Regina Šulskytė. „Mano laikas“: prisiminimų įkvėpta dabartis
Kartais galvoju, kodėl mano fotografijos gali dominti kitus, juk aš nefiksuoju jokių ekstremalių situacijų, neįamžinu karštų įvykių, nėra čia nė jokios reikšmingos dokumentacijos. Aš nuolat dairausi asmeninėje erdvėje, gręžiuosi į savo artimus žmones, esančius ir jau išėjusius, bandau pajusti jų buvimą, prisiminti žodžius, jau nugrimzdusius į praeitį.
Cikle „Mano laikas“ svarbiausiais akcentais tampa atmintis bei pasakojimas, kuriame susilieja praeitis su dabartimi. Į fotografinį vaizdą neretai įterpiu senas, šeimos albumuose randamas nuotraukas, tokiu būdu suteikdama joms naują gyvenimą dabartyje.
Mano laikas yra tas laikas, kai esu čia ir dabar, kai galiu kvėpuoti, regėti, jausti, patirti, išgyventi, o po to – viską užmiršti ir vėl prisiminti. Kartais mano laikas visiškai nesutampa su pasaulio laiku. Štai kodėl ir jungiu keletą fotografijų, kurdama kitą, prisiminimų erdvę ir savo patirčių laiką. Toje kitoje erdvėje galiu stebėti kambarius, kuriuose bent kartą miegojau, kiemą, kur žinau kiekvieną augalėlį, miško takelį, kuriuo bėgiojau vaikystėje, vaizdus per kambario langą ar peizažą su bažnyčia tolumoje – tai mano tėvo gimtinė.
Žvelgiant į šiuos vaizdus, galima pastebėti, jog laikas ir erdvė čia įgauna išraišką, kuri tiesiog neįmanoma dokumentinėje tikrovės fiksacijoje. „Mano laiko“ erdvėje nutinka daugybė keistų, su realybe prasilenkiančių dalykų: du peizažai, susiliejantys į vieną erdvę, mama jaunystėje ir dabartyje, aš – suaugusi, o mama – maža mergaitė. Galima sakyti, kad tai praeities laikas dabartyje, subjektyvūs prisiminimai to, kas buvo ir jų sudabartinimas.
Kai žiūrime šeimos fotografijas, dažnai iškyla prisiminimai apie daugelį jau praeityje likusių akimirkų. Kartais prisimename aiškiai ir sodriai, kartais detalės išnyksta. Todėl ir šie fotografijų vaizdai trūkinėja, per tuos plyšius galima pamatyti „paslėptus“ vizualinius sluoksnius, nugrimzdusius laike arba lyg seno albumo puslapiuose. Rašydamas apie šį ciklą menotyrininkas R.Venckus pateikia įdomią įžvalgą apie „įtrūkį“. Jis pastebi, kad Michelis Foucault kėlė įtrūkio klausimą, dėmesį atkreipdamas į matoma ir nematoma. Šiuo atveju, nematomu galime laikyti tai, ką prisimename, bet kas vis dėlto lieka už kadro.
Pavyzdžiui, neretai prisimenu vaikystės epizodą, kai atvažiuodavo senelis iš Vyžuonų. Buvo jis su žila barzdele. Sėdėdavau jam ant kelių ir klausydavau suaugusiųjų pokalbių, kurių prasmė taip ir liko anoje laiko pusėje. Jis yra įamžintas fotografijoje „Tėvas“. Šioje fotografijoje regime ir mano tėvą, sėdintį prie durų name, kuriame jis ir užaugo. Taip pat į šios fotografijos erdvę įterpiamas XX a. pirmosios pusės fragmentas, kuriame įamžinta tėvo mama Anelė Sinkevičiūtė iš Sabalankių dvaro ir jo tėvas – mano senelis – Aleksandras Šulskis. Jie nusifotografavo tame pačiame name. Šie skirtingais laikais atkeliavę laiko fragmentai, sujungti į visumą, sukuria vieną pasakojimą, perteikia ypatingą žinią apie šių žmonių ryšį ir būtį. Mano senelis išėjo anapilin, kai man buvo septyneri. Pamenu, atvažiavome į laidotuves. Visur tvyrojo ramybė. Kai atsistojome prie karsto, nes reikėjo nusifotografuoti, kažkas stumtelėjo mane į priekį. Iš tos laidotuvių fotografijos dabar suprantu, kad tai buvo mano mama. Negalėčiau pasakyti, kodėl prisimenu šį epizodą, ar dėl anąkart patirtos būsenos, ar dėl laidotuvių fotografijos, ar dėl to, kad abu šie veiksniai vienas kitą papildo ir tampa mano pačios dabarties pasakojimu.
