XIX a. vilniečių portretai – senųjų Vilniaus fotografų akimis
Multimedija parengta 15min bendradarbiaujant su kolekcininku Ramučiu Petniūnu, įgyvendinant publikacijų ciklą „Fotografų Lietuva: pasakojimai vaizdais“.
„XIX a. Vilniaus fotografija negalėjo būti kitokia, negu buvo vietiniai žmonės ir Adomo Mickevičiaus epochos pabaigos miestas. Fotografija buvo nuodugni, klasikinė, autentiška ir neatsiejama nuo vietovės. Ir jei šiandieniniame Vilniaus kraštovaizdyje bei vietinių miestiečių charakteryje dar išliko daugybė kaimiškų bruožų, argi tie bruožai suteikė jam „kaimo sukurto miesto“ vardą?“ – šitaip rašė žymusis Vilniaus fotografas Janas Bułhakas 1939 metais išleistoje nedidelėje knygelėje „Apie pirmuosius XIX amžiaus Vilniaus fotografus“. Joje autorius ėmėsi istoriko mėgėjo plunksnos, bandydamas užfiksuoti šio miesto fotografijos pionierių vardus bei tiems laikams dar tokią alcheminę jų veiklą – fotografavimą.
Abdonas Korzonas, Juozapas Čechavičius, Aleksandras Vladislovas Strausas, Stanislovas Filibertas Fleris, broliai Henrikas, Vaclovas ir Edvardas Čižai, Ričardas Bačanskis, Adomas Daukša, Adolfas Strunevičius, Simonas Surevičius – tai vos keletas žymiausių to laikotarpio Vilniaus fotografų, pirmosiose miesto fotoateljė ne tik kūrusių to meto miestiečių portretus, tačiau pamažu išėjusių už darbo studijų ribų ir ėmusių fiksuoti Vilniaus vaizdus, architektūrą bei gatvės gyvenimą.
J.Bułhako teigimu, beveik visi mieste dirbę XIX a. antrosios pusės Vilniaus fotografai anuomet buvo kilę iš žemvaldžių luomo ar, kaip tada buvo sakoma, „žemietijos piliečių“. „Priešingai mūsų dienų demokratiškam nuopuoliui ir plataus, greito pseudokultūros išplitimui, Vilniaus fotografija turėjo tam tikro aristokratiškumo ir paslaptingumo požymių, buvo naujas, nežinomas, magiškas, į stebuklą panašėjantis, nuostabą ir pagarbą keliantis gebėjimas“, – savo apžvalgoje rašo žymusis XX-ojo amžiaus pirmosios pusės Vilniaus fotografas.
Daugiausia po 1863 metų sukilimo mieste pradėjusiems kurtis fotografams anuomet teko nepaprastas uždavinys būti „šviesos meno“ pirmeiviais ieškant reikiamų fotografijai įrankių, medžiagų, savarankiškai mokantis šio daug precizikos reikalaujančio amato, mezgant ryšius užsienyje ir keliaujant po didžiuosius Europos miestus. Maža to, „į fotografiją daugiausia pretendavo turintys tapybinį ir plastinį pojūtį, mokantys piešti ir tapyti bei turintys meno mokyklų diplomus ar bent estetiškai išprusę“, – savo tyrinėjimą apibendrino J.Bułhakas.
Ši veikla apsukriausiems ir darbščiausiems neabejotinai atsipirkdavo, nes „tais laikais Vilniuje fotografija buvo pelningas verslas, turtingi gyventojai mokėjo nesiderėdami, tad reikėjo būti visiškai žioplu fotografu, kad kasmet nesutaupytų bent poros tūkstančių rublių, o po dešimties metų netaptų kokio konkretaus turto savininku“, – teigė žymusis XX a. Vilniaus fotografas.
Vienas pirmųjų savo fotoateljė Veršyne, šalia Botanikos sodo esančiame miesto skvere, 1863 metais atidarė Juozapas Čechavičius. Šioje vietoje ji veikė beveik du dešimtmečius. Tiesa, kaip prisiminė fotografo amžininkai, bendraudamas su klientais, J.Čechavičius buvo nervingas ir kaprizingas, ieškojo ypatingų fizinių duomenų ir atsisakydavo portretuoti jam nepatikusius asmenis.
