Iš meilės savo miestui ir žmonėms: fotografo A.Stubros Klaipėdos metraščiai liudija pusės amžiaus istoriją
Multimedija parengta 15min bendradarbiaujant su fotografo Albino Stubros kūrybos svetainės Klaipedis.lt kūrėjais, įgyvendinant ciklą „Fotografų Lietuva: pasakojimai vaizdais“.
„Mano gyvenimo vertės matas yra negatyvai: lietuvininkai, Sąjūdis, Atgimimas“, – viename iš retų interviu yra teigęs Klaipėdos metraštininku tituluojamas fotografas, žurnalistas, pedagogas, aktyvus Mažosios Lietuvos atminties puoselėtojas Albinas Stubra (1929-2007). Daugiau nei per penkis kūrybos dešimtmečiu jis įamžino svarbiausius savo gimtojo miesto įvykius, žmones, kasdienį jų gyvenimą bei šventes, sporto ir kultūros renginius. Lietuvai žengiant išsilaisvinimo iš sovietinės santvarkos keliu, jis aktyviai įsijungė į Atgimimo laikotarpio dokumentavimą ir šitokiu būdu sukūrė bei ateičiai paliko išsamų, keliasdešimties tūkstančių fotografijų archyvą apie savąjį laiką ir savąjį miestą.
Albinas Endrius Stubra gimė 1929 m. birželio 10 d. Klaipėdoje, lietuvninkų Martyno Stubros (1893–1974) ir Bertos Mejerytės-Stubrienės (1900–1982) šeimoje. Jo paties bei dviejų brolių vaikystė (vėliau gyvenant Kaune gimė ir sesuo), prabėgo Smeltės kvartale, dabartiniame Žvejybos uosto rajone.
Albukas, kaip jis tuomet buvo vadinamas, buvo smalsus ir aktyvus vaikas – nuo mažų dienų svajojo tapti garsiu sportininku, kaip jo dėdė Artūras Cenfeldas – žinomas futbolininkas ir sunkiaatletis. Taip pat labai mėgo knygas, o būdamas vos dešimties pradėjo rašyti dienoraštį, kuriame iki 1953 m. fiksavo ne tik asmeninio gyvenimo, tačiau ir savojo laikmečio įvykius – nacių okupaciją, karo pradžią, sovietų invaziją ir kt.
Štai kaip dešimtmetis A.Stubra prisiminė ir dienoraštyje aprašė neramias savo vaikystės dienas prieš pat nacistinės Vokietijos įvykdytą Klaipėdos krašto užgrobimą: „1939 m. kovo 22 d. trečiadienį aš ir kiti vaikai žaidėme gatvėje. Jau buvome iš mokyklos paleisti. Eidami namo vaikai kalbėjo, kad bus karas. Aš tik juokiausi ir sakiau, kad užims miestą ir baigta. Arti namų užėjau pas Vėbrą, mūsų kaimyną, jis buvo prisipirkęs pilną krepšį mėsos ir dešros. Parėjau namo, mano mamytė buvo labai nusiminusi, kad atėjo Hitleris į Klaipėdą.“
1939 m., naciams okupavus Klaipėdą ir uždarius lietuviškas mokyklas, Albinas su vyresniu broliu Martynu buvo išsiųsti į Kretingą. Nors metus gyveno atskirti nuo šeimos, užtat lankė lietuvišką mokyklą. Vis dėlto, jau kitais metais naciams ėmus uždarinėti sienas su Didžiąja Lietuva, teko sugrįžti į Klaipėdą ir mokslus tęsti vokiškoje mokykloje. Čia moksleiviai buvo verčiami stoti į Hitlerjugendo organizaciją. Tėvui tokiems valdžios veiksmams pasipriešinus, jis buvo įkalintas, o 1940 m. su visa šeima ištremtas iš Klaipėdos. Į gimtąjį miestą Albinas su artimaisiais sugrįš tik po penkerių metų jau pasibaigus karui.
Iš pradžių Stubrų šeima apsigyveno Marijampolėje, kur tėvas gavo darbą skerdykloje. Po dvejų metų, kaip gerai mokantis vokiškai, buvo perkeltas į aukštesnes pareigas Kaune. Prasidėjus karui ir baiminantis bombardavimų, visa šeima persikėlė į Tauragę. Vis dėlto, ramybės ir čia nebuvo: 1944 m. spalį artėjant Raudonajai armijai, žmonės masiškai ėmė trauktis į Vakarus. Su jais – ir Stubrų šeima. Kaip prisiminė Albinas, tąkart tėvas vargais negalais įsigijo seną arklį, susikrovė mantą ir su bėgančiųjų srautu visi drauge patraukė Tilžės link.
