti anksčiau savo sugalvotuose formatuose bei stilistikoje, tačiau visada ieškau ko nors naujo, neišbandyto. Pastaruosius kelerius metus mėgaujuosi kurdamas ciklą „Vilniaus kaleidoskopai“. Bet ir tai, manau, nesitęs ilgai – dar kiek pažaisiu ir būtinai sugalvosiu ką nors naujo.
Fotografijoje siekiu pabėgti nuo Lietuvai įprasto kančios bei niūrumo adoravimo, nuo perdėm sureikšminto giliamintiškumo ir begalinio prasmės ieškojimo. Man norisi daugiau lengvumo ir smagumo, daugiau pramogos ir žaidimo. Spalvomis, meninėmis konstrukcijomis, žaidybišku turiniu kuriu linksmumo pojūtį, kuris gali suteikti džiaugsmo ne tik man pačiam, bet ir kiekvienam žiūrovui.
Nuotraukos Saulius Paukštys iš Ramučio Petniūno, MO muziejaus bei Šiaulių „Aušros“ muziejaus kolekcijų
Tekstą parengė Gediminas Kajėnas
Įgyvendinimas Lina Zaveckytė