„Čechavičius, – kaip rašo J.Bułhakas, – kartais galėjo būti labai šiurkštus, ypač atjauninti reikalaujančių vyresniųjų damų atžvilgiu, todėl patenkintas išdumdavo į gamtą“. Portretavimas fotografui buvo tik uždarbis, o gilesnis jo pomėgis labiau atsiskleidė gamtovaizdiniuose ir architektūriniuose Vilniaus peizažuose.
Pirmosios portretinės ateljė priminė veikiau alchemiko laboratoriją, nei amatininko ar menininko dirbtuvę – tiek jose turėjo būti visokių keistų prietaisų bei instrumentų. Vėlesniais laikais būta gerokai įvairesnių fotoateljė: nuo elementariausių iki labai prabangių, išpuoštų rafinuotais buduarais-laukiamaisiais bei studijomis, kuriose sienas puošė raštuotos medžiagos ar pieštos dekoracijos.
Anot fotografijos istoriko Stanislovo Žvirgždo, norėdami sukurti gyvenamo kambario, kabineto, sodo ar lauko iliuziją, šviesos meistrai naudojo ir įvairias atributikas: tvoreles, muliažinius akmenis, dekoratyvines kolonas, kilimus, užuolaidas, pintas kėdes, staliukus, puošnius veidrodžius, dirbtines gėles, paveikslus, knygas.
Dešimtmečius būtinu ateljė atributu buvo metalinis arba medinis kankinimo prietaisą primenantis laikiklis galvai ir torsui, pastatomas už krėslo ar kliento nugaros ir reikalingas norint užfiksuoti nesujudėjusį portretuojamojo asmens veidą ar iškilmingą pozą.
Tuo metu buvo paplitę skirtingų formatų portretai, kurių pavadinimai nurodydavo ir jų paskirtį: miniatūriniai carte de visite (103x63 mm), cabinet portret (164x107 mm), victoria carte (122x83 mm), promenade (205x98 mm), boudoir (215x135 mm), imperial (25x175 mm) ir kiti.
1864 metais savo ateljė Vilniuje atidarė Sankt Peterburgo dailės akademijoje mokslus baigęs Aleksandras Vladislovas Strausas. Tuomet jis vienintelis pasirašydavo kaip „dailininkas-fotografas“, tokiu būdu išreikšdamas pirmenybę dailės principams, kuriuos puoselėjo ir fotografuodamas. Netrukus, kaip savo knygoje rašo J.Bułhakas, jis taip išgarsėjo, kad Vilniaus fotografams tapo sektinu meno studijų pavyzdžiu.
„Būdamas išsilavinęs, inteligentiškas žmogus, jis pelnė pagarbą kaip fotografas, tačiau klientų buvo laikomas labai išrankiu, nes, sekdamas dailininkais, ne kiekvieną imdavosi fotografuoti portretui <...> Nepaisant to, Aleksandras Strausas visiems laikams liks įrašytas į Vilniaus analus, kaip pirmasis tikras meninės fotografijos profesionalas, pirmasis Dailės akademiją baigęs fotografas menininkas, kuris meno žinių sėmėsi iš rimtų šaltinių, o ne iš kampinių krautuvėlių neišmanėlių“, – pažymi J.Bułhakas.
Pasak S.Žvirgždo, net ir kukliausiai įrengtas fotoateljė tuo metu aptarnaudavo keletas darbuotojų. Vienas jų – „pozeris“, kurio darbas buvo tinkama poza pasodinti ar pastatyti klientą ir manipuliuojant užuolaidomis išgauti tinkamą apšvietimą. Be to, jo pareiga būdavo maloniai kalbinti nusifotografuoti atėjusį asmenį, kad pastarojo veide neatsirastų nuobodulio apraiškų.
Fotografuodavo vadinamas „operatorius“, dažniausiai tai būdavo pats meistras, kurio vardu neretai ir būdavo vadinama fotoateljė. Laborantas jam paruošdavo stiklinį negatyvą, o kitas eksponuotą negatyvą greitai išryškindavo, kad įsitikintų jo kokybe.
Nepasisekus užfiksuoti tinkamo vaizdo, operatorius fotografuodavo dar kartą. Išdžiovinus negatyvą, darbo imdavosi kopijuotojas. Pozityvusis retušuodavo, o knygryšys apkirpdavo, priklijuodavo ant firminių fotokortelių ir sudėdavo į specialius vokus. Žinoma, taip preciziškai išdėliotos pareigos galėjo būti tik pas žymiausius, gausiausiai užsakymų turinčius fotografus, o kitose ateljė visas šias funkcijas atlikdavo keli darbuotojai.
