Vitalis Vošterys. Nykstantis pasaulis: iš vienkiemių tylos
Mane visada žavėjo kaimo žmogaus gyvenimas bei vidinė jo tikrovė, besiremianti į kasdienius darbus, gyvulius, daržus, rūpesčius ir gamtą. Štai kodėl šiandien savo objektyvą daugiausia ir kreipiu į autentišką ir paprastą vienkiemių gyvenimą – šių žmonių kasdienybę, jų buitį, amatus ir papročius bei ne vieną dešimtmetį puoselėjamą gyvenimo būdą.
Fotografija man pirmiausia yra santykis su žmonėmis. Todėl visa tai fiksuodamas juntu, kad ryšys su tėvų bei protėvių žeme, su savais namais yra jų laimės, gyvybės, vilties, galiausiai, paties buvimo esmė.
Įdomiausi man yra senieji vienkiemių gyventojai. Ir pats esu kilęs iš tokios aplinkos, todėl daugumą jų pažįstu asmeniškai. Šitoks artimas santykis suteikia man daug laisvės ir galimybės prisiliesti prie nesuvaidintos kaimo tikrovės.
Šie žmonės gali daug ir papasakoti, todėl šalia fotografijų užrašinėju ir autentiškus prisiminimus, fiksuoju jų atmintį. Šitaip bendraudamas išgirstu įspūdingų istorijų iš jų pačių gyvenimų, taip pat šmaikščių pasakojimų apie įdomiausius kaimo bei apylinkių žmones, spalvingus personažus, kurių jau nebėra, tačiau jie gyvi kitų atmintyje bei sekamose istorijose.
Senųjų gyventojų unikalumą liudija ne tik raukšlėse atsispindintis nueitas gyvenimo kelias, bet ir senstant gilėjanti patirtis bei vis tvirtesnė pasaulio pajauta...
Deja, šiandien vienkiemiai – nykstantis pasaulis. Tuo tarpu naujakuriai, kuriems buvusios sodybos tampa tik vasarnamiai, jau yra visiškai kitokie, kito laiko ir mąstymo žmonės.
Štai kodėl šiandien man atrodo svarbu įamžinti šiuos žmones ir vaizdo pasakojimuose palikti jų veidus, šypsenas, žvilgsnius, kurie ir pratęsia jų buvimą nebyliu alsavimu iš vienkiemių tylos.
Nuotraukos ir tekstas Vitalis Vošterys
Vadyba Gediminas Kajėnas, Lina Zaveckytė