Valentino Juraičio fotografijose – permainų žmonės lūžio epochoje
Fotografija mane lydi nuo mokyklos laikų: iš pradžių lankiau fotobūrelį, paskui – fotoklubą, galiausiai šis pomėgis nulėmė ir profesijos pasirinkimą – tapau žurnalistu. Keturis dešimtmečius ne tik iš rankų nepaleidau fotoaparato, tačiau užsiėmiau ir švietėjiška žurnalistine veikla – leidau fotografijai skirtą žurnalą „Vyzdys“, o ir iki šiol redaguoju internetinius puslapius vyzdys.com bei mazojilietuva.lt. Tai temos, kuriose mano aistra fotografijai ir tekstų rašymui visiškai sutampa.
Fotografijoje mane labai žavėjo Henri Cartier Bressono „lemiamos akimirkos“ idėja. Daugeliui Lietuvos fotografų, ypač fotoreporteriams, humanistinės krypties atstovams, ši koncepcija buvo gan artima. Su laiku tai tapo vienu esminių mūsų fotografijos bruožų, nulėmusių lietuviškos fotografijos tradiciją, o iš dalies net ir dabarties sampratą.
Vis dėlto aš pats šiandien jau žvelgiu kiek kitaip. Fotografijoje mane domina ne tiek konkreti akimirka, jos unikalumas, kiek noras vaizdu papasakoti apie dabartinį laiką, atskleisti šiandienos tikrovės bruožus ir nebūtinai vien gražiąją gyvenimo pusę, o labiau realistinį atspindį. Parodyti gyvenimą tokį, koks jis yra – neromantizuotą, sudvasintą, papudruotą, bet tikrą. Esu dokumentalistas ir to nė kiek nesigėdiju.
Šioje publikacijoje – keletas lūžinių mūsų epochos metų bei įvykių. Pradžia, be jokios abejonės – tai Atgimimo laikas, iš esmės pakeitęs ne tik buvusią santvarką, politinę šalies sistemą, bet ir mūsų visuomenės veidą. Nuversti buvę stabai liudijo neišvengiamą kaitą ir naują kelią, kurį pasirinko tauta, o su ja – ir atskiras žmogus. Laikas ėjo ir gyvenimas nestovėjo vietoje...
2000 metais ėmiausi kurti fotografijų ciklą „Gurbšilio žmonės“. Tai pasakojimas apie „nematomus“ pokyčius, kurie amžių sandūroje palietė Lietuvos kaimą. Istorijos centre – apie Gurbšilio mišką, Vilkaviškio rajone, įsikūrę Gurbšilio, Šilkalnio, Gižų, Stirniškių kaimai bei jų gyventojai.
Šią vietovę pasirinkau todėl, kad pats esu kilęs iš Suvalkijos. Maža to, čia turėjau ir keletą „ryšininkų“, kurie galėjo tapti patikimais tarpininkais suvedant mane su šių kaimų gyventojais. Tokiu būdu užmegzti santykį su šiais žmonėmis tapo gerokai paprasčiau.
Lankydamasis kaimuose, stengiausi įamžinti tai, ką mačiau – senąjį kaimą ir neišvengiamus pokyčius, kurie neretai skausmingai ir drastiškai palietė aplinką ir vietinių žmonių gyvenimus. Socialinėje tikrovėje ryškiausiai tai atsispindėjo besikeičiančiame žmonių santykyje su žeme.
Nors aritmetiškai perėjimas iš vieno amžiaus į kitą tebuvo skaičių kombinacijos pasikeitimas, tačiau tai realiai sutapo ir su permainomis konkrečių žmonių gyvenimuose. Būtent šią kaitą ir stengiausi įamžinti savo fotografijose.
Sovietinio monstro žlugimą lydėjo griūvantys arba privatizuojami kolūkiai bei buvę tarybiniai ūkiai. Netrukus žmonėms imta grąžinti kitados nacionalizuota jų žemė. Tačiau naujoji realybė nebuvo tokia šviesi, kaip tikėtasi.
Laikas parodė, kad mažieji ūkiai nepajėgūs išgyventi ir konkuruoti su didžiaisiais. Tad amžių sandūrą lydėjo gan ryškios ir skausmingos permainos: užsitęsusi žemės reforma, emigracija, tuštėjantys kaimai, smulkių ir vidutinių ūkių kaita, stambių žemvaldžių atsiradimas.
„Gurbšilio žmonės“ – tai maža tuometinės Lietuvos ląstelė, mikrokosmosas: tokie patys socialiniai bei ekonominiai procesai vyko visoje šalyje. Kaimas iš esmės ėmė keistis: natūralų, mažą, savarankišką ūkį keitė didieji, o išmirštant seniesiems gyventojams, jaunimui išvykstant į miestus ar kitus kraštus, kitokia darėsi ir pati kaimo aplinka bei jų atmosfera.
Šie pokyčiai atsispindėjo ir žmonių veiduose: optimizmą bei džiugesį po atkurtos nepriklausomybės euforijos keitė nerimas dėl neaiškios ateities.
Vietinis seniūnas, išvydęs mano darbus, išsakė savotišką priekaištą: „šios vietos lyg ir gražesnės, nei jūs pavaizdavote“. Išties, skurdo ir liūdesio čia tikrai netrūksta. Tačiau aš nekūriau reklaminio siužeto, nieko negražinau ir nebjaurojau – rodžiau žmones be pozos ir be patoso. Realistiškai, tačiau su meile.
Šią seriją kūriau 1999–2005 metų laikotarpiu. Ir dabar kartais susitinku su šiais žmonėmis: anuomet buvę vaikai jau užaugo, o suaugę paseno. Tačiau aš iš arti mačiau per visus šiuos metus vykusią kaitą. Nemažai šių nuotraukų herojų iškeliavo į amžinybę, o dalis emigrantų sugrįžo iš kitų kraštų ir kuriasi, tvarkosi, gyvena jau visiškai kitokiame dabarties kaime.
Dalis apleistų sodybų susmuko, sodai – apaugo arba išlūžo. Kitos atnaujintos, išgražėjusios, žolė apie jas – nupjauta iki pat žemės. Kai kurie namai virto kaimo turizmo sodybomis, dalis – miestiečių vasarvietėmis. Iš esmės vaizdas kaime dabar tikrai gražesnis. Tiesa, netrūksta ir kičo, plastmasės, kvailų ir kaimišką aplinką bjaurojančių dalykų. Tačiau ir tai tik vienas iš šio, nuolatinių permainų, laikotarpio bruožų.
Nuotraukos Valentinas Juraitis
Tekstą parengė Gediminas Kajėnas
Įgyvendinimas Lina Zaveckytė