Jonas Kalvelis: kalbėjęs su medžiais ir smėlynais

Į Lietuvos fotografijos istoriją Jonas Kalvelis (1925–1987) įėjo daugiausia fotografuodamas kopas ir mišką. Jo darbai išsiskyrė ne tik subtiliu gamtos matymu, bet ir modernistiniu požiūriu – formomis, faktūromis bei šviesotamsos pajauta. Įdomu tai, kad 1998 metais JAV išleistoje knygoje „Contemporary Photography“, kurioje sudėti žymiausi XX a. fotografai, atskiro dėmesio sulaukė ir J.Kalvelio kūryba bei gyvenimas. Tai labai iškalbingas pavyzdys, bylojantis apie tai, kad šalia tokių žanrų kaip portretas ar gatvės fotografija, J.Kalvelis su savo nufotografuotomis Nidos kopomis yra išskirtinė figūra net ir pasaulio fotografijos kontekste.

Jonas Kalvelis. 1975 m. Romualdo Požerskio nuotr.

Po Kupiškio gimnazijos baigimo J.Kalvelis metus dirbo girininko padėjėju, tuomet įstojo į Kauno politechnikos institutą studijuoti radiotechnikos. Paaiškėjus, kad jo tėvai buvo ištremti į Sibirą, antrame kurse jis buvo pašalintas iš mokslų. Tuomet neakivaizdiniu būdu baigė Kauno žemės ūkio technikumą, o lygiagrečiai dirbo miško techniku. Po studijų įsidarbino fotografu Kauno vandens ūkio projektavimo institute, kur iš lėktuvo fotografavo Lietuvos kraštovaizdį. Šios nuotraukos buvo naudojamos kaip žemėlapiai būsimiems melioracijos kanalams projektuoti. Po kurio laiko jis tapo šios įstaigos fotolaboratorijos vedėju. Nepaisant to, kad šis darbas buvo įslaptintas, naktimis, kai pašalinių žmonių nebūdavo, J.Kalvelio laboratorijoje ne vienas Kauno fotografas parodoms spausdindavosi didelio formato nuotraukas.

Savo kaip fotografo kelią jis pradėjo 1947 m. būdamas studentu, o tarp pirmųjų darbų daugiausia jau buvo peizažai. Septintajame dešimtmetyje J.Kalvelis reguliariai lankėsi Kauno fotoklube, tačiau niekam į akis nelindo. O kai vieną dieną atnešė pluoštą savo fotografijų, niekas negalėjo patikėti, kad tai buvo jo sukurti darbai. Nors į fotografiją atėjo jau pakankamai brandaus amžiaus, maždaug keturiasdešimties, vos per penkiolika metų sukūrė tai, kas jo vardą įrašė į Lietuvos fotografijos istoriją.

Rytas
Paparčiai. 1969 m.
Ąžuolas. 1969 m.

Savo natūra, apranga, šukuosena, bendravimu ir net charakteriu J.Kalvelis buvo tikras kaimo žmogus – paprastas, mažakalbis, o kartu išmintingas ir tikras. Pirmą kartą jį pamatęs, negalėjai patikėti, kad tai tas pats fotografas, kuriantis tuos poetiškus ir simbolistinius kopų bei miško vaizdus, taip pat ir labai įdomią fotografiką. Kadangi buvo kilęs iš kaimo, jautrus gamtos matymas bei vidinis patyrimas slypėjo jo paties prigimtyje. Jo kūryba ėjo iš vidaus, aiškaus žinojimo, ką daro, ir kartu subtilaus gamtos adoravimo.

J.Kalvelio kūrybos impulsu buvo natūra – medis, smėlis, kalva, krūmas, kriauklė, akmuo, vanduo, paparčiai ar šakos. Jis labai sąmoningai gamtą fotografavo dėl pačios gamtos. Štai kodėl jo darbai yra tokie meditatyvūs, daugiasluoksniai, techniškai nepriekaištingi. Šia prasme J.Kalvelis savaip pratęsė 1932 metais Amerikoje devynių fotografų įkurtos grupė „f/64“ veiklą bei požiūrį į gamtos, kaip pirmapradžio grožio, apraišką.

Serijoje „Kopos“, kurią jis kūrė 1973–1985 metų laikotarpiu, susilieja mikro ir makro pasauliai. J.Kalvelis gamtą matė kaip moters-gamtos, motinos-gyvybės simbolį. Nors Lietuvoje tuo metu taip pat būta fotografų, kurie savo objektyvus nukreipė į kopas, tačiau visų jų archyve tai tėra pavieniai darbai, neišaugę į atskirus, didžiulius ciklus.

Tuo tarpu J.Kalvelio kūryboje ši tema, šalia „Miško“ serijos – pagrindinė ir darbų, labai gerų darbų – šimtai. Neabejotinai tokią milžinišką seriją jam padėjo sukurti kaimietiškas užsispyrimas ir lėtumas. J.Kalvelis dirbo neskubėdamas, parūkydamas, kantriai laukdamas tos akimirkos, kai šviesa ir šešėliai ant smėlio sukurs įstabų paveikslą, pilną gyvybės ir simbolikos.

