Daugiaveidis Raimundas Urbonas – savitas fotografijos modernistas

Multimedija parengta 15min bendradarbiaujant su Lietuvos fotomenininkų sąjunga, įgyvendinant publikacijų ciklą „Fotografų Lietuva: pasakojimai vaizdais“.

Fotomenininkas Raimundas Urbonas (1963–1999) – Klaipėdos fotografas, atradęs savo terpę mieste, kuriame užaugo, gyveno ir mirė. Jo kūryba sietina su devintojo dešimtmečio pradžioje debiutavusia ir Lietuvos fotografijos veidą atnaujinusia modernistų karta – Vytautu Balčyčiu, Alfonsu Budvyčiu, Remigijumi Pačėsa, Algirdu Šeškumi, Gintaru Zinkevičiumi bei kitais.

Raimundas Urbonas. „Liga“, 1986

Žvelgiant iš Vilniaus perspektyvos, anuomet R.Urbonas gan dažnai būdavo matomas ir įvardijamas kaip šių fotografų pasekėjas. Nors jo cikluose išties galima rasti tam tikrų panašumų su vilniškiais modernistais ir net savotiško jų darbų tęstinumo, tačiau, paanalizavus darbų chronologiją, akivaizdu, kad kai kurie motyvai bei kūrybos principai skleidėsi lygiagrečiai kitiems.

„Namie“, 1988
„Klaipėda“, 1993
„Antis“, 1988

R.Urbonas kūrė ir, panašiai, kaip ir kiti Lietuvos modernistai, pagavo savojo laiko dvasią, nuobodulio estetiką bei dėmesį tam, kas humanistinės fotografijos kūrėjams atrodė visiškai nereikšminga. Tačiau jo pavyzdys puikiai atskleidžia ir kas nutinka su tais, kurie dirba ir gyvena periferijoje – iš centro į juos visada žiūrima tartum šiek tiek iš aukšto.

Tačiau aktyviai kuriančiam ir gyvenančiam Klaipėdoje, R.Urbonui visiškai pakako jo savitumo, kuris pasireiškė įvairiais ciklais ir skirtingais ieškojimais.

„Portretas prie lango“, 1986
„Kambarys“, 1985
„Siluetai“, 1985

Pirmasis R.Urbono serijos „Requiem seniems džinsams“ kadras datuojamas 1982 metais, nors fotografuota buvo jau kiek anksčiau. Šiame išskirtiniame cikle fiksuoti hipiški bastymaisi po anuometinę Sovietų Sąjungą. Nieko panašaus nerasime nė vieno kito Lietuvos fotografo archyve. Jau čia išryškėjo R.Urbono stilius įamžinti viską prabėgančiu žvilgsniu, lyg pats momentas būtų fotografuojamas puikiai suvokiant jo praeinamumą.

Ciklas įdomus ne tik subkultūros dokumentavimu, tačiau ir tuo, kaip fotografas jame išreiškė pačią bastymosi būseną ir to meto nuotaiką. Tai įstabus liudijimas apie žmones, kurie nenorėjo prisirišti prie tuometinės santvarkos, socialinės terpės bei įprastų normų. Šis atsiribojimas bei neprisirišimas juntamas net ir pačiame fotografo kuriamame vaizde.

„Prie ežero, 3“, 1982
„Prie ežero, 2“, 1982
„Hitch-hike“, 1982
„Plaukai, 3“, 1982
„XXX“, 1982

R.Urbono pavardė siejama ir su neformalia menininkų grupe „Doooooris“, veikusia Klaipėdoje 1989–1995 m. Be jo, šiam menininkų kolektyvui priklausė ir fotografas Remigijus Treigys bei dailininkai Audrius Jankauskas, Arvydas Karvelis bei Saulius Kanapeckas. Jie pokštavo ir džiūgavo klausydami „The Doors“ muzikos, kurdami instaliacijas bei darbus, kuriems dažnai būdavo panaudojamos ir R.Urbono fotografijos. Nuspalvintos ir išpaišytos kreizovais motyvais, jos kuria žavų vaizduotės, prasiveržusios pačioje realybėje, archyvą.

„Refleksijos, 4“, 1988
„Refleksijos, 5“, 1988
„Refleksijos, 10“, 1989
„Pianinas“, 1989

Dar vienas iš klaipėdietiškų R.Urbono darbų motyvų – tai bendradarbiavimas su performansų meistru Benu Šarka ir jo „Gliukų“ teatru. Jo kūryboje ši tema buvo neatsitiktinė, nes ir pats fotografas dirbo teatre. Tačiau, tikėtina, R.Urbonas buvo pirmasis, pradėjęs nuosekliai fiksuoti šiurpias ir kartu žavingas B.Šarko mizanscenas.

