Romualdas Kęstutis Augūnas. Iš „Keliautojo užrašų“: kirtus geležinę uždangą

Nuo pat vaikystės mane be galo traukė kelionės. Gelvonuose, kur aš ir augau, su trimis bičiuliais 1953 m. buvome įkūrę klubą „Tie, kurie myli jūrą“, o baigę aštuntą klasę ir siekdami patenkinti savo kelionių aistrą, visi drauge stojome mokytis į jūrininkų mokyklą Klaipėdoje. Šitaip tikėjomės savo gyvenimą susieti su nesibaigiančiomis kelionėmis. Deja, aš neišlaikiau matematikos egzamino ir visos mano viltys, susijusios su darbu jūroje, žlugo.

Tuomet įstojau į Kauno politechnikos institutą, o noras keliauti niekur nepradingo. Su didžiausiu malonumu skaitydavau knygas apie keliones, žurnalus, kuriuose buvo pasakojama apie pionierių stovyklas Kaukaze ar Kryme. Pirmoji mano kelionė 1957 m. buvo į Kazachstaną pagalbiniams darbams nuimant kviečių derlių. Važiavome prekiniais traukiniais dvi savaites, o per porą mėnesių užsidirbome po 2,5 tūkst. rublių. Alga mums buvo sumokėta kupiūromis po rublį ar tris, tad visas lagaminas buvo prikimštas pinigų. Tuomet pirmą kartą gyvenime galėjau sau leisti prabangą: Maskvoje nusipirkau kostiumą, šlipsą, baltinius, lietpaltį, žieminį paltą ir į Kauną grįžau jau padoriai apsirengęs.

Tadžikija, 1964 m.
Tadžikija, 1964 m.

Studentavimo metais užsikrėčiau orientaciniu sportu bei alpinizmu ir pradėjau reguliariai važinėti į varžybas bei stovyklas po Sovietų Sąjungos kalnus. Įsimintina tai, kad paprastai traukiniais važinėjome „zuikiais“. Kai tikrindavo bilietus, slėpdavomės bičiulių kupė, tambūruose ar net tarp vagonų prisirišę iš lauko pusės.

Pirmojoje kelionėje į Kaukazo kalnus pradėjau ir fotografuoti, pradžioje, grynai dėl praktinių sumetimų – kad turėčiau kelionių dokumentaciją bei nuotraukų atsiminimui, o netrukus – ir savo paties džiaugsmui bei malonumui. Fotografuojantys kalnuose paprastai fotoaparatus laikydavo kuprinėse ir tik pasiekę atokvėpio vietą ar gražų vaizdą išsitraukdavo juos ir paveiksluodavo. O aš fotoaparatą, vėliau ir du, laikydavau pasikalbinęs ant kaklo – gaudydavau kiekvieną įdomesnę akimirką, siužetą ir veidą.

Egiptas, 1968 m.
Kirgizija, 1969 m.

O svarbiausia – mano kalnuose atsirado žmogus. Žinoma, dėl to kopimas tapdavo sudėtingesnis, nes kai kur tekdavo atsilikti nuo grupės ir paskui pasivyti arba, atvirkščiai, užbėgdavau į priekį norėdamas padaryti įdomesnį kadrą, o tam reikėdavo daug jėgų, ištvermės ir užsispyrimo. Maža to, mane domino ne tik žygio dalyviai, bet ir vietiniai žmonės, jų kasdienybė ir aplinka.

Šitaip kasmet važiuodamas į kalnus, 1975 m. aš jau turėjau sukaupęs nemažą fotografijų archyvą, kuris leido surengti parodą „Kalnai ir žmonės“. Kalnų fotografijos niekados neatsisakiau – ilgainiui ji tapo mano vizitine kortele. Tačiau šalia kalnų atsirado ir kitokių kelionių fotografiniai užrašai.

Kirgizija, 1969 m.

Lemtinga man tapo 1968 metų kelionė į Egiptą, su kuriuo Sovietų Sąjungą palaikė itin draugiškus santykius. Čia padariau labai daug fotografijų, kurias sudėjau į pirmąją personalinę parodą „Po Egipto saule“, o ji buvo eksponuojama Profsąjungų kultūros rūmuose Vilniuje. Maža to, atspausdinau ir šios kelionės rinkinius – po penkiasdešimt fotografijų, surištų į knygelę, kuriuo, kaip atsiminimų albumus, pasiūliau įsigyti kelionės grupės dalyviams. Tokiu būdu atradau galimybę užsidirbti ir būsimoms kelionėms.

