Klaudijus Driskius. Rasos šventės prie Sartų ežero
Burbulio kalnas Bradesių kaimo kyšulyje. Didžiulis aukštis, puikūs reginiai. Iš čia matyti Sartų ežero Didieji Briedžio ragai – ežero išsišakojimas į keturias pasaulio šalis. Apačioje – slėnis – Vaitiškių pieva. Už jos – Burbulio kalno brolis Bumbulis. Kalnų papėdėje tyvuliuoja Sartų ežeras. Birželis tvaska savo gaivumu ir grožiu.
Rasos šventei labai rimtai pasiruošta. Atvažiavo studentų iš visų Vilniaus aukštųjų mokyklų, Algirdo Svidinsko dainininkai iš Rokiškio. Pastatyti ir apipinti žolynais net dvigubi vartai. Gerų sausuolių laužą sukrovė Vilniaus universiteto žygeiviai, vedami Tado Šidiškio ir Vido Bezaro. Kaip ir kitais metais, paruoštas aukuras, pamėklė, stebulės, kupolė. Šventė patinka aplinkinių kaimų ir miestelių žmonėms, todėl daug jų suėjo.
Ir – štai! Sūriais nešini, baltom drobėm apsirėdę atžygiuoja latviai su nepailstančiu mūsų bičiuliu Olgirdu Aunu. Neprisimenu kito tokio nuoširdaus dviejų tautų pasiuntinių susitikimo sėlių žemėje. Balti balti moterų nuometai, žalia žolė, balti sūriai...
Apie dvidešimtą valandą dvi eilės vyrukų ir merginų, pasirėdę tautiniais rūbais, pajudėjo prie šventės vartų. Priėję juos, išsiskyrė ir ėmė suktis dviem ratais apie vartų stulpus. Giedama vartų sutartinė „Tu, žilvitėli“. Susitikę vartuose, vaikinas ir mergina pasibučiuoja. Taip prasideda šventė. Paskui sustojam ratu apie didžiąją kupolę ir dainuojam sutartinę „Kupolėli, kas tave skynė“. Dar saulei žaižaruojant danguje, skardus ožragis pakviečia visus kupoliauti – rinkti gėlių ir žolynų, pinti vainikų. Rodos, šitos paežerių pievos pirmąkart pamatė tiek jaunų žmonių. Balti vyrų marškiniai ir margi merginų sijonai papuošė visus laukus. Tos merginos, kurios žino žolynų reikšmes, buria iš surinktų puokščių, iš devynių žolių. Ožragis duoda ženklą – laikas kopti kalnan. Ten apie kupolę – vėl ratas. Merginos kviečiamos mesti vainikus ant kupolės, kuri užmes – ta tais metais ištekės. Šokamos sutartinės „Bitela ryto“, „Šokinėjo žvirblalis“. Ant Burbulio dunda sutartinės, kurias veda Evaldas Vyčinas ir VISI folklorinio ansamblio dainininkai. Šokiams groja ne skardžiabalsė armonika, o kanklės, lumzdeliai ir smuikas. Archajiška, bet labai modernu.
Saulei priartėjus prie laidos, renkamės prie aukuro, sukrauto iš lauko akmenų. Susikaupimu pašlovinę senuosius dievus, įžiebiam ugnelę. Kaip padėką už būsimą viltį sudeginam po žolynėlį iš surinktos puokštės. Aukuras visus vienija. Saulės kamuolys jau pakimba virš vakarų horizonto ir nukrinta anapus ežero Lizgario miško patalan. Susėdę Burbulio šlaite giedame saulės palydėtuvių sutartinę:
Saulala sadina, lylia,
Aš regėjau, sadina lylia...
Sutartinę išgirdo ne tik saulė. Kitame ežero krante, suomiškoje pirtyje, smaginosi Lietuvos komunistų partijos Rokiškio rajono komiteto vadovai ir jų svečiai iš sostinės.
Kas tai? Iš kur tiek žmonių? Ar suderinta? Dainos! Muzika!
Šventei įsismaginus, lengvai girtas komunistų partijos pirmasis sekretorius juodu automobiliu „Volga“ pats privažiuoja prie kalno, mėgina aiškintis, kas čia vyksta ir kas davė leidimą. Sekretorius primygtinai klausia, ar daug girtų? Ar dalyvauja bažnyčios atstovai? Sulaukus neigiamo atsakymo ir atsisakius pirmajam sekretoriui pačiam pabūti šventėje, juodoji „Volga“ išvažiuoja. Didelę nuostabą komunistų vadovui kėlė latviški automobilių numeriai. Tokia mūsų draugystė su latviais, o juo labiau be priežiūros – jam atrodė labai pavojinga.
Šventė sklandžiai vyksta toliau. Saulei nusileidus, uždegę laužą, su deglais einame aplankyti netoliese augančio ąžuolo. Padainavę „Ąžuol, ąžuolėli, žaliasai, gražiasai“, patraukiame link liepos. Paskui su deglais leidžiamės plukdyti vainikų. Sugrįžę, pėdiname prie javų lauko. Pagiedoję javams, uždegame ir paleidžiame nuo kalno apipintą žolynais ratą, deginam stebules. Kaip to, kas sena, simbolį sudeginame pamėklę – iš sausų šiaudų padarytą iškamšą. Birželio nakties kaip ir nėr. Laužas dar dega, o virš Pasarčių miško jau švinta. Merginos vėl pasklinda po pievas, prausiasi ryto rasoj... Sveikinam užtekančią saulę daina:
Kas tar teka per dvarelį?
Saula riduolala...
Staiga – kaip nekviesti svečiai – atburzgia pilki automobiliai „viliukai“, pilni uniformuotų ir neuniformuotų milicininkų ir KGB pareigūnų. Pavadinę save draugovininkais, kviečia mus po vieną, pildo savo anketas, klausia pavardžių, adresų, darboviečių, leidimų... Paskui – pranešimai ir laiškai į Vilnių. Vilniuje vėl kvietimai, tardymai, svarstymai... 1983-ieji. Iki Lietuvos Atgimimo likę dar penkeri metai.
Nuotraukos ir tekstas Klaudijus Driskius
Vadyba Gediminas Kajėnas, Lina Zaveckytė