Emilija Petrauskienė. „Sidabrinis sodas“ – vaikystės gėlynai amžinybei
„Sidabrinis sodas“ – tai mano nostalgija vaikystei, kurioje visos vasaros prabėgo atokioje kaimo sodyboje tarp gėlynų ir senų obelų.
Šis pasaulis stebuklingas it sapnas, pilnas spalvingų gėlių, kvapnių žolelių, šviesos, žaidžiančios lapuose ir paslapties. O kur dar augalų skynimai, puokščių darymai bei jų džiovinimas tarp knygų puslapių. Toje tikrovėje nebuvo skubos, o laikas prasiplėsdavo iki neapčiuopiamos begalybės. Visa tai tapo neatsiejama mano tapatybės, vidinio pasaulio ir prisiminimų dalimi.
Fotografija – tai galimybė atkurti šį vaikystės sodą ir jo gėlynus, susigrąžinti prisiminimus bei lėto laiko pojūtį. Ir nors keliaujant laiku į praeitį, iš šio sodo dingo spalvos, tačiau liko šviesa, kuri dar labiau išryškino augalų formas, struktūras, jų linijas bei tekstūras.
Šiame mikrokosmose grožis tapo apčiuopiamas ir tikras, o sustabdyta akimirka suteikė galimybę išsaugoti bei amžinybei pratęsti augalų gyvenimus.
Fotografijų serijai geriausiai tiko senovinė šlapio kolodijaus technika, kasdienį vaizdą paverčianti artimu grafikai ir litografijai ir tokiu būdu šiuos gėlynus priartinanti prie klasikinės herbariumų vaizdavimo tradicijos.
Kolekcija sujungė mano pačios vaikystę ir dabartį, augalų gyvenimais supynusi atsiminimus ir ilgesį į vientisą puokštę – „Sidabrinį sodą“.
