Vilniaus vaizdų metraštininkas Mečislovas Sakalauskas: mano fotografijos – tai meilės prisipažinimas miestui
Vilnių nuo aukštumų, jo bažnyčių bokštus bei kiemelius nuo seno yra pamėgę fotografuoti tiek vietiniai fotografai, tiek ir užklydėliai į šį miestą. Stanisławas Fleury, Juzefas Čechavičius, Janas Bułhakas – tai vos keletas tų žymiųjų fotografų, kurių darbai tapo ne tik ikoniniais Vilniaus vaizdiniais, gerai atpažįstamais ir šiandien, tačiau tapo įrašyti ir į paties miesto vaizdų metraštį, nuosekliai pildomą ir šių dienų fotografų.
Mečislovas Sakalauskas – vienas ryškiausių pokario Vilniaus portretistų. Į šį miestą atvykęs 1952 metais, daugiau nei pusę amžiaus nesiskirdamas su fotoaparatu jis kruopščiai dokumentiškai fiksavo jo architektūrą, senuosius bei naujuosius pastatus. Savo profesinę veiklą susiejęs su paveldosauga, pasak fotografijos istorikės Margaritos Matulytės, Vilnių jis stebėjo ne „atsipalaidavusiu romantiko ar susikaupusiu mąstytojo, o racionaliu inventorizuotojo žvilgsniu“. Nepaisant to, savo darbuose fotografas sugebėjo įamžinti itin subjektyvų santykį su pačiu miestu, ypač tuomet, kai objektyvą nukreipdavo „ne ten, kur svarbu, o ten, kur gražu“.
Fotografas gimė 1928 metų gruodžio 13 d. Barsukynės kaime, Raseinių raj. Tėvai buvo ūkininkai, o Mečislovas – jauniausias jų vaikas: be jo, šeimoje augo dar penki broliai ir dvi sesės. Kaip pasakojo šiandien devyniasdešimt ketverių sulaukęs fotografas, savo „karjerą“ ūkyje jis pradėjo ganydamas žąsis, vėliau kiaules, o galiausiai karves. Taip pat mokėjo akėti, arti, paleisti kuliamąją bei atlikti kitus kasdienius darbus. Gal todėl ir šiandien, jau daugiau nei septynis dešimtmečius gyvendamas Vilniuje, Mečislovas apie save sako: „esu ūkininkų vaikas“.
Tačiau gyvenimas radikaliai pasikeitė 1944 metais. Tuomet prie Lietuvos artėjant rusams, jo broliai ir seserys pasitraukė iš kaimo, tad Mečislovas liko vienas su tėvais Barsukynės kaime. Ilgainiui iš šeimos buvo atimta didžioji dalis žemių, o 1949 metais net šešios šeimos iš jų kaimo buvo ištremtos į Sibirą – tarp jų ir Mečislovo tėvai. Jam pačiam stebuklingai pasisekė to išvengti: tremties dieną buvo išvykęs, o pakeliui į namus, pažįstamo perspėtas, ten nebegrįžo. Šitaip jis atsidūrė Kaune, kur prisiglaudė pas čia gyvenusį ir architektu dirbusį brolį.
Būtent brolio dėka, net ir gyvendamas su padirbtais dokumentais, Mečislovas ne tik susirado pirmąjį darbą, bet ir ėmėsi fotografijos. Maždaug 1950-aisiais brolio nupirktu „Rolleiflex“ fotoaparatu ir važinėdamas po Kauno rajono miestelius, jis ėmėsi fotografuoti žmonių portretus naujiems dokumentams. Nuo to laiko fotoaparato iš rankų jis ir nebepaleido, tiesa, žmonių vėliau nebefotografavo.
