Vilnius – kaip meno kūrinys: pasivaikščiojimas su fotografu Kęstučiu Stoškum

Vilnius vėl pavergė savęs vertą fotografą – Kęstutį Stoškų – ištikimą, pagarbų ir talentingą menininką. Savo architektūrinėse fotografijose jis tęsia glaudžiai su Vilniumi susijusių fotografų Alberto Swieykowskio, Vilhelmo Zacharčiko, Abdono Korzono, Konrado Brandelio, Józefo Czechowicziaus, Stanisławo Filiberto Fleury, Mirono Butkowskio, Aiziko Cinowieco, Tyburcijaus Chodźko, Jano Bułhako, Sofijos Urbonavičiūtės-Subačiuvienės ir kitų tradiciją, nepertraukiamai puoselėtą nuo XIX iki XX amžiaus vidurio. Daug išraiškingų kūrinių Vilniaus senamiesčio architektūros motyvais sukūrė ir žymūs šiuolaikiniai lietuvių fotografai – Algimantas Kunčius, Vytautas Balčytis, Alfonsas Budvytis, Arūnas Baltėnas. Tačiau pastariesiems ši tema nors ir yra svarbi, bet ne pagrindinė. Tik Stoškus architektūros dokumentavimo apimtimi ir sistemiškumu priartėja prie Vilniaus fotografijos klasikų keltų uždavinių.

Panorama su Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčia. 1995 m.

Nuo tada, kai XIX amžiaus viduryje Monumentų istorijos komisija Prancūzijoje ėmė skatinti menininkus sistemingai fotografuoti architektūros pastatus, ši veikla dažniausiai buvo ir yra susijusi su valstybės ar miestų valdybų užsakymais. Kitas svarbus pajamų šaltinis seniesiems fotografams buvo monumentų atvaizdų pardavimas turistams bei miestelėnams. Net Janas Bułhakas Vilnių dokumentavo miesto valdybai pavedus, nors jo entuziazmas gerokai viršijo šį užsakymą. Kęstutis Stoškus, panašiai kaip Eugene’as Atget Paryžiuje ar Berndas ir Hilla Becheriai Vokietijoje, sisteminio architektūros dokumentavimo imasi pats, kaip nepriklausomas menininkas, be išankstinio užsakymo.

Kęstutis Stoškus – šios tradicijos žinovas, nes nuo 1994-ųjų, dirbdamas Lietuvos nacionali­niame muziejuje, nuolat dalyvauja rengiant senosios fotografijos leidinius ir parodas. Jis ne tik ruošia medžiagą reprodukuoti. Tais atvejais, kai nėra išlikusių originalų, daro atspaudus iš autorinių negatyvų. Dirbdamas šioje srityje fotografas siekia, kad tokie atspaudai ir reprodukcijos būtų kuo autentiškesni. Darbas su istorine medžiaga suteikė jam galimybę puikiai pažinti senųjų Vilniaus fotografų darbo metodus, jų pasirinktus žiūrėjimo taškus, kompozicijos principus, šviesos ir spalvinių tonų niuansus. Šią patirtį Stoškus perima ir transformuoja savo paties fotografijose.

Misionierių bažnyčia iš Subačiaus gatvės. 1997 m.
Bažnyčių stogai. 1998 m.
Šv. Kazimiero gatvė. 1997 m.
Šv. Kryžiaus (Bonifratrų) bažnyčia. 2000 m.

Dialoge su istorine fotografija susiformavo esminiai K.Stoškaus architektūrinės fotografijos aspektai. Jis fotografuoja Vilniaus panoramas, dokumentuoja architektūrinius ansamblius, fiksuoja miesto urbanistinio audinio ir konkrečių architektūros paminklų pasikeitimus. Lygindamas šių dienų ir senųjų fotografijų miesto vaizdus menininkas tarsi parodo, kas išliko ir kas negrįžtamai prarasta. Fiksuodamas dabartinę paminklų būklę jis įspėja apie tai, kas rytoj gali galutinai sunykti.

K.Stoškus ne tik nefotografuoja naujosios Vilniaus architektūros – įstaigų, viešbučių, prekybos ir pramogų centrų, gyvenamųjų namų ar degalinių, bet ir senamiesčio fotografijose į savo objektyvą stengiasi „neįsileisti“ triukšmingų nūdienos ženklų. Į architektūrinę fotografiją K.Stoškus neintegruoja ir kasdienio gyvenimo įvykių. Senasis miestas autoriui svarbesnis už jo besikeičiančius gyventojus. Žmonės šiose fotografijose pasirodo labai retai. Pavienės skubančių praeivių figūrėlės šmėkšteli tik keliuose kadruose, sustiprindamos darganos įspūdį, arba atlieka stafažo vaidmenį atskleidžiant paminklų mastelį. Žmonės čia – anoniminiai miesto statytojai ir griovėjai, o jų veikla parodoma netiesiogiai.

