Jonė Reed: „Fotografija – tai bandymas prisiliesti prie žmogaus paslapties“
Su fotografija susidūriau dar vaikystėje, mat namie buvo daug meno knygų, o tarp jų – ir fotografijos. Antano Sutkaus, Aleksandro Macijausko, Algimanto Kunčiaus albumai buvo tiesiog stebuklingi – vartant, norėdavosi apsigyventi jų puslapiuose.
Kiek vėliau mane stipriai paveikė vyresnio brolio sukurtas fotografijų ciklas pagal Michailo Bulgakovo romaną „Meistras ir Margarita“. Meniškas, siurrealistinis stilius jo dėka tiesiog prilipo man prie širdies.
Su metais ir man pačiai kilo poreikis išreikši save per kūrybą, išlieti susikaupusį skausmą. Šitaip fotografija ėmiau naudotis kaip savotišku tarpininku, padedančiu išvaryti vidinius demonus ir apsivalyti nuo jų. Štai kodėl didesnė mano nuotraukų dalis yra autoportretai ir beveik visos labai asmeniškos.
Nors mėgstu įvairius žanrus, tačiau fotografijose man tiesiog būtinas žmogus. Nesvarbu, ką fotografuoju – peizažą ar architektūrą, žmogaus figūra, jo siluetas ar bent maža detalė privalo egzistuoti kadre. Kodėl – nežinau. Gal todėl, kad kiekvienas žmogus yra savotiška paslaptis tiek aplinkiniams, tiek, visų pirma, pats sau. Pažinti save iki galo – tiesiog beviltiškai neįmanoma, o ką jau kalbėti apie pastangas pažinti kitą.
Labiausiai man patinka fotografuoti savo vaikus – jie įdomiausi veikėjai. Neįtikėtinai keista tose nuotraukose pastebėti ne tik jų pačių asmenybes, bet ir pačią save, ir net seniai išėjusių prosenelių šešėlius.
Gal tai ir yra vienas subtilių būdų bent akies krašteliu prisiliesti prie žmogaus paslapties?
Nuotraukos ir tekstas Jonė Reed
Įgyvendinimas Gediminas Kajėnas ir Lina Zaveckytė