Gintautas Survila: „Fotografija – tarsi dvasinio kelio praktikos metraštis“
Nuo pat vaikystės mane traukė įvairios meno raiškos. Pamenu, kai kiti vaikai dūkdavo kieme žaisdami futbolą, aš mieliau rinkdavausi piešimą ir jau tada tai buvo asmeninė mano rutina, teikusi gyvenimo ir kūrybos džiaugsmą.
Su dėkingumu atsimenu savo senelį Juozą Razumą, kuris buvo tas įkvepiantis pavyzdys, padėjęs pajusti, kaip kūrybos džiaugsmas turėtų būti neatskiriama asmeninės laimės dalis. Manau, kad būtent iš jo ir paveldėjau kūrybos geną ir gerąjį pavyzdį, nulėmusį mano paties augimo kryptį. Būtent jame mačiau, kaip kūrybos dvasia perkeičia žmogų ir jis ima tartum švytėti ne šiuo pasauliu. Žiūrėdamas į jį svajojau, kad ir man galbūt kada nors pavyks to pasiekti.
Gyvenime išbandžiau įvairių profesijų ir veiklų: dirbau architektūros, skulptūros, tapybos, grafikos ir net karikatūros žanruose. Bet vis tik labiausiai tai galėjau išlaisvinti fotografijoje, kuri niekada nebuvo mano pragyvenimo šaltinis ar amatas, tačiau tapo neatsiejama asmeninės raiškos dalimi, per kurią man atsivėrė akys.
Po studijų Vilniaus dailės akademijoje, kaip ir daugeliui naujai iškeptų menininkų atsidūrus gatvėje be nieko, fotoaparatas buvo tas mažas įrankis, kuris visada buvo su manimi, padėjo išlaikyti nuolatinį kūrybos pulsą ir prigijo, panašu, kad visam gyvenimui.
Fotografuodamas stengiuosi niekada negalvoti pragmatiškai, kam bus skirtas šis ar kitas darbas, ką su juo darysiu, kokiai „rinkos nišai“ jis skirtas. Stengiuosi atsiriboti nuo tokio mąstymo, o labiau įsiklausyti į tam tikrą vedimą ir stebėti, kas šią akimirką veriasi prieš mano akis mano paties sąmonėje. Fotografija tapo tarsi mano dvasinio kelio praktikos metraščiu, jos iliustracija ir dizainu.
Vilniaus periodu mane traukė fotografuoti žmones, gyvenančius intensyvų dvasinį gyvenimą. Tuomet gyvenau vienuolynuose ir fotografijos kaip šviesoraščio – rašymo šviesa – t.y. fizinės šviesos pagalba, bandžiau perteikti metafizinės šviesos turinius. Šis kūrybinis laikotarpis man ypač brangus. Ne vienas žinomas fotografas sakė, kad štai aš jau atradau savo nišą, temą visam gyvenimui. Tačiau man atrodė, kad apsibrėžti viena tema yra per maža, per siaura, todėl gyvenimo kelyje čia ir dabar fiksavau aplink mane vykstančias ir visai kitokias akimirkas, kurios gali nutikti bet kuriame kasdienybės žingsnyje.
Dabar, gyvendamas prie jūros, natūraliai gyvenu jos meditacija ir į mano fotografiją pribyra vis daugiau smėlio. Šitaip ji tampa dar daugiau „užsocialinė“.
Mane visada stebino kolegų fotografų ginčai dėl to, kokia fotografija turėtų būti laikoma ta „tikrąja“ – juodai-balta ar spalvota. Dailininko akimis ši problema yra labai paprasta: nespalvota fotografija yra grafika, o spalvota – tapyba. Tad kokio sprendimo reikia konkrečiai temai, konkrečiam darbui – tokias priemones ir reikia naudoti. Galima kalbėti ir per spalvą, ir per formą, o galima ir per abi kartu. Tame, bent jau man, nėra jokio konflikto.
Giluminis fotografijos žavesys – tai galimybė atsidurti čia ir dabar ir pasitelkiant fotoaparatą kaip įrankį, išgryninti tai, kas jau ir taip yra realybėje. Būtent ši fotografijos savybė ją ir išskiria iš kitų menų ir, bent jau man, paverčia savita meninės raiškos erdve, kurioje savo credo galiu formuluoti dviem žodžiais – regėti ir rodyti.
Nuotraukos Gintautas Survila
Tekstą parengė Gediminas Kajėnas
Įgyvendinimas Lina Zaveckytė