Alvydas Lukys. Apie vaikščiojimo pajūriu prasmę, arba Daiktų pasakojimai
1991 metai, rugsėjis Nidoje. Iš Sovietų Sąjungos dar sklinda pučo atgarsiai. Čia pat Kaliningrado sritis… Paprastai daug dalyvių iki šiol sulaukdavęs fotografijos seminaras šįkart pustuštis, atvyko vos kelios dešimtys kolegų.
Paplūdimio, kaip anksčiau kad būdavo įprasta, sovietų kariai nebeprižiūri. Vietoj gintaro Baltijos jūra išmeta daugybę „kapitalistinių“ atliekų – butelius, skalbimo priemonių tarą, šampūno tūteles. Keli draugai ieško laiškų buteliuose.
Tuo tarpu mane patraukia neindustriniai, žmogaus rankomis pagaminti daiktai. Beje, juos paplūdimyje pastebėjau jau prieš keletą metų. Atsidūrę suplūkto smėlio fone, šie daiktai primena mano fotografuojamas skulptūras – tuo metu uždarbiavau darydamas skulptūrų fotodokumentacijas. Prisiminiau M.Duchamp’o „ready made“ – kai ką apie tai jau žinojau iš lenkiškos spaudos apie meną.
Todėl daiktus Baltijos pajūryje atrandu kaip analogiją natūraliu būdu. Pakeitę savo įprastinę vietą, objektai įgyja naują prasmę, o lygus, šviesus fonas, išryškina jų formas. Šie daiktai tuomet pasirodė patys esantys tarsi laiškai butelyje.
O kas tuomet yra jų fotografijos? Kad ir kaip besistengčiau, nepavyksta užfiksuoti šių daiktų realių savybių. Ar tuomet fotografijos gali būti jų reprezentantai? Objektų atstovai? Geriausiu atveju – tai tik nuorodos į vieną iš šių daiktų galimų formų, virtualios projekcijos arba indeksai, kaip fotografijos ženkliškumą yra apibrėžęs Charlesas S.Peirce‘as. Mano dvejones išsklaido čia pat Nidoje esančios kapinaitės su Krikštais, kuriuos taip pat imu fotografuoti, mat šių objektų pasikartojimai ir skirtumai pradeda pasakoti ir pajungti vaizduotę veiksmui.
Šitokiu būdu manyje pradeda formuluotis meninė strategija – rastų objektų fotografijos, kaip tam tikras antropologinis žmogaus daiktų katalogas, kuriame sąmoningai pakartojant tas pačias sąlygas, pradeda ryškėti objektų skirtumai, atveriantys vaizduotės vartelius.
Netrukus gimė ir dar viena nauja fotografijų serija – neintensiniai objektai studijoje. Jos atsiradimo laikmetis – paskutinis praėjusio amžiaus dešimtmetis, nepriklausomos Lietuvos ekonomikos gimimas, kurį lydėjo įnagių trūkumas, natūraliai atsiradęs poreikis savadarbiams daiktams bei įrankiams, antrinėms pakuotėms. Visa tai tapo mano dėmesio objektais, savotiškais juos pagaminusių žmonių portretais. Tai tarsi archeologiniai artefaktai, iš esmės šiukšlės, iš kurių mes bandome sukurti civilizacijos atvaizdą.
Nuotraukos ir tekstas Alvydas Lukys
Įgyvendinimas Lina Zaveckytė ir Gediminas Kajėnas