1952 metais M.Sakalauskas apsigyveno Vilniuje. Čia jis iš pradžių įsidarbino braižytoju Paminklų konservavimo institute, o po kelerių metų ėmėsi ir architektūros fotografavimo. „Ši įstaiga visada turėjo fotografą, – prisimena Mečislovas. – Jo užduotis buvo prieš ir po restauracijos išfotografuoti objektus bei architektūrines detales, įamžinti pastato istoriją. Tačiau 1957 metais buvęs fotografas pavarde Fligelis, išvyko į Izraelį, tad šio darbo ėmiausi pats. Iš pradžių dar derinau tai su braižyba, bet gan greitai atsidėjau vien fotografavimui“, – pasakojo M.Sakalauskas.
Pusę amžiaus paskyręs Vilniaus architektūros fotografavimui, per gyvenimą Mečislovas surengė vos kelias savo darbų parodas. Tačiau pats jų niekada nesureikšmino – parodos ateina ir praeina, o knygos lieka. M.Sakalauskas išleido apie tris dešimtis albumų bei įvairių knygelių, kuriose publikuotos jo Vilniaus fotografijos.
Sovietmečiu populiariausias, net trijų laidų sulaukęs albumas „Vilniaus architektūra“ buvo atspausdintas bendru beveik 100 tūkst. egzempliorių tiražu. Pusė jo nuotraukų – M.Sakalausko. Garsiausia autorinė jo paties fotografijų knygą – tai „Atgimę paminklai“, išleista net 40 tūkst. tiražu. Po Nepriklausomybės atkūrimo buvo išleisti archyvinių darbų albumai „Vilnius nuo aukštumų, 1958–1996“, taip „Senojo Vilniaus architektūra Mečislovo Sakalausko fotografijose“ ir kitos.
Pats fotografas savo darbą apibūdino šitaip: „Reikėjo fotografuoti dokumentiškai – čia savas požiūris ir joks „meniškumas“ nebuvo reikalingas. Tuo metu buvo įvairių fotografų, „Švyturys“ nuolat spausdino karvių melžėjas... O kad kas nors fotografuotų mūsų kultūrinį palikimą – to nebuvo. Tai aš kibau į šią temą šventai įsitikinęs, kad šis darbas reikalingas ateičiai“.
Būtent tai ir nulėmė, kad savo objektyvą M.Sakalauskas visų pirma nukreipė ne į žmones ar socialinę to meto aplinką, bet Lietuvos kultūros paveldą – architektūrą, bažnyčias, dvarus bei liaudies meną.
Paklaustas, ką jam pačiam reiškė fotografuoti Vilnių, M.Sakalauskas teigė: „Pirmiausia turi pažinti Vilnių, suprasti, kas jame svarbiausia, o tada ir fotografuoti nėra sunku. Bet pirma – pažink. Tik atvykęs čia po karo buvau svetimas mieste, nieko apie jį nežinojau. Tačiau man buvo įdomu: kai tik laisvesnis – visada po Vilnių vaikščiodavau, tiek senamiestį, tiek ir apylinkes. O kai pradėjau fotografuoti – tai visada su fotoaparatu.“
Tačiau, anot jo, fotografavimui neužtenka vien išmanymo, kaip padaryti – būtinas dar ir jausmas, prigimtinis žinojimas. „Išmokti to sunku, o paaiškinti kitam neįmanoma. Žiūri pro objektyvą ir tiesiog matai. Tarp amatininko ir specialisto yra nedidelis skirtumas. Ir tai nulemia būtent prigimtiniai dalykai“, – teigė M.Sakalauskas, kartu pripažinęs, kad nors ir žinojo ankstesnių Vilniaus fotografų darbus, tačiau jų nežiūrinėjęs, tad jie ir nedarė jam jokios įtakos. O pats, sako, taip ir likęs savamoksliu...
Už savo kūrybą bei senąją Vilniaus istoriją fotografijose 2014 metais M.Sakalauskui įteikta Šv.Kristoforo statulėlė.
Išsamų pokalbį su fotografu rasite ČIA.
Nuotraukos Mečislovo Sakalausko iš Vilniaus dailės akademijos leidyklos archyvo
Tekstas Gediminas Kajėnas
Įgyvendinimas Lina Zaveckytė