„Gliukų teatras. Klaipėda“, 1998
„Gliukų teatras. Klaipėda“, 1998

Savo laiku du vienas šalia kito juostelėje esančius kadrus pradėjo spausdinti ir eksponuoti V.Balčytis, šitokiu būdu kurdamas netikėto sugretinimo bei atsitiktinumo pasiūlytas reikšmes. Tai primena vaikystės žaidimą, kuomet ant lapelio vienas užrašydavo žodį ar sakinį, tuomet užlenkdavo ir duodavo parašyti kitam, o tuomet kartu skaitydavo tai, kas netyčia sukrisdavo. Panašiai veikia ir fotografinis žaidimas dviem kadrais – tame galima pajausti kasdienybės trapumą, atsitiktinumo žaismę, fotografo kelią laike ir erdvėje.

Tačiau šį būdą V.Balčytis tik pabandė ir gan greitai metė, tuo tarpu R.Urbonas kūrė gan daug ir nuosekliai. Šis žaidimas dviem kadrais, jungiant tai, kas tiesiog atsitinka, pastarajam labai tiko.

„Natiurmortas su vengriškom daržovėm“, 1988
„Paukštis“, 1991 vasaris
„Dovanota Rolando R.“, 1990 gruodis
„Lėlės“, 1989 birželis
„Sausa puokštė“, 1989
„Rakandas“, 1991 vasaris
„XXX, 3“, 1989

R.Urbono panašumas su kitu modernistu A.Budvyčiu remiasi žiūrėjimu į tai, ko niekas kitas nė nepastebi. Rodos, toks banalus daiktas kaip elektros lizdas, išvis neturėtų būti fotografiniu objektu. Tačiau šie fotografai atkreipė dėmesį į kasdienybės buities mažmožius ir juos pavertė keistais, nostalgiškais, kartais grubiais reliktais.

Jiedu panašūs ir tuo, kad fotografavo miestelius. R.Urbono dėmesio centre, žinoma, atsidūrė Žemaitija, iki kurios Vilniaus fotografai tiesiog neprivažiuodavo.

„Periferijos peizažas“, 1986
„Grafitti“, 1988
„MMK. Klaipėda“, 1988

Tačiau reikšmingiausia ir labai ryškiai matoma R.Urbono serija skirta Rytprūsiams. Jis skersai išilgai išmaišė Kaliningrado sritį, ieškodamas ir rasdamas čia stulbinamos apleisties bei apokaliptinių peizažų. Gaila, kad šis ciklas yra gerokai pamirštas, nors dabartiniame karo Ukrainoje kontekste jis atveria be galo daug prasmių ir poteksčių apie rusiško pasaulio sampratą.

„Unsatrapis – Wornsdorf“, 1993
„Karaliaučius – Konigsberg“, 1991
„Ragainė – Ragnit“, 1991
„Tepliuva – Tapiau“, 1991

Tarp R.Urbono ir A.Šeškaus galima įžvelgti bendrą jų periferinį žvilgsnį, kai fotografuojama tarsi nežiūrint, o nuotraukoje pasimato keisti judesiai, staiga atsiveriantis savotiškas tarpas tarp „lemiamo momento“. Šie kadrai tiesiog alsuoja jaudinančiomis egzistencinėmis patirtimis.

Dėmesys savitai šviesai ir kasdienybei T.Urbono kūryboje primena R.Pačėsą, o G.Zinkevičiui jis artimas daiktiškumo poetika ir jos rupumu.

„Žmona“, 1986
„Durys“, 1986
„Kompozicija Nr.5“, 1986

Visi šie panašumai ir palyginimai su kitais Lietuvos modernistais – tarsi dėsningi ir akivaizdūs. Vis dėlto jie jungiasi į vieną R.Urbono kūrybos archyvą, o žvelgiant į atskirus darbus bei jų serijas, nesunkiai galima pamatyti jų skirtingumą nuo visų kitų, urbonišką žvilgsnį.

Štai kodėl fotografuojamų objektų pasirinkimu, darbų nuotaika, specifiniu mąstymu, R.Urbono tiesiog neįmanoma supainioti su kitais Lietuvos fotografais ir jis čia lieka savitas bei išskirtinis kūrėjas, su labai gardžiu klaipėdišku prieskoniu.

„Portretas“, 1989
„Punktyras, 1“ 1985
„XXX, 1“, 1988
„Panemunė“, 1992
„Autoportretas su sūnumi“, 1986
„Aukštumaliai“, 1992

Nuotraukos Raimundas Urbonas iš Lietuvos fotomenininkų sąjungos archyvo

Tekstą pagal Agnės Narušytės pasakojimą parengė Gediminas Kajėnas

Įgyvendinimas Lina Zaveckytė