Tikėjimo slėpinio beieškant – fotografo Valentino Pečinino kelionės

Tikėjimas – viena subtiliausių žmogiško gyvenimo sričių, persmelkianti ir formuojanti skirtingas kultūras bei pasaulėžiūras, papročius ir tradicijas, kasdienius gyvenimus ir šventinius ritualus, miestovaizdžius bei meną.

Man augant ir bręstant sovietinėje tikrovėje, religija bei jos praktikos buvo atsidūrusios visuomenės užribyje, todėl tai man asmeniškai buvo visiškai nepažįstama žemė. Tačiau šaliai atkūrus Nepriklausomybę, tikėjimas ir jo praktikavimas tapo viena iš laisvės dovanų. Su metais ši tema mane vis labiau domino ir traukė, tad fotoaparatas tapo viena iš galimybių tartum iš šalies pažvelgti į skirtingas religines praktikas, žmogaus santykį su tikėjimu, dvasininkus ir jų atliekamus slėpiningus ritualus.

Kokie yra Dievo pažinimo keliai? Ar gali vienas jų būti tikresnis už kitą? O gal skirtingos religijos savita forma ir būdais kalba apie vieną ir tą patį? Šiuos klausimus kėliau savo kelionėje po įvairias religines bendruomenes – katalikų, stačiatikių ir budistų.

Fotografuoti žmones maldoje, dvasiniame susikaupime ar atliekant jiems šventas apeigas nėra paprasta Fotografas privalo išlaikyti pagarbą, nedrumsti ramybės, neperžengti tam tikrų ribų. Jis turi gerai suprasti ir jausti, jog yra įsileidžiamas prie pačių intymiausių ir slapčiausių žmogaus vidinės patirties gelmių, asmeniško susitikimo su Aukščiausia Dvasia.

Šio temos nesu apleidęs ir iki šiol: dabar mano dėmesio centre yra atsidūrusi musulmonų bendruomenė bei jos tradicijos. Artimiausiuose planuose – kelionė į Kirgiziją ir susitikimas su dar vienu dvasiniu mokymu ir jo pasekėjais.

Valentinas Pečininas

„Šventasis kelias“ (2000–2005)

Šią kelionę pradėjau nuo katalikybės – bendruomenės, kuri tiek istoriškai, tiek tradiciškai yra artimiausia mūsų kraštui. Penkerius metus važinėjau daugiausia po Panevėžio krašto bažnyčias ir bendruomenes ir fotografavau į pamaldas susirinkusius žmones bei kunigų atliekamas apeigas.

Kaip kiekviena religija turi savitą formą, lygiai taip pat ir aš bandžiau atrasti vis kitokį būdą, kaip apie tai pasakoti. Šioje serijoje naudojau dvigubą ekspoziciją – visos nuotraukos darytos per drobę, tartum slenkstį, per kurį turi peržengti, norėdamas prisiliesti prie to, kas nematoma akimis, bet pajuntama ir pažįstama dvasia. Tokia yra dieviška krikščionybės paslaptis, prie kurios žmogus gali priartėti puoselėdamas savo tikėjimą ir augdamas meile Dievui bei savo artimam.

„Stačiatikių tikėjimo portretas“ (2006–2016)

Stačiatikybė Lietuvoje taip pat turi gilias šaknis, o jos apeigos ir ritualai, cerkvių aplinka su ikonomis ir spalvingais dvasininkų apdarais, smilkalų dūmais ir senosiomis giesmėmis – užburiantys savo paslaptingumu ir archajiškumu.

Šią temą bandžiau atskleisti reportažiniu principu per dvasininkus ir jų atliekamas apeigas. Stačiatikių bendruomenėje justi skirtumas tarp tikinčiųjų ir dvasininkų. Ypač tai matyti pamaldų metu, kai dalis svarbių ritualų atliekama už ikonostaso – simboliškos skirties tarp altoriaus ir likusios cerkvės erdvės.

Gavęs leidimą, turėjau galimybę atsidurti anoje, tik dvasininkams skirtoje švenčiausioje pusėje, ir tai suteikė galimybę vienu metu būti tarpinėje būsenoje – ir ritualų dalyviu, ir stebėtoju.

Per dešimt metų apvažiavau daugelį Lietuvos stačiatikių cerkvių ir bendruomenių, dalyvavau daugybėje pamaldų ir susitikimų, o ši patirtis suteikė nemažai jautrių akimirkų ir vizualių dvasingumo atodangų.

„Kelias į budizmą“ (2017)

Mėnesiui išvykęs į Šiaurės Indiją, lankiausi budistų vienuolynuose bei šventyklose, kurios man paliko be galo stiprų įspūdį savo kitoniškumu ir paslaptingumu, begaliniu žmonių nuoširdumu ir atvirumu. Dirbti čia buvo labai lengva ir malonu, nes tiek vienuoliai, tiek ir paprasti žmonės pasižymi begaline tolerancija.

Budistiniai vienuolynai, kuriuose auklėjami išimtinai vaikai, ankstyvo ryto pamaldos, kurių metu čia pat šventykloje vienuoliai geria sviestinę arbatą ir valgo, žemais balsais giedamos mantros ir smilkalų dūmai – tai nepaprastai žavios šios tūkstantmetės tradicijos akimirkos.

Nuotraukos Valentinas Pečininas

Tekstą parengė Gediminas Kajėnas

Įgyvendinimas Lina Zaveckytė