Nesuvaidinta sovietmečio kasdienybė alytiškio Zenono Bulgakovo fotografijose
Multimedija parengta 15min bendradarbiaujant su Kauno fotografijos galerija, įgyvendinant publikacijų ciklą „Fotografų Lietuva: pasakojimai vaizdais“.
Taip jau nutiko, kad gimiau ir visą savo gyvenimą praleidau Alytaus mieste, kuriame savo laiku teko dirbti ir kino mechaniku, ir dailininku-apipavidalintoju, ir šaltkalviu, ir net groti elektrine gitara estradiniame orkestre „Nemuno“ restorane.
Fotografuoti pradėjau 1966 metais, pirmiausia, žinoma, savo šeimą. Pirmieji mano fotoaparatai, kaip ir daugelio kitų tuo metu, buvo „Liubitelis“, „Zenitas“, „Practika“.
Alytaus miesto bei jo apylinkių vaizdų daugiau ėmiausi tuomet, kai 1973 metais įstojau į Lietuvos fotografijos meno draugiją. Fotografavau senamiestį, augančius mikrorajonus, žmones gatvėse, ir vis pagalvodavau: gal kas nors iš to liks ir istorijai?..
Dalyvaujant Draugijos organizuojamose parodose Lietuvoje bei užsienyje pradėjau kurti ir meninę fotografiją. Teko išbandyti įvairius fotografijos žanrus: peizažą, portretą, reportažą, natiurmortą, fotografiką. Žavėjausi Aleksandro Macijausko, Romualdo Rakausko, Antano Sutkaus darbais, o fotomontažus kurti įkvėpė Vitalijaus Butyrino kūryba.
Kadangi dirbau fotografu Šaldytuvų gamyklos fotolaboratorijoje, administracija daug prisidėjo prie mano fotokūrybos: aprūpindavo fotomedžiagomis. Darbo dienomis negalėjau fotografuoti, tad tam daugiausia skirdavau poilsio dienas arba laiką po darbų.
Fotografuodavau ir niekada nesukdavau sau galvos nei apie fotografijos filosofiją, nei apie fotografijos meno paskirtį.
Tuomet net negalėjau įsivaizduoti, kad kada nors atsiras skaitmeniniai fotoaparatai, kompiuteriai, internetas, socialiniai tinklai. Pradžioje visa tai man, pensininkui, buvo tamsus miškas. Bet kadangi turiu protingą žmoną „prie meno“, ji sugebėjo mane supažindinti su naujosiomis technologijomis. Vėliau ėmiau fotografuoti ir skaitmeniniu aparatu, pramokau dirbti su fotošopo programa.
Nuo 2012 metų ėmiau perfotografuoti tas pačias miesto vietas, norėdamas parodyti, kaip nuo sovietmečio pasikeitė miestas. Alytuje eksponavau ir parodą „Alytus vakar ir šiandien“, o 2022 metais kuratoriaus Donato Stankevičiaus dėka senasis Alytus buvo parodytas ir Kauno fotografijos galerijoje.
Labiausiai vertinu nesuvaidintus gyvenimo momentus. Įdomiausia fotografuoti žmones gatvėse, gamyklose. Tačiau kartu tai ir sunkiausia, ypač dabar, atsiradus įvairiems draudimams. Kai pagalvoju, šiandien turbūt nebeįmanoma būtų nufotografuoti kai kurių siužetų tarptautinį pripažinimą sulaukusiems savo montažams, juolab tokius darbus eksponuoti viešai, mat juose yra ir neapsirengusių vaikučių siluetai.
Kadangi gimiau 1939 m., karo beveik neprisimenu. Atmintyje išliko tik vienas momentas, kaip mane trimetį mamytė laiko stipriai sugriebusi už rankos ir mes bėgam už miesto gruoblėtu keliuku slėptis nuo vokiškų bombų. Buvau basas ir, pamenu, kaip skaudėjo kojas...
Po karo Vidzgirio miške su draugais ieškodavom sprogmenų – kartą radom ir susprogdinom granatą. Vienas vaikas žuvo, o mane sužeistą mama vežė į Alytaus ligoninę pas legendinį daktarą Kudirką. Karo nemačiau, bet visgi nukentėjau nuo jo...
Visas sovietmetis man dabar atrodo kažkoks nerealus, netikras – tartum sapnas ir tik fotografijos sugrąžina į tą gyvenimą. Tad fotografija – visas mano gyvenimas.
Nuotraukos Zenonas Bulgakovas iš albumo „Fotografijos“ (sud. Donatas Stankevičius. Kauno fotografijos galerija, 2023)
Tekstą parengė Gediminas Kajėnas
Įgyvendinimas Lina Zaveckytė