Lyg naujo žemyno atradimas: vizualiniai Ramūno Krupausko eksperimentai
Mano tėvas buvo profesionalus fotografas, visą gyvenimą dirbęs techninį darbą. Jo fotolaboratorijoje ir toje raudonoje šviesoje praleidau daug laiko. Būtent čia perėjau visą klasikinės fotografijos mokyklą, o techninius eksperimentus išbandžiau dirbdamas su juosta. Nuo pat mokyklos dienų tai buvo mano laisvalaikis ir žaidimo aikštelė.
Vėliau baigiau grafiką Vilniaus dailės akademijoje, o 1995 m. pradėjau dizainerio karjerą. Fotografijos šioje publikacijoje yra to laikotarpio, kai į mano gyvenimą įsiveržė kompiuteris ir fotošopas. Dabar šie fotomontažai atrodo gan naivūs ir primityvūs, tačiau suvokiant laiką, kada tai sukurta, matyti virsmo taškas, savotiška bangos ketera, kuomet keitėsi fotografija ir jos kūrimo technologijos. Aš išgyvenau didžiulį malonumą skriedamas šia banga ir žaisdamas atsivėrusiomis begalinėmis vaizdų manipuliavimo galimybėmis. Tai buvo laikotarpis, kuomet kiekvienas eksperimentas atrodė lyg naujo žemyno atradimas.
Pirmuosius darbus dariau jungdamas analoginę fotografiją su skaitmena: fotografuodavau su juosta, tuomet spausdindavau nuotraukas, jas skenuodavau ir keldavau į fotošopą. Šitoks gan sudėtingas procesas buvo normalus dalykas, mat kompiuterį dar galėjai įpirkti, bet skaitmeninis fotoaparatas tais laikais kainavo milžiniškus pinigus. Nepaisant tokio keblaus proceso, viską atpirkdavo dar neišbandytos galimybės karpyti kadrus, sulieti sluoksnius ir auginti montažų paveikslus.
Tai buvo svaiginanti patirtis. Montažus jau anksčiau buvau daręs žirklėmis ir klijais. Bet fotošopas atrišo rankas ir leido tai daryti subtiliai ir kokybiškai. Pamažu atsirado galimybės atspausdinti ir aukštos raiškos bei didelio formato darbus. Vienas pirmųjų tokiu būdu sukurtų fotomontažų buvo darbas, pavadintas „Dobermanai“, kuris iškart buvo ir nupirktas. Anuomet tai buvo visiškai naujiena, nematyti dalykai.
Tuomet stipriai įnikau į šią meno šaką, derindamas analoginę fotografiją su dizaino elementais. Tai atrodė labai įdomu, šiuolaikiška ir perspektyvu. Turėjau net užsibrėžęs siekį fotografinį vaizdą panaudoti taip, kaip dailininkas naudoja drobę ir dažus kurdamas savo paveikslus. Dirbdamas bandžiau išgauti tapymo dažais efektą, sluoksnis po sluoksnio auginau paveikslą, jungiau vaizdus, kai kur net sąmoningai juos liedamas taip, kad šis efektas matytųsi – juk sterilus vaizdas kartais yra tiesiog nuobodus. Atsispirdamas nuo vienos fotografijos ar jų grupės, kūriau savitą vizijų pasaulį.
Tačiau ilgainiui supratau, kad šiai idėjai iš principo prieštarauja fotovaizdas, kuris menininką įspraudžia į rėmus. Atspausdinęs daug savo natiurmortų, peizažų, montažų, pastebėjau, kad interjere šie darbai atrodo prasčiau nei tapyba, skulptūra ar grafika. Nežinau, kaip tai paaiškinti, bet fotografija iš principo remiasi natūra, todėl ir jos kalba yra ribota. Kad ir ką bedarytum, kaip eksperimentuotum, galutinis darbas vis tiek liks tik fotografiniu vaizdu.
Šia prasme dailininkas yra gerokai laisvesnis net ir už drąsiausią fotomenininką. Net ir tapydamas darbą, kuris remiasi prieš tai pasidarytu fotomontažu ar tiesiog natūra, dailininkas turi gausybę galimybių, kaip tai padaryti. Viskas priklauso nuo jo vaizduotės ir talento. Kurdamas ant baltos drobės, dailininkas transformuoja realybę kaip tik nori ir sugeba. O fotografas, kad ir manipuliuotų vaizdu, kurs tikrovės ribose.
Šitaip palengva aš ir pats grįžau prie analoginio meno – piešinio bei skulptūros, o fotomontažo misija užgeso. Tiesa, fotografavimo įprotis niekur nedingo. Juolab dabar, kai net ir telefonu galima padaryti techniškai aukštos kokybės nuotrauką. Tad mano fotografijų archyvas nuolatos pildosi. Taigi, kas žino, gal kada vėl prisėsiu prie fotografinių montažų.
Nuotraukos Ramūnas Krupauskas
Tekstą parengė Gediminas Kajėnas
Įgyvendinimas Lina Zaveckytė