Į šio ciklo kitos fotografijos erdvę taip pat yra įterpta 1929 m. daryta fotografija. Tai mamos tėvų – Stepono Baliutavičiaus ir Vandos Smilgevičiūtės – vestuvių dieną užfiksuota akimirka. Šalia jų stovi mano mama, su pakalnutėmis rankoje. Fotografiją pavadinau „Birželio pradžia“, ne tik, kad čia susitinka dviejų skirtingų birželių nuotaikos, bet ir todėl, kad tas laiko tarpas tarp birželių apima daugybę gyvenimo įvykių. Žiūrėdami į veidus, pagalvojame, kaip susiklostė jų likimai.
Fotografija „Elena. Vaikystės kiemas“ nejučia nukelia į vaikystės kiemą. Kartais pas mus iš Kauno atvažiuodavo mamos pusseserė Elenutė. Fotografijoje ji languota suknele, greta – mano mama. Čia jos abi nusifotografavo kieme, kurį prisimenu iš vaikystės pilną saulės, lietaus spalvų, kvapų, šuns lojimo, akmenėlių ir smėlio čiužėjimo, obelų žydėjimo, naktinukų kvepėjimo, sniego pusnių. Prisimenu, kai kieme sukiodavosi močiutė, kuri pasakojo man ankstesniąją kiemo istoriją, kai dar nebuvau gimusi. Turėjo gaidį, kuris buvo toks aršus, kad kaimynai bijodavę net į kiemą užsukti. Vaikystėje šis kiemas buvo aptvertas tvora, tačiau dabar, prisiminimuose, nebeliko jokių aptvarų, kurie sulaikytų mano pačios minčių srautą... Iki šiol prie vartų augo du topoliai, kurie buvo pasodinti tuomet, kai gimė mano mama.
Fotografijoje „Suknelė su žirneliais“ – mano šeima: mama, tėvas, brolis ir aš. Rodos, labai gerai atsimenu šią šventinę fotografavimosi akimirką. Kartais pasineriu į prisiminimus taip tikroviškai, kad net girdžiu anų dienų žmonių balsus, ištisus sakinius, tariamas frazes. Ant sienos, virš mano lovos, kabo močiutės siuvinėtas kilimėlis, o ten, kišenėlėje, slėpdavau saldainius. Šioje fotografijoje taip pat susitinka mano mama iš skirtingų laikų.
Visas šis ciklas – tarsi keliavimas laiku. Šią mintį pratęsia menotyrininko R.Venckaus įžvalga: „Šulskytės kūrybos atveju nuotraukos šakojasi į ten, kur buvo, ir į ten, kur esame. Tarp kur buvo ir kur esame susidaro įtrūkis kaip naujas dabarties kultūros tekstas, naujas pasakojimas ir nauja nuojauta, verčianti iš naujo perkainoti praeities ir dabarties tekstus ir įvertinti savo galimybę patirti, suvokti, nujausti.“
Apie tai ir yra fotografijų ciklas „Mano laikas“, kurtas 2011–2013 metais.
Tekstas ir nuotraukos Regina Šulskytė
Vadyba Gediminas Kajėnas, Lina Zaveckytė