Maža to, šioje išvykoje dalyvavo ne tik mano kolegos orientacininkai, bet ir marga publika iš įvairių įstaigų. Tarp jų pasitaikė „Inturisto“ skyriaus, kuriame buvo paskirstomi užsienio kelialapiai profsąjungoms, darbuotoja. Jai bei jos viršininkei patiko mano fotografijos iš Egipto ir šitaip man atsivėrė kelionės po platųjį pasaulį – ne tik socialistines, bet ir kapitalistines šalis. O tai jau buvo didelis ir nekasdienis įvykis.

Kuba, 1971 m.
Kuba, 1971 m.

Šitaip 1971 m. aš patekau į įspūdingą ir įsimintiną kelionę maršrutu Marokas–Kuba–Paryžius. Sunku net apsakyti čia patirtus įspūdžius ir jausmus...

Kelionės su „Inturistu“ buvo ribojamos – išvyką į kapitalistines šalis galėjai gauti ne dažniau kaip kartą per trejus metus. Tad tarpuose tarp šių kelionių vykdavau į kalnus Sovietų Sąjungos respublikose. Taip su metais mano kelionių geografija plėtėsi, o anais laikais šitoks malonumas buvo prieinamas toli gražu ne kiekvienam. 1976 m. aš pasiekiau Indiją ir Šri Lanką, 1978 m. – atsidūriau Konge, kur buvo pristatoma Lietuvos kultūra, 1980 – Pietryčių Azijoje, šios kelionės metu senu kruiziniu laivu aplankiau Japoniją, Malaiziją, Filipinus, Singapūrą ir Vietnamą, 1988–1990 aplankiau Indiją, Nepalą ir Siriją bei ne vieną Europos šalį.

Marokas, 1971 m.
Marokas, 1971 m.
Kuba, 1971 m.

Po daugelio šių kelionių rengdavau parodas, kurios sutraukdavo būrius žiūrovų. Taip pat savo bendradarbiams bei bičiuliams rodydavau kelionių skaidres, pasakodavau istorijas ir tai, ką savo akimis buvau regėjęs. Daugelis jų niekada nebuvo išvykę už geležinės uždangos, tad fotografijos jiems tapo langu į pasaulį.

Atsidūręs Europos kraštuose, mažai fotografavau, nes viskas čia buvo tvarkinga ir nuglaistyta. Mane labiausiai traukė mažiau civilizuoti kraštai bei jų žmonių tikrovė, paprastumo bei skurdo sklidinos jų kasdienybės. Tad patekęs į egzotinius, neregėtus kraštus, aš fotografavau ne turistinius vaizdus, bet vietinius žmones, nepagražintus jų gyvenimus, santykius ir papročius, rupią tikrovę, kuri ir anais, ir dabartiniais laikais dažniausiai atsiduria istorijos periferijoje.

Publikacija parengta bendradarbiaujant su Kauno fotografijos galerija, išleidusia Romualdo Augūno fotografijų knygą „Keliautojo užrašai“ (2021, sudarytojas Gintaras Česonis).

Gruzija, 1975 m.
Gruzija, 1973 m.
Gruzija, 1973 m.
Gruzija, 1973 m.
Gruzija, 1973 m.
Gruzija, 1973 m.
Indija, 1976 m.
Indija, 1976 m.
Indija, 1976 m.
Indija, 1976 m.
Indija, 1976 m.
Malaizija, 1980 m.
Šri Lanka, 1976 m.
Kongas, 1978 m.
Kongas, 1978 m.
Kongas, 1978 m.
Kongas, 1978 m.
Ispanija, 1985 m.
Kirgizija, 1979 m.
Kirgizija, 1979 m.
Vietnamas, 1980 m.
Japonija, 1980
Ispanija, 1985 m.
Sirija, 1988 m.
Sirija, 1988 m.
Sirija, 1988 m.
Sirija, 1988 m.
Rusija, 1988 m.
Nepalas, 1989 m.
Nepalas, 1989 m.
Indija, 1989 m.

Nuotraukos Romualdas Kęstutis Augūnas

Tekstą parengė Gediminas Kajėnas

Vadyba Lina Zaveckytė