Penkiasdešimt metų Rasų šventę fotografuojantis V.Daraškevičius: trumpiausia naktis sklidina mistikos
Rasų švenčių tradicija Lietuvoje atgimė 1967 metais Kernavėje. Iniciatoriais tapo būrelis bendraminčių, priklaususių Indijos bičiulių draugijai. Ilgainiui atsigręžę į baltiškąsias tradicijas bei papročius jie pradėjo skaityti įvairią literatūrą, domėtis kultūros istorija ir savitu būdu rekonstravo Rasos šventės scenarijų, kuris iš esmės gyvuoja iki pat šių dienų.
Sovietmečiu tokia, ne partijos nuleista iniciatyva, negalėjo ilgai likti nepastebėta. Jau po poros metų į trumpiausių naktų laikotarpiu Kernavėje besibūriuojančius žmones dėmesį atkreipė valdžia, visa tai traktavusi kaip tarybinei santvarkai pavojų keliančią saviveiklą. Vienam švenčių iniciatoriui Jonui Trinkūnui, nepriklausomybės laikotarpiu tapusiam bendruomenės „Romuva“ vyriausiuoju kriviu, buvo net grasinama pašalinimu iš universiteto, jis buvo persekiojamas, todėl kurį laiką išvis nedalyvavo Rasų šventimuose Kernavėje.
Nors oficialiai šventė niekada nebuvo uždrausta, tačiau valdžia įvairiais būdais bandė užkirsti kelią žmonėms rinktis Kernavėje. Tuo metu iš Vilniaus per parą čia važiuodavo vos keli autobusai. Tad nutikdavo taip, kad tądien autobusai netikėtai „sugesdavo“ ir galimybės pasiekti vietą žmonėms tapdavo itin komplikuotos.
Vėliau, motyvuojant tuo, kad žmonės trypia žolę, buvo neleidžiama būriuotis ant Kernavės piliakalnių – tuomet šventės dalyviai susitikdavo už poros kilometrų, ant Širvintų ir Vilniaus rajonų ribos, bet vis tiek saulėlydį palydėti ateidavo ant piliakalnių.
Pirmą kartą Rasų šventėje Kernavėje apsilankiau 1970 metais. Tuomet dirbau Vilnius konstravimo biure. Kolektyvas čia buvo jaunatviškas, iniciatyvus, turėjome aktyvų turistų klubą. Kadangi buvau išrinktas komjaunimo komiteto nariu, atsakingu už vadinamąją „kultmasinę“ veiklą, viena pirmųjų mano inciatyvų kaip tik ir buvo autobuso į Rasų šventę Kernavėje suorganizavimas. Tąkart važiavome sausakimši, o prie mūsų prisijungė ne tik biuro darbuotojai, bet ir artimiausių bičiulių būrys.
Rasos mane nepaprastai sužavėjo ir nuo to laiko kasmet štai jau pusę amžiaus stengiuosi nepraleisti nė vienos šventės. Po 1985 metų Rasų šventimas iš Kernavės paplito ir po kitas vietoves – Ladakalnį, Skarbo kalną netoli Vievio, Žeimenos ir Neries santaką, šalia Molėtų ežerų, netoli Birštono bei Trakų. Tačiau Kernavė visada išliko ypatinga tiek istoriškai, tiek kultūriškai, tiek ir fotografiškai.
Fotografija nuo mokyklos laikų buvo mano hobis – baigus septintą klasę tėtis padovanojo „Smeną“ ir nuo to meto po truputį vis ką nors pafotografuodavau. Tačiau pirmą kartą atvykus į Kernavę ir išvydus Rasų apeigas, tuos šviesių žmonių būrius, patyrus jaudinančią šventės atmosferą, natūraliai ėmiau tai ir fotografuoti.
Vis dėlto niekada čia nesijaučiau vien stebėtoju: mėgau dainuoti liaudies dainas, man buvo artima šios šventės dvasia, traukė jos mistika bei išskirtiniai vaizdai, tad buvau šventės dalyviu, kuris dar ir įamžina tai, ką mato.
Į Rasas žmonės ima rinktis gerokai prieš saulės laidą. Neskubėdami jie vaikšto po apylinkes, merginos ir moterys pievose pina vainikėlius, kuriais pasipuošia galvas ir tai tampa vienu iš charakteringų šios šventės akcentų. Tokia yra Rasų preliudija.
Šventės pradžią simbolizuoja perėjimas pro apeiginius vartus, išpuoštus baltiškais ženklais bei žolynais. Tai tartum persikėlimas iš įprasto, kasdienio pasaulio, į apeiginę, sakraliąją erdvę. Kartais praeinant pro vartus iš ąsočių žmonėms užpilamas vanduo, taip simboliškai apsiprausiant ir apvalant savo kūną bei dvasią.
Čia žmonės pasklinda po pievas ir kupoliauja – tradiciškai iš penkių skirtingų žolynų renkamos puokštės, kupolės. Tuomet su jomis einama pas „būrėjas“, kurios žaidybine forma žmogui pasakoja apie jo praeitį bei ateitį – čia jau viskas priklauso nuo „būrėjos“ vaizduotės. Visos Rasų apeigos neatsiejamos nuo nuolatos skambančių liaudies dainų.
Šitaip sulaukiamas ir saulėlydžio metas. Geriausiai tai stebėti nuo kalno. Tad šventės dalyviai procesija patraukia link piliakalnių, kur su dainomis ir yra palydima saulė. Kartais pakeliui tenka perbristi upelį arba žmonės yra šlakstomi vandeniu.
Po saulės nusileidimo netoli kalno prasideda apeigos šalia aukuro. Čia sudeginamos pievose surinktos kupolės, taip pat kartais ugniai aukojami ir grūdai.
O kokia gi šventė be šokių? Tuomet yra uždegamas didysis laužas, šokama ir dainuojama apie jį. Liepsnai kiek apmažėjus, tradiciškai šokinėjama per laužą.
Atėjus nakčiai, žmonės eina prie upės ar ežero ir į vandenį paleidžia šventės pradžioje nusipintus vainikėlius. Esama ir tokio žaismingo ritualo: merginų paleistus vainikėlius vaikinai gaudo ir tai tampa pretekstu pažinčiai, pokalbiui, draugystei... Kartais šiuo metu vyksta ir maudynės vandenyje, tačiau jos gali persikelti ir vėliau į paryčius. Šis laikas pats tinkamiausias ir paparčio žiedo paieškoms...
Po truputėlį ima brėkšti. Sėdėdami prie laužų žmonės dainuoja dainas, taip pat eina maudytis. Galiausiai lipama ant kalno, kur pasitinkama sugrįžusi saulė ir naujai išaušusi diena.
Nuotraukos Vytautas Daraškevičius
Tekstą parengė Gediminas Kajėnas
Įgyvendinimas Lina Zaveckytė