Miesto gynybinė siena su Aušros vartais. 1994 m.
Šv. Onos bažnyčia iš Bernardinų bažnyčios kiemo. 2003 m.
Buvusios Savičiaus ligoninės vartai. 2001 m.
Evangelikų liuteronų bažnyčia. 2002 m.

Fotografui svarbu „išgyventi“ miestą pėsčiomis klaidžiojant jo kalvomis, upių pakrantėmis, aikštėmis, gatvėmis, skersgatviais, akligatviais ir kiemais. Pagrindinis K.Stoškaus siekis – kuo kompleksiškiau įamžinti Vilniaus gotikos, renesanso ir baroko monumentus. Daug dėmesio skiriama jų išsidėstymui urbanistiniame ir gatvės peizaže, santykiams su aplinkiniais pastatais, želdiniais, reljefu. Tuos pačius motyvus fotografuodamas ilgesniais ir trumpesniais laiko tarpais menininkas siekia juos atskleisti kuo visapusiškiau. Tik šio fotografo dėka suvokiame kai kurių Vilniaus architektūros ansamblių pilnatvę, pamatome gausybę detalių. Fragmentas po fragmento rekonstruojamas visas vienuolynas ar bažnyčia. Kartu su fotografu tampame stebėtojais ir „išgyvename“ architektūrą kaip nepakartojamą meno kūrinį.

Žiemos vakaras Pilies gatvėje. 1998 m.
Kiemas Užupio gatvėje. (su šuniuku) 1996 m.
Vaizdas is Prezidentūros parko. 2001 m.
Vaizdas su šv. Jono bažnyčios varpine. 1996 m.

2002 metais Herderio institutas Marburge išleido knygą „Sakralinė Vilniaus baroko architektūra. Nykimas ir atsinaujinimas. Kęstučio Stoškaus fotografijos“. Ir nors ši knyga sumanyta ir išleista ne kaip fotografijų albumas, o iliustruotas menotyros straipsnių rinkinys, fotografijų meninis lygis sulaukė recenzentų pripažinimo. Visi knygos ir tuo pat metu surengtos parodos recenzentai pažymėjo ypatingą Stoškaus gebėjimą dokumentui suteikti meninės įtaigos. Manfredas Sapperis rašė: „Jos balansuoja tarp dokumentinės fotografijos, prakalbinančios istoriją, ir meninės fotografijos, kuri sužavi savo perspektyvomis, šviesos žaismu ir precizija. Bet geriausia Stoškaus fotografijose tai, kad jos „nepasotina“, o įkvepia ir kviečia“. Hellmutas Lorenzas pripažino: „Bažnyčių, dalis kurių yra apverktinos būklės, fotografijos perteikia fotografo subtiliai inscenizuotą „irimo estetikos“ nuotaiką“. Lorenzas Jägeris lakoniškai apibendrino: „Rezultatas yra dokumentacija, kuri virsta menu“.

Šv. Kotrynos bažnyčia. 2001 m.
Šiltadaržio gatvė. 1996 m.
Vaizdas pro pataisos namų koplyčios langą. 1997 m.
Vaizdas nuo Bekešo kalno. 2003 m.

Šioje publikacijoje skaitytojai bei žiūrovai mato tik mažą dalį įspūdingo K.Stoškaus senojo Vilniaus architektūros archyvo. Autoriui pavyko ištirpdyti ribas tarp istorinės, architektūrinės bei subjektyviosios fotografijos, neprarandant nė vienos jų privalumų. Pasiekęs stulbinamo tikslumo, fotografas kartu suteikė motyvams melancholiškos paslapties žavesio priartėdamas prie, anot Tomo Venclovos, „Vilniaus pietietiškos architektūros po šiaurės dangum“ šerdies.

Šv. Ignoto gatvė. 2002 m.
Kalvarijų Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia. 2001 m.
Šv. Kazimiero gatvė. (II). 1997 m.
Švč. Jėzaus Širdies seserų Vizitiečių bažnyčia. 2001 m.
Malūnų gatvė pavasarį. 1997 m.
Vaizdas nuo Trijų kryžių kalno žiemą. 1995 m.

Nuotraukos Kęstutis Stoškus

Tekstas Raminta Jurėnaitė

Vadyba Gediminas Kajėnas ir Lina Zaveckytė