Štai kaip šią kelionę vėliau viename interviu atpasakojo pats fotografas: „Kelyje – vežimas prie vežimo. Nors juose dardėjo šeimos, tačiau žmonių balsų negirdėjau, vien arkliukų kanopos – klapt, klapt. Kai priekyje pamatėme bombarduojamos Tilžės pašvaistes, tėvas suabejojo savo sprendimu trauktis į Vokietiją. Klausia mūsų, vaikų: ar grįžtam atgal, ar rizikuojam važiuoti į priekį? Norėjau prasižioti, kad norėčiau į Vokietiją, mat labai jau hitlerjugendo uniformos patiko, bet, žinodamas tėvų nuostatas, nedrįsau. Tėvas pasuko atgal, ir jau važiavome nebe į pašvaistę, bet į visišką tamsą – atgal į Klaipėdos kraštą.“
Po varginančios kelionės visa šeimyna apsistojo pas tėvo brolį Adomą Dėglių kaime, netoli Skomantų. Čia per žiemą darbuodamiesi pas ūkininkus jie galiausiai sulaukė karo pabaigos. 1945 m. Stubros buvo vieni pirmųjų civilių, sugrįžusių į karo audrų nuniokotą Klaipėdą. Tais pačiais metais įsigiję naujus namus, jie apsigyveno Pempininkų kaime. Albino tėvas kurį laiką dirbo tuometiniame miesto vykdomajame komitete, vėliau gavo 7 ha žemės ir pradėjo ūkininkauti.
Tais pačiais metais Albinas pradėjo lankyti Vytauto Didžiojo gimnaziją, vėliau pervadintą Klaipėdos 1-ąja vidurine mokykla. Aktyviai sportuodamas – mėtė diską, stūmė rutulį, rungėsi penkiakovėje, bėgo įvairius atstumus – ir dalyvaudamas įvairiose varžybose jis pasiekė puikių rezultatų. 1950 m., sulaukęs dvidešimt vienerių, iš 10 klasės buvo paimtas į sovietinę armiją. Po dvejų metų tarnybos sugrįžęs į gimtinę, baigė vidurinę mokyklą ir įstojo į Klaipėdos Mokytojų institutą.
Būtent tuomet prasidėjo ir jo pažintis su fotografija, kuria užkrėtė vyresnis brolis. „Mano broliui karo metais buvo iškeltas ultimatumas – arba jis eina kariauti 16-ojoje divizijoje, arba jį išveš į Sibirą. Brolis pasirinko kareivio dalią. Su savimi pasiėmė ir fotoaparatą. Kai karas pasibaigė, jis toliau fotografuodavo tai vestuves, tai krikštynas. Paprašiau, kad ir mane pamokytų. Ir apkrėtė ta liga“, – pasakojo A.Stubra.
Pirmąjį savo fotoaparatą „Liubitel“ kaip prizą jis gavo už 1952 m. už spartakiadoje laimėtą 1-ąją vietą disko metimo rungtyje. Nors kurį laiką fotoaparatas ir dulkėjo lentynoje, tačiau kartą, priprašytas draugų, Albinas paėmė jį į rankas ir nuo to laiko jau nebepaleido daugiau nei pusę amžiaus. Pirmuosius metus A.Stubra daugiausia fotografavo savo artimiausią aplinką ir tas veiklas, kurioms ir pats skyrė didžiausią dėmesį – sportuojantį jaunimą, buriuotojus, spartakiadas ir pan. Ilgainiui su metais jo temos plėtėsi, archyvas didėjo, o fotografija net padėjo užsidirbti pragyvenimui sudėtingu pokario laikotarpiu pasirinkus lietuvių kalbos ir literatūros studijas Klaipėdos pedagoginiame institute.
1956 m. baigęs mokslus Albinas įsidarbino Klaipėdos 1-ojoje internatinėje mokykloje, kur nepasitenkino vien lietuvių kalbos mokymu, bet su vaikais užsiėmė ir užklasine veikla. Pats aktyviai sportavęs bei keliavęs po Lietuvą, šiais savo pomėgiais dalijosi ir su auklėtiniais: kartu išvaikščiojo daugelį Vakarų Lietuvos piliakalnių, Kuršių neriją. Tuo pat metu Pionierių rūmuose vaikus jis mokė ir fotografijos pagrindų – kai kurie jų fotografijos neapleido iki šiol ir su didžiule pagarba bei meile prisimena pirmąjį savo mokytoją A.Stubrą.
