Keliaudamas per Lietuvą fotografas M.Ažušilis ieškojo lietuviškos laimės formulės
Fotografijų ciklą „Laimė Lietuvoje“ kūriau 2011–2012 m. važinėdamas po mūsų šalies miestelius bei ieškodamas atsakymo į klausimą, ką šiandien žmonės supranta kaip laimę ir kaip skirtingai tai gali būti išreiškiama gyvenime. Drauge tai buvo labai asmeniška, egzistencinė kelionė, bandant sau pačiam įvardyti, kas esu, ką veikiu šiame pasaulyje ir ką pats turiu galvoje, sakydamas „laimė“.
Be jokios abejonės, svarbiausia čia buvo pats klausimo iškėlimas – juk naivu būtų tikėtis rasti laimės formulę, tinkamą visiems be išimties. Būtent tai ir tapo pagrindiniu pretekstu fiksuoti tai, ką mačiau, kas krito į akis. Žinoma, tai subjektyvus pasakojimas, nes pastebi tai, kas šiuo momentu aktualu tau pačiam. Tai baisu ir žavu vienu metu – juk šitaip per fotografiją, tartum žvelgdamas iš šalies, pamatai ne tik kitus žmones, savo kraštą, bet ir patį save.
Svarstydamas apie tai, su kuo galėtų būti siejama laimė, atkreipiau dėmesį į miestelių šventes, įvairius žmonių susiėjimus, jų pramogas bei atostogų metą. Čia gan aiškiai atsiskleidžia susikurti vaidmenys bei atvirai demonstruojamas socialinis statusas. Būtent tai ir nulėmė mano braižomo žemėlapio kontūrus, o taip pat ir pačios temos koncepciją.
Fotografuojant nutikdavo pačių įvairiausių situacijų. Ne kartą man siūlė duoti į snukį, tad tekdavo ieškoti kūrybiškų sprendimų bandant to išvengti. Pasitaikydavo įspūdingų scenų, tiesiog fantastiškų siužetų, tačiau žmonės atsisakydavo fotografuotis. Tuo metu buvau apsėstas šios serijos, tad dėl gero kadro buvau pasiryžęs bet kam. Jei negelbėdavo įkalbinėjimai ar derybos, paprastai padėdavo pinigai. Šis faktas taip pat tapo svarbia šio fotografinio tyrimo apie laimę dalis.
Ne vienas kolega, pamatęs šios serijos darbus, piktinosi mano naudojama centrine kompozicija – juk tai pats blogiausias, nuobodžiausias dalykas, koks tik gal nutikti fotografijoje. Tačiau tai buvo sąmoningas pasirinkimas – šitoks tiesmukumas primygtinai verčia kreipti dėmesį į personažus ir jų aplinką, o juk būtent jie čia ir yra svarbiausi.
Girdėjau priekaištų ir dėl to, kokią Lietuvą čia rodau: vieniems tai kelia liūdesį arba šypseną, kiti įžvelgia ironiją ar absurdą. Tačiau man įdomiausia, jog šie vaizdai tampa savotiška provokacija ir galimybe užduoti sau pačiam ne visada patogius klausimus. Šitaip akistatoje su kitu, žiūrovas gali sutikti ir save patį.
Ar per pastarąjį dešimtmetį laimės samprata kaip nors pasikeitė? Man rodos, kad taip: dabar žmonės mažiau dėmesio skiria materialiems dalykams ir daugiau – vidinėms patirtims ir ieškojimams. Gal tai lemia ir pakilęs gyvenimo lygis: esame pasisotinę daiktais ir prabanga, tad galime atsisukti ir įvertinti kur kas subtilesnius, gražesnius, vertingesnius dalykus – santykius ir buvimą su artimais. O tai, be jokios abejonės, padeda pasijausti laimingesniais.
2012 metais pasirodė šio projekto knyga, kurios pabaigoje publikuojamos dvi nuotraukos: vienoje jų paplūdimys prie ežero, kitoje – kapinės. Abiejose žmonės tiesiog guli, žinoma, skirtingai. Bet tarp šių dviejų kadrų, rodos, labai simboliškai ir išsitenka visas gyvenimas, visa mūsų žmogiška laimė...
Nuotraukos Mindaugas Ažušilis
Tekstą parengė Gediminas Kajėnas
Įgyvendinimas Lina Zaveckytė