Užburiantis ir magiškas fotografės Vilijos Visockienės sapnų pasaulis

Fotografuoti pradėjau jaunystėje iš stipraus noro fotojuostelėje sugaudyti kintantį ir trapų mus supančio pasaulio grožį. Taip pat dokumentavau ir kasdienius gyvenimo įvykius, bet per mažai – dabar turėčiau gerokai turiningesnį archyvą.

Vis dėlto daugiausia džiaugsmo teikė ne rezultatas, bet stebuklingas vaizdų ryškėjimas raudonoje šviesoje. Beje, tas pats išliko iki šiol – fotografavimo procesas mane domina žymiai labiau nei gauti atvaizdai. Juo labiau kad tų vaizdų šiandien galima pridaryti milijonus ir nelabai kam jie rūpi, net ir pačiam „milijonieriui“. Todėl savo nuotraukas dėlioju į popierines mažo tiražo knygas – taip bent šis tas apčiuopiamo išlieka.

Gyvenime buvo didelis tarpas, kai visiškai nefotografavau. Prie fotografijos grįžau 2009 metais ir iki šiol ja mėgaujuosi su dideliu džiaugsmu. Per tą laiką išbandžiau beveik visus žanrus, įvairias fotografavimo technikas. Taip pat vėl pasižaidžiau ir su juosta.

Pastarąjį dešimtmetį daugiausiai dėmesio skiriu reportažams, o laisvalaikiu einu į gamtą, kur mane lydi ramybė ir maži atradimai. Reportažai – duonai, o meninė fotografija – užuovėja, galimybė kalbėti vaizdais apie tai, kas rūpi, kas skauda ar džiugina.

Pasiilgstu kai kurių etapų – tarkim, akto fotografijos, kuomet pati sau buvau modelis, ieškojau kuo artimesnio ryšio tarp savęs ir gamtos, patyriau daugybę smagių akimirkų. Aktų serija „Nuogastys“ sugulė į knygą, kaip ir kitos – „Šviesa“, „Veidūnai“, „Ledas“, „Žirgai“, „Sapnai“ (su autorine poezija), „Tylios istorijos“. Pastaroji, viena mylimiausių mano serijų, pildoma iki šiol.

Šioje publikacijoje – darbai iš 2012 m. pradėto kurti kompiuterinės fotografijos ciklo „Sapnai“. Būtent nuo jo prasidėjo mano fotografijų parodos, laimėtas fotografijų konkursas „Debiutas“ – tai leido įsijungti į Lietuvos fotomenininkų gretas.

Serijos „Sapnai“ pradžia – pirmasis įsigytas kompiuteris ir pažintis su fotošopo programa. Mane užkabino atsivėrusios plačios galimybės reikšti poetines mintis ne tik žodžiu, bet ir vaizdu. Pasirodo, kad įkvėpimu čia gali tapti bet kas – poezijos eilutė, vizijos ant nubudimo ribos ar filmas.

„Sapnų“ herojė aš pati, nes susitarti su savimi yra lengviausia. Gal tai ir nuolatinis bandymas išlįsti iš kiauto – neatsitiktinai iš vienos nuotraukos į kitą vis keliauja sraigės...

Mano darbai gimsta paprastuoju būdu – kambario siena, trikojis, fotoaparatas, ilgas išlaikymas ir nuotraukų sluoksniavimas fotošopu. Ir šiandien kartais vis dar sugrįžtu prie „Sapnų“ serijos, tiesa, be didelio įkvėpimo – Dvynių charakteris vis reikalauja kažko naujo.

Šią žiemą visą mano laisvalaikį buvo užvaldęs dirbtinis intelektas. Tai stebuklinga lazdelė, kuri vykdo viską, ką tik sugalvoji, ir neabejotinai gali pasijusti prilygstąs Kūrėjui… Kurdama su DI, naudojau „Sapnų“ nuotraukas, taip išlaikydama savąją stilistiką. Tiesa, tenka pripažinti, kad tas susižavėjimas gan greitai išblėsta, mat per lengvai, per paprastai yra viskas pasiekiama. Vis tik neabejoju, kad DI taip lengvai nepaleis: many iškyla vis nauji ir nauji sumanymai.

O kai greita fotografija nusibosta, vis sukirba mintis nuvalyti dulkes nuo dar vieno žaislo – pinhole dėžutės ir pažiūrėti į pasaulį kitu kampu.

Nuotraukos Vilija Visockienė

Tekstą parengė Gediminas Kajėnas

Įgyvendinimas Lina Zaveckytė