Fotomenininko darbuose nėra atsitiktinumų – jis fotografavo tai, ko ieškojo, ką žinojo esant. Tačiau tai pamatyti užtrukdavo ne vieną valandą, o kartais ir ne vienus metus. Jo darbuose miškas bei kopos tampa mistišku realizmu ir savaip pagautu amžinybės alsavimu, kurį gali pajusti net smėlio smiltelėje ar krūmo šakoje.

Jonas Kalvelis kopose. 1978 m. Romualdo Požerskio nuotr.

Stanislovas Žvirgždas: „Pirmojo Nidos seminaro metu 1973 m. Jonas Kalvelis parodė tais metais pradėtas fotografuoti kopas – slėpiningąją smėlio pasaulio karaliją. Dalis fotografų labai kritiškai ir priekabiai peržiūrėjo fotografijas ir, regis, pagalvojo: „Ir aš taip galiu.“ Kiti, akylesnieji, labiau išprusę ir jau toli meninėje fotografijose pažengę, iškart suvokė – Lietuvos fotografijoje gimė gamtos fragmentų poetas. Seminare tąsyk lankėsi ir klaipėdietis Vaclovas Straukas, kuriam Kalvelio fotografijos padarė neišdildomą įspūdį. Pamenu jis apgailestavo, kad prie jūros ir marių gyvenantys Klaipėdos fotografai tėra padarę vos vieną kitą Kuršių neringos kadrą. Tada Straukas pažadėjo nufotografuoti kopas įvairiais metų laikais ir žodį tęsėjo. Netrukus jo fotografijų kolekciją papildė pamario motyvai ir apsnigtos kopos. Išvydęs Kalvelio fotografijas, aš taip pat pajutau trauką lietuviškam peizažui, nors savąjį braižą suradau tik beveik po dešimtmečio.“

Jonas Kalvelis. 1976 m. Romualdo Požerskio nuotr.

Stanislovas Žvirgždas: „Nidos seminaro metu į kopas fotografai išeidavo nemažu būriu, visi stengėsi ką nors užfiksuoti. Išnaudodavome kiekvieną progą, nes patekti į Neringą tada buvo galima tik su specialiais leidimais – sovietmečiu tai buvo pasienio zona.

Kalvelis, jam patikusioje vietoje, pasistatydavo stovą, prisukdavo kamerą „Pentacon Six TL“, užsirūkydavo ir laukdavo tinkamo apšvietimo. Aš, kaip ir kiti fotografai, nenustygdavau vietoje, nuklysdavau į tolimiausius kopų kampelius, ieškodavau kažkokių įdomių rakursų, įspūdingos šviesos, raiškios formos ir paprastai sugrįždavau nieko nepešęs. Su panašiais rezultatais sugrįždavo ir kiti fotografai. O Kalvelis it įkastas stovėdavo savo pasirinktoje vietoje ir rūkydavo. Mums susirinkus, jis susidėdavo į krepšį fotoaparatūrą ir ištardavo sakraline tapusią frazę: „Oro nėr, mergų nėr – eikime vakarieniauti.“ Visu būriu pasukdavome Nidos link. Kitą dieną scenarijus pasikartodavo. Šitaip Kalvelis ir sukūrė geriausius savo darbus.“

Ąžuolai. 1963 m.
Sename kaime
Ąžuolas. 1969 m.
Miškas. 1969m.
Jonas Kalvelis prie Stelmužės. 1984 m. Romualdo Požerskio nuotr.

Stanislovas Žvirgždas: „Senamiesčio „Vilniaus fotografijos galerijoje“ 1975 m. kovą buvo atidaryta Jono Kalvelio penkiasdešimtmečiui skirta fotografijų paroda. Pasibaigus kalboms ir sveikinimams, buvo suteiktas žodis autoriui. Kalvelis ilgokai tylėjo, po to pratarė vienintelį žodį: „Taip.“ Ir viskas.

Prabėgus dešimtmečiui, per šešiasdešimtmečio parodą jam vėl buvo pasiūlyta kalbėti. Gal porą minučių tylėjęs, jis iškilmingu balsu prabilo: „Tegyvuoja Jonas Kalvelis!“ ir vėl tyla.

Po šios parodos kolegos iš Kalvelio pasišaipydavo: „Na, Jonai, ir plepys gi tu pasidarei į senatvę.“ Jis nieko neatsakydavo, nepykdavo, tik šelmiškai šypsodavosi.

Deja, mums nepavyko sužinoti, ką jis būtų pasakęs per kitą jubiliejinę parodą: jis jos jau nebesulaukė.“

Nuotraukos Jonas Kalvelis iš Romualdo Požerskio archyvo

Tekstą pagal R.Požerskio pasakojimą parengė Gediminas Kajėnas

Stanislovo Žvirgždo atsiminimai iš knygos „Šviesoraščiai. Iš fotografo užrašų“ (Kitos knygos, 2021)

Vadyba Lina Zaveckytė