Aleksandro Macijausko humanizmas – mėšle ir kraujuje

„Humanizmas mėšle ir kraujuje“ – šitaip fotografijos kritikas Viktoras Diominas 1978 metais įvardijo Aleksandro Macijausko pirmuosius darbus iš ciklo „Veterinarijos klinikose“. Pats fotografas tuomet lygiagrečiai dirbo bent su keliomis temomis, ryškiausios kurių –1968–1987 m. laikotarpiu kurta „Lietuvos kaimo turguose“ ir 1977–1992 m. „Veterinarijos klinikose“. Abiejuose šiuose cikluose fotografas išliko ištikimas savo kūrybiniam principui – rodyti ne estetizuotą, bet tikrą gyvenimą būnant pačiame jo gaivalingame sūkuryje.

„Man visuomet rūpėjo maištauti, nesutikti, erzinti, daryti savaip. Tai įvardyčiau kaip instinktą priešintis“, – viename interviu prasitarė fotografijos meistras. Svarbiausi A.Macijausko ciklai labai nuosekliai kuria vadinamąjį „Lietuvos fotografijos mokyklos“ pasakojimą, kurio centre – žmogus ir jo gyvenimas. Tačiau A.Macijauskas šito pasaulio neidealizuoja, romantika iš principo jam yra svetima. Jo žvilgsnis aštrus ir provokuojantis, rakursai – stulbinantys savo netikėtumu ir dramatizmu, pasirinktos temos – pribloškiančios kasdieniškumu ir siurrealizmu vienu metu.

Toks yra ir ciklas „Veterinarijos klinikose“. Pačiam fotografui tai tapo savotišku serijos „Lietuvos kaimo turguose“ tęsiniu. Pasakojimo centre tie patys kaimo žmonės su savo gyvuliais, tik jau ne turgaus, bet ligoninės aplinkoje. „Kai kas sako, kad šios serijos centre – ne žmogus, bet gyvulys. Taip, bet aš stengiausi per žmogaus santykį su gyvuliu atskleisti jo žmogiškumą, kuriame telpa ir dangus, ir žemė, ir pragaras“, – teigia A.Macijauskas.

1977 m. susipažinęs su Kauno Veterinarijos akademijos auklėtiniais, fotografas dviem dešimtmečiams rado naują temą, kurios veiksmas vyko klinikose, fermose, laukuose bei ūkiuose, o jo pagrindiniai veikėjai – žmonės ir gyvuliai, kovojantys už gyvybę. Neatsitiktinai 1997 m. pasirodžiusį šios fotografijų serijos albumą autorius pavadino „Gyventi“. „Manasis tikslas,– šio leidinio įžangoje rašo pats autorius, – perduoti gyvybės gelbėjimo dvasią, kuri gaubia pakumpusias veterinarų figūras<...> Juk gyventi trokšta kiekvienas, kas jis bebūtų – blusa, žmogus ar dramblys.“

Šiame reportažo būdu sukurtame cikle gyvybė reiškiasi pačiomis įvairiausiomis formomis. Tačiau visų pirma, per skausmą ir kančią, purvą ir kraują. Kova už būtį yra labai neestetiška, – teigia A.Macijauskas ir tuo pačiu pripažįsta, kad labiausiai jį patį šiame darbe sujaudino gyvulio akyse matytos ašaros.

Netrūksta čia ir drastiškų vaizdų, priverčiančių kai kurių kadrų tiesiog nematyti, arba juos kuo greičiau praversti ir užmiršti. Sentimentalumui čia tiesiog ne vieta, nors fotografas pagauna ir tokių akimirkų. Vis dėlto, nerdamas į patį įvykių epicentrą, A.Macijauskas sąmoningai renkasi natūralistinį vaizdą, kaip galimybę parodyti tarp gyvenimo ir mirties pulsuojančios gyvybės instinktą išlikti.

Būtent šios serijos fotografijos labiausiai A.Macijauską išgarsino Vakaruose, o kritikams leido jį įvardyti „avangardiniu dokumentuotoju“, sugebėjusiu groteskiškai ir kartu itin subtiliai pavaizduoti savąjį laiką bei pasirinktas netikėtas gyvenimo temas.

Nuotraukos Aleksandras Macijauskas

Tekstas Gediminas Kajėnas

Vadyba Lina Zaveckytė