Štai kaip darbą savo fotoateljė buvo pasidalinę broliai Henrikas, Vaclovas ir Edvardas Čižai: vyriausias Henrikas sustatydavo pozas, parinkdavo fonus ir dekoracijas, kuris dėl aksesuarų gausos panašėjo į teatro kulisus. Vaclovas fotografavo ir vadovavo ryškinimui, o trečiasis brolis Edvardas dirbo prie kasos, užrašinėjo klientus ir pateikdavo jiems sąskaitas.
Pradžioje brolių fotoateljė buvo Arklių (šiandien Baziljonų) gatvėje, Aušros Vartų parapijai priklausančiame name, vėliau persikėlė į namą Aušros Vartų gatvėje priešais Šv.Teresės bažnyčią. Fotoateljė toje vietoje veikė net iki Henriko Čižo mirties 1917 m. Jų studija labiausiai suklestėjo 1875–1890 m., nors jų portretai, J.Bułhako teigimu, niekada neviršijo taisyklingo, gerai atlikto šablono.
„Jų studija buvo panaši į draugišką saloną, joje dar nebuvo tos vėlesnių laikų sendaikčių fotokrautuvėlės atmosferos. Į Čižų studiją būdavo užeinama be pasibjaurėjimo ir ten surandama daugybę pažįstamų. Nebuvo nė vieno namo, kur albumuose nebūtų jų darytų fotografijų“, – knygoje „Apie pirmuosius XIX amžiaus Vilniaus fotografus“ rašo J.Bułhakas.
Savo atsiminimuose lietuvių mėgėjų teatro veikėjas bei vertėjas Jonas Strazdas, jaunystėje dirbęs Adomo Daukšos fotoateljė, gan detaliai aprašė to meto darbo ypatumus: „Pasodinus į kėdę prie dekoracijos klientą, ypač klientę, su fotoaparatu buvo įvairiai žongliruojama, ieškant, fotografų žargonu, geriausio „anfas“, „troakar“ ar „profil“. “
Ypač, ieškodavome gero, švelnaus, su niuansais apšvietimo. Ta padėdavo atlikti paviljono stiklinėse lubose bei jo šonuose esančios siauros, dažniausiai melsvos spalvos užuolaidos. Čia ir glūdėjo gero fotografo menas – surasti tokį kliento veido posūkį, kad pastarasis savo nuotrauka būtų patenkintas, t. y. gražesnis negu natūroje... Tokia buvo mada. Dėl to tekdavo daryti dvi–tris nuotraukas įvairiomis pozomis. O pasitaikiusius kliento defektus – atvėpusią ar per didelę ausį, nosies kurpelę ar bukumą, raupų žymes, karputę, atsikišusį žandą, nukarusį pagurklį, per plačią taliją – retušuotojas panaikindavo negatyve ar bent jau sušvelnindavo“, – rašo J.Strazdas.
Fotografijai reikėjo nueiti labai ilgą kelią, kol ji pradėta laikyti ne tik amatu, tačiau ir menu. Nors pradžioje ji buvo traktuojama išimtinai kaip žmonių portretavimas ir ši veikla pernelyg nesureikšminta, vis dėlto, žvelgiant iš laiko perspektyvos, šie, neretai gan statiški ir panašiais principais kurti portretai, šiandien tampa be galo įdomia antropologine ir sociologine laikmetį bei papročius iliustruojančia medžiaga.
Daugiau nei pusantro šimto metų gyvavusios tradicinio tipo fotoateljė duris uždarė vos prasidėjus XXI-ajam amžiui, kai spartus technologijų šuolis leido kiekvienam norinčiam įsigyti fotoaparatą, o netrukus net fotografuoti telefonu bei selfintis, kur tik papuolė. Vis dėlto, studijinis žmonių portretavimas, kaip žanras, ir šiandien nėra miręs, o portretinės nuotraukos, nors daugiau gyvuojančios skaitmeniniu pavidalu, tačiau savo esme ir šiandien pratęsia svarbiausiąjį fotografijos principą – įamžinti tai, ką „užrašo šviesa“.
Tekstas Gediminas Kajėnas
Nuotraukos iš Ramučio Petniūno kolekcijos
Vertimas Stanislovas Žvirgždas (Jano Bułhako teksto fragmentai)
Įgyvendinimas Lina Zaveckytė