Galiausiai 1964 metais, pakviestas į tuometinio laikraščio „Tarybinė Klaipėda“ redakciją, pedagogo profesiją Albinas iškeitė į aktyvaus fotožurnalisto kelią. Šiame dienraštyje, nepriklausomybės laikais tapusio „Klaipėda“, jis išdirbo net 35-erius metus. A.Stubra ne tik fotografavo svarbiausius to meto įvykius, redakcijos užsakymus, tačiau nuolatos būdamas ant kojų, fiksavo ir kasdienybę, rodos, nereikšmingas miesto detales, nutikimus, pokyčius, kurie šiandien atspindi tiek nuniokotos pokarinės Klaipėdos vaizdą, tiek ir urbanistinę sovietmečio industrializaciją.
Žvelgiant į didžiulį fotografo darbų archyvą, į akis visų pirma ir krinta tie miesto kasdienybės vaizdai, kuriose nėra jokios pompastikos, režisūros, įprastos to metų parodomosios žurnalistikos, kuria mirgėjo sovietinė spauda. Šiose nuotraukose užkoduotas pokario vargas, apleistis bei griuvėsiai nebuvo viešai rodomi, todėl darbai gulė į archyvą, laukdami kitų laikų. Tą puikiai suprato ir pats A.Stubra, tačiau nepaisant to fotografavo Klaipėdos Senamiesčio gatvėse išnyrančius tamsius žmonių šešėlius, griūvančius pastatus, nykstantį bei naikinamą istorinį paveldą, ir šitokiu būdu paliko šviesa užrašytą pasakojimą, kuriam lemta buvo nugrimzti į nebūtį ir užmarštį.
Net ir vykdydamas redakcijos užduotis, A.Stubra nepasitenkino vien fotografavimu. Nuo mažens rašęs dienoraštį, vėliau studijavęs literatūrą, puikiai valdė žodį, tad pateikdavo išsamius ir vaizdingus savo fotografijų aprašus, taip pat nevengė rašyti straipsnelių, apybraižų bei žinučių. Kai kurias savo nuotraukas bei tekstus jis pasirašydavo Klaipėdžio slapyvardžiu. Neatsitiktinai po fotografo mirties jo archyvą ėmusi prižiūrėti dukra Rasa su bendražygiais įkūrė internetinę svetainę, kurią tėčio garbei bei atminimui ir pavadino Klaipedis.lt.
Svarbią A.Stubros gyvenimo ir veiklos dalį sudarė Mažosios Lietuvos atminimo, istorijos ir kultūros puoselėjimas. Tęsdamas savo pusseserės, žinomos rašytojos Ievos Simonaitytės, veiklą, jis aktyviai prisidėjo prie „Mažosios Lietuvos enciklopedijos“ kūrimo, 1989 m. drauge su bendražygiais surengė pirmąjį lietuvninkų susiėjimą Klaipėdoje. Vėliau, iki pat 2001 m. organizavo bei fotografavo ir kitus susiėjimus, tapusius reikšminga šio krašto tradicija. Atgimimo laikotarpiu, kaip ir daugelis aktyvių fotoreporterių, jis ypatingą dėmesį skyrė Sąjūdžio mitingams ir keliui į Nepriklausomybę.
Net 1999 metais išėjęs iš darbo redakcijoje, jis ir toliau nesiskyrė su fotoaparatu, tiesa, juostinį tuomet jau pakeitė skaitmeniniu, o fotolaboratoriją – kompiuterio ekranu. Daug laiko tuomet praleido kruopščiai tvarkydamas ir chronologiškai dėliodamas savo negatyvų archyvą, kurio sukūrimui buvo paskyręs penkis gyvenimo dešimtmečius.
A.Stubra mirė 2007 kovo 15 d. Palaidotas Klaipėdos miesto Joniškės kapinėse, šalia savo žmonos Angelės Zakarauskaitės-Stubrienės (1932–1999).
2008 metais, pažymint fotometraštininko, žurnalisto A.Stubros 80-ies metų sukaktį, ant namo Daukanto gatvėje Nr. 10, buvo pakabinta jo atminimą įmažinanti lenta, kurioje užrašyta: „Šiame name 1976–2007 m. gyveno fotožurnalistas, mokytojas, lietuvininkas Albinas Endrius Stubra“.
Sykį žurnalistės paklaustas, ko palinkėtų dabartiniams spaudos fotografams, A.Stubra atsakė: „Meilės tiems, kuriuos fotografuoja.“ Būtent meilę žmonėms, taip pat ir savajam miestui liudija ir paties fotografo darbai, jo gyvenimo laikysena, atsakingai ir pagarbiai įamžinant pamažu į praeitį grimztančias akimirkas, sutiktus žmonių veidus ir kasdienybės vaizdus.
Nuotraukos Albinas Stubra iš Klaipedis.lt archyvo
Tekstą parengė Gediminas Kajėnas
Įgyvendinimas